Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 19d. 13:00

Šimtametę duoną kepanti Danutė iš Gelgaudiškio: kiekviename kepaliuke įspaudžiu kryžių

Danutės Andriukaitienės namuose kepama duona
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Danutės Andriukaitienės namuose kepama duona

„Paragaukit tešlos“, – atidengusi duonkubilį, kuriame prasideda duona, sako Danutė Andriukaitienė. Gelgaudiškyje (Šakių r.) gyvenančios ponios Danutės kepamai duonai jau daugiau nei šimtas metų. Tačiau ne tik duonai. Jos kepimui naudojamas dar Danutės močiutės naudotas raugas. D.Andriukaitienė duoną kepa sename duonkubilyje, kurį, kaip sako pati, mamai greičiausiai pagamino jos tėtis. Todėl šios šeimos namuose į žodį „duona“ telpa be galo daug. Tai – ir tradicijos, atmintis, namų kvapas, vaikystė.

Kiek save prisimena, tiek Danutės prisiminimuose yra ir duona. Prieš daugiau nei penkias dešimtis metų, būdama septynmetė, Danutė ją jau šaudavo krosnin. Tada – ant ližės. Kepti duoną Danutę išmokė mama, o ją – jos mama, Danutės senelė. „Pati kepu jau apie 40 metų“, – sako D.Andriukaitienė.

Kol ima varvėti prakaitas

Ant Danutės ir Arvydo stalo jų namuose duona yra kasdieninė. Tiesa, praėjusį pavasarį maždaug tris mėnesius dėl sveikatos problemų Danutė jos nekepė. Tada teko pirkti. Tačiau pirktinė duona – prėska, visai ne tokia.

Kiek seniau moteris duoną kepdavo ne tik sau, tačiau parduodavo ją ir Gelgaudiškio turguje.

„O dabar jau neinu, nes per daug sveikatos bėdų, ligos puola“, – sakė pašnekovė.

Tačiau duonos kepimo tradicijos namuose liko, nors tai – sunkus fizinis darbas. Tarkime, minkant duoną visų pirma reikia tvirtų rankų, o ją minkyti reikia tol, kol nelips prie rankų. Arba tol, kol nuo nosies ima varvėti prakaitas.

„Kepu ją nuo vaikystės. Čia, šiuose namuose, gyvename jau apie 40 metų. Kai gimė sūnus ir dukra – kepiau jiems“, – pasakojo D.Andriukaitienė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Danutės Andriukaitienės namuose kepama duona
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Danutės Andriukaitienės namuose kepama duona

Iškepusi duoną Danutė vaikams dar iškepdavo ir naminį pyragą. „Jį kepdavau po duonutės, senovišką – kaip mama kepdavo mums, taip aš kepdavau savo vaikams. Jis yra su duona, medumi ir pienu. Savo vaikus auginau taip, kaip augau pati“, – kalbėjo ponia Danutė.

Tuo metu Danutės mama, sako ji, duoną kepė tol, kol leido sveikata. Beveik iki paskutinės dienos.

Duoną pagal senąjį receptą kepa ne tik Danutė, bet ir kai kurie kiti giminaičiai, sesuo.

Duonai – daugiau nei 100 metų

Mudvi bandome skaičiuoti duonos metus. Ir pasiklystame skaičiuose. Danutė ją kepa apie keturias dešimtis metų. Kepė ir jos mama. Taip pat močiutė.

„Daugiau nei 100 metų. Nes močiutė kepė savo vaikams. Močiutė mirė 1962 metais, o man tada buvo 1,5 metų. Mama buvo trečiasis vaikas šeimoje“, – laiką skaičiuoja ponia Danutė.

Tikrą ruginę duoną ji kepa pagal senąjį močiutės receptą. Nekeitė jo jos mama, nekeičia ir Danutė.

Tikra ruginė duona, sako moteris, nėra tamsi, nes rugys yra šviesus. Tad jei perkate tamsią ruginę duoną, greičiausiai ji yra su melasa.

Į savo kepamą duoną Danutė nededa cukraus, nes tešla saldumo įgauna, kai sąla. Tai – ilgas procesas.

Mums atvažiavus mediniame duonkubilyje tešla buvo jau paruošta. Kitą dieną, pridedant miltų ir druskos, ji minkoma. Tada vėl uždengiama, kuriama krosnis ir maždaug po keturių valandų – kepama.

