Sekite 15min Google
„Kartais pavargstu nuo visko, bet nesustoju“, – sako ji. Iki sugrįžimo į aktyvų gyvenimą teko pereiti gydymą, nežinią dėl ateities ir iš naujo mokytis vaikščioti. Vėliau svarbia jos kasdienybės dalimi tapo sportas, atvedęs ne tik į varžybas ir medalius, bet ir į naujas draugystes.
Sunkiausia buvo nežinomybė
Viskas prasidėjo nuo kojos skausmo. Gydytojas Lukreciją nukreipė tyrimams į Vilnių, kur po kelių dienų buvo atlikta biopsija. Netrukus paaiškėjo diagnozė ir prasidėjo ilgas gydymas. Didelę jo dalį mergina praleido ligoninėje – ten sutiko Kalėdas ir savo 13-ąjį gimtadienį. Jėgų tuo metu trūko ir mokslams, todėl prie nuotolinių pamokų ji jungdavosi tik tada, kai leisdavo sveikata.
Tačiau sunkiausia, pasak Lukrecijos, buvo nežinia dėl ateities. „Labiausiai bijojau prarasti savo savarankiškumą ir tapti priklausoma nuo kitų. Daug galvojau apie tai, ar dar kada nors galėsiu gyventi pilnavertį gyvenimą ir siekti savo svajonių“, – prisimena ji.
Dėl kojos amputacijos ilgai dvejoti neteko – sprendimas buvo priimtas greitai. „Viduje tiesiog nebuvo kitos minties, neliūdėjau ir priėmiau tai kaip būtiną žingsnį į priekį. Prie viso šito prisidėjo ir mama.“ Būtent mama tuo metu buvo didžiausias Lukrecijos ramstis. Šalia liko ir kiti artimieji bei draugai. „Žinojimas, kad nesu viena ir kad jie tiesiog yra šalia, davė daugiausia ramybės ir jėgų“, – sako mergina.
Pirmieji žingsniai grąžino tikėjimą savimi
Po operacijos Lukrecijai pirmiausia reikėjo fiziškai sustiprėti ir iš naujo mokytis vaikščioti. Vėliau palaipsniui grįžo mokslai ir įprasta kasdienybė. Ji sako būtent tada supratusi, kad net ir po tokių didelių pokyčių įmanoma susikurti aktyvų ir laimingą gyvenimą.
Vieną akimirką Lukrecija prisimena ypač aiškiai. „Pati savimi vėl pradėjau tikėti tada, kai žengiau pirmuosius žingsnius su protezu ir pajutau, kad judėjimo laisvė grįžta.“
Iki ligos ji buvo labai aktyvi – daug laiko leisdavo lauke, važinėdavosi dviračiu, riedučiais ir paspirtuku. Po gydymo į jos gyvenimą atėjo lengvoji atletika. Sportą išbandyti pasiūlė mamos bendradarbis, o pradžia nebuvo lengva.
„Kai pradėjau sportuoti, buvau dar labai silpna, bet jau po kelių mėnesių pastebėjau, kad tampu vis stipresnė“, – pasakoja Lukrecija. Ilgainiui treniruotės padėjo ne tik fiziškai sustiprėti, bet ir atrasti naują aplinką bei žmones.
2025 metais Europos jaunimo paralimpinėse žaidynėse Stambule ji iškovojo sidabro medalį disko metimo rungtyje. Sportiniai rezultatai Lukrecijai svarbūs, tačiau ji jų nesureikšmina – vienais džiaugiasi, o kiti, pasak jos, tik parodo, kad dar yra kur tobulėti.
Sportas atvedė ir draugystę
Per sportą Lukrecija sutiko ir Godą Jusytę. Merginos susipažino treniruotėje, o bendras laikas sporto aikštyne, varžybose ir kelionėse ilgainiui peraugo į artimą draugystę.
„Su Goda sportuoti yra labai smagu: pasijuokiame, pašnekame, patariame viena kitai“, – sako Lukrecija. Jos net turi paprastą savo ritualą – per treniruotes šypsotis, nes taip ir nuotaika geresnė, ir sportuoti smagiau.
Goda Lukreciją prisimena kaip stiprų ir draugišką žmogų. „Atsiranda bendri juokai, pokalbiai, palaikymas sunkesnėmis akimirkomis. Tada supranti, kad tai jau nebe vien sporto draugė, o žmogus, kuriam gali daug ką papasakoti“, – sako ji. Goda pripažįsta, kad Lukrecijos istorija ją įkvepia ir primena, kiek daug žmogus gali atlaikyti bei vis tiek judėti pirmyn.
Pačios Godos istorija kitokia – su negalia ji gyvena nuo gimimo. Augdama mergina vis labiau pastebėjo skirtumus tarp savęs ir kitų, tačiau ilgainiui išmoko savęs nevertinti vien per negalios prizmę.
„Negalia nėra visa tai, kas aš esu. Ji yra mano gyvenimo dalis, bet ji nepasako, kokia esu, ką galiu pasiekti ir kokių svajonių galiu turėti“, – sako Goda. Lengvoji atletika ir jai tapo svarbia gyvenimo dalimi. 2025-ųjų Europos jaunimo paralimpinėse žaidynėse mergina iškovojo sidabro medalį ieties metimo rungtyje.
„Mokausi būti kantri sau“
Šiandien Lukrecija sako vis dar ieškanti savo kelio ir nenorinti skubėti turėti visų atsakymų. Po ligos jos požiūris į gyvenimą pasikeitė – dingo dalis anksčiau turėtų baimių, atsirado daugiau drąsos kalbėti apie savo patirtį ir išbandyti naujas veiklas.
„Po visų išbandymų supratau, kad neprivalau iškart turėti visų atsakymų. Mokausi būti kantri sau, žingsnis po žingsnio pažinti save iš naujo ir leisti sau tiesiog ieškoti to, kas mane tikrai džiugina“, – sako ji.
Paklausta, ką pasakytų žmogui, kuris dabar išgyvena sunkų etapą, Lukrecija atsako trumpai: „Nepasiduok, nes gal tau ir pavyks tai pasiekti.“
Vaistinių tinklo „Camelia“ kartu su Lietuvos paralimpiniu komitetu įgyvendinama socialinės atsakomybės iniciatyva „Kartu vienas dėl kito“ tęsiasi nuo 2022-ųjų metų. Ja siekiama didinti visuomenės supratimą apie negalią turinčius žmones ir skatinti jų įtrauktį į bendruomenes. Daugiau su projektu susijusių straipsnių rasite čia.