Duonkubilyje kepimo laukianti duona laikoma ant šilto zeliko. Taip suvalkiečiai vadina nuo krosnies išvestą šiltasuolį.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Danutės Andriukaitienės namuose kepama duona
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Danutės Andriukaitienės namuose kepama duona

Į duoną – kryžiaus ženklas

„Duonos receptas, raugas, jos kepimo tradicijos mūsų šeimoje eina iš kartos į kartą. Tai kaip paveldas. Močiutė perdavė mamai, o mama perdavė man“, – pasakojo D.Andriukaitienė.

Tiesa, Danutės namuose nėra močiutės naudoto duonkubilio. Moteris duoną ruošia savo mamos duonkubilyje, kurį jai padarė greičiausiai Danutės tėtis.

„Buvo dar vienas kubiliukas, močiutės. Jis didesnis. Jis buvo pas mamą, aš nepasiėmiau. Šis, mažesnysis, ir man jo užteka dviem kepalams. Į krosnį ir telpa du kepalai“, – kalbėjo D.Andriukaitienė.

„Atnešk, parodyk duonos kepalą“, – ponia Danutė paprašė savo vyro Arvydo.

Vienas moters iškeptas kepalas sveria apie 13 kilogramų. Kiekvieną duonos kepalą prieš kepimą ji paženklina kryžiumi. Įspaudžia jį tešloje.

Taip darydavo mama, taip darydavo ir močiutė. Nes duona, sako Danutė, yra šventa.

Iškepta duona gali būti mėnesį arba ją, supjausčius gabalėliais, galima užsišaldyti.

„Ji išlaiko savo savybes. Susipjaustai gabalėlį, o kad aromatą atgautų, kai atšyla, reikia kokią minutę dar pašildyti krosnyje ar orkaitėje, prieš tai paglosčius su vandenėliu. Ir vėl šviežia duonute kvepia namai“, – sakė D.Andriukaitienė.

Naminė duona – ir soti. Kaip sako moteris, suvalgęs pusę riekelės esi sotus.

Vos neprarado raugo

Pasakodama apie raugą D.Andriukaitienė sako kartą vos jo nepraradusi.

„Raugas lieka įsigėręs medyje, duonkubilyje. Kai tešlą išimu, tada su mentele išgrandau, o kubiliuko kraštuose ir dugne lieka tos tešlos. Prie krosnies pavoži, išdžiūsta.

Kai išdžiūsta, jis neatgauna jokio kito kvapo. Kitą kartą kepant duoną tešla atgaivina raugą, jis papuola į tešlą, atsiminko, prasideda rūgimas ir tas raugas atsigauna“, – apie raugą aiškino moteris.

Tačiau vieną kartą Danutei baigėsi rugiai. Juos greta namų jiedu su vyru auginasi patys. Dalį palieka sėklai, kitus – duonos kepimui. Tačiau rugių yra kelios rūšys. Vieni, kurie tinka duonai („Jie trumpesni“), o kiti – naminei degtinei, paprasčiau tariant – samagonui.

Danutės šeima augina rugius būtent duonai. Tačiau kai vienais metais pritrūko – rugių teko ieškoti pas kitus. Ir šie pasitaikė samagoniniai.

„Kai atsidengiau minkyti, kad davė rūgštis, vos nepraradau raugo, vos nepakeitė skonio kubiliukas“, – prisiminė ponia Danutė.

Tiesa, dėl visa ko raugo ji dar turi užsišaldžiusi šaldiklyje. Jei kartais prireiktų.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Danutės Andriukaitienės namuose kepama duona
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Danutės Andriukaitienės namuose kepama duona

Pašauta su liže – skanesnė

Danutė duonos nebekepa į krosnį šaudama ant ližės, kaip tai darydavo jos mama ir senelė.

Mat tada duonoje gali būti angliukų, o pirkėjai nenori, kad šie girgždėtų tarp dantų.

„Su liže pašauta skanesnė. Bet dabar dedam į skardą, nes žmonės nenori angliukų, o ant ližės jų vis tiek lieka. Ar ajeras koks pasklinda, padega. Žmonės nenori. Sako, traška tarp dantų“, – kalbėjo duonos kepėja.

Danutė sako, kad duonos kepimo tradicijos jai – svarbios. Norėtų jas perduoti ir savo vaikams ar anūkams. Tačiau Danutės dukra ir anūkės gyvena ne Lietuvoje. Tiesa, sugrįžus į Gelgaudiškį mergaitės mielai prisideda prie duonos kepimo proceso.

Duonos kepimas įdomus ir moters anūkui, kuris gyvena netoli Kauno: „O gal anūkėliui potraukis atsiras? Juk ir vyrai šeimininkais būna.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:56
01:25
06:38

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką