Sekite 15min Google
Kartais norėjimas sugriežtinti bausmes siejamas su empatijos stoką, o reikalavimas realių, skaudesnių pasekmių tarsi yra kupinas keršto. Mano manymu, griežtesnis atsakas pernelyg demonizuojamas ir nuvertinamas. Taip diskusija gali baigtis neuždavus pagrindinio klausimo: kokią funkciją bausmė atlieka žmogui ir visuomenei?
Bausmė gali atgrasyti, atimti galimybes toliau pažeidinėti įstatymus ir aiškiai parodyti, kokio elgesio visuomenė netoleruoja. Jos moralinė reikšmė nesumažėja vien todėl, kad nubaustas žmogus iš karto nepasikeitė.
Kai griežtą atsaką iš anksto sutapatiname su žmogiškumo trūkumu, lieka labai patogus atsakymas: pažeidėjui reikia daugiau supratimo ir laiko.
Kai griežtą atsaką iš anksto sutapatiname su žmogiškumo trūkumu, lieka labai patogus atsakymas: pažeidėjui reikia daugiau supratimo ir laiko. Tačiau kol laukiame žmogaus sąmoningumo, kuris nebūtinai ateis, dėl to kenčia visuomenė. Mano manymu, čia atsiranda didžiulė problema: tikėjimas galimu pažeidėjo pokyčiu neturi tapti svarbesnis už konkrečių žmonių saugumą šiandien.
Ką reiškia „neveikia“
Tyrimai apie atgrasymą suteikia pagrindo abejoti, ar vien ilgesnė kalėjimo bausmė sumažina nusikalstamumą. Tikimybė būti pagautam paprastai svarbesnė už bausmės dydį. Tačiau dėl to negalima prieiti išvados, kad pakanka simbolinių pasekmių arba kad sunkesnė, pagrįsta bausmė neturi kitokios vertės.
Čia susipina du skirtingi klausimai: ar žmogų papildomai atgrasys dar didesnė bausmė ir ar reakcija į jo veiksmus apskritai yra pakankama. Abejonė pirmuoju neatsako į antrąjį. Galima pagrįstai kritikuoti mechanišką bausmių griežtinimą ir kartu kelti klausimą, ar tam tikrais atvejais realios pasekmės yra pakankamos.
Kyla klausimas, kiek rimtai vertiname patį smurtą ar kitą elgesį nepaisant to ką deklaruojame.
Įsivaizduokime apsvaigusį smurtautoją arba paauglį, kuris žemina silpnesnį, stebint ir raginant aplinkiniams. Vargu ar tuo metu jie galvoje atlieka Baudžiamojo kodekso kaštų ir naudos analizę. Tačiau visuomenės reakcijos nesibaigia ta akimirka. Ją mato nukentėjusysis, aplinkiniai ir pats pažeidėjas.
Ko jie iš jos pasimokys? Ar reakcija turės poveikį ateičiai? Jeigu po smurto reakcija atrodo menka padarytos žalos akivaizdoje, kyla klausimas, kiek rimtai vertiname patį smurtą ar kitą elgesį nepaisant to ką deklaruojame. Teisė kalba ne tik įstatymo tekstu. Ji kalba ir realia bausme bei pasekmėmis.
Ką bausmė pasako apie mūsų vertybes
Šią bausmės funkciją eksperimentuose tyrė psichologė Laetitia Mulder su kolegomis. Kai už taisyklių pažeidimą grėsė griežtesnė bausmė, dalyviams tas pažeidimas atrodė svarbesnis ir pažeidėją jie smerkė labiau. Ryškiausiai šis poveikis stebimas buvo, kai dalyviai pasitikėjo bausmę skiriančia institucija. Šie rezultatai neįrodo, kad ilgesnis įkalinimas ar griežtesnės bausmės savaime padaro žmogų doresnį. Tačiau tai atskleidžia, kad apie poelgį sprendžiame ir pagal tai, kaip griežtai už jį baudžiama.
Vertybių išmokstame stebėdami, kaip kiti elgiasi jų atžvilgiu ypač situacijose, kai reikia jas apginti ar kažką dėl jų paaukoti. Mokykla gali deklaruoti, kad joje nėra patyčių ir jų netoleruoja, tačiau jeigu nuolat žeminamas mokinys nesulaukia tinkamos pagalbos, žodžiai apie saugumą ir patyčių nebuvimą neturi prasmės.
Aplinkiniai mokosi iš to, kas vyksta: kas gali sau leisti skriausti, kam tenka prisitaikyti ir kokios yra realios pasekmės. Tas pats prieštaravimas gali atsirasti ir platesnėje visuomenėje, kai kategoriškus pareiškimus apie smurto ar kitokio elgesio netoleravimą lydi sunkiai pastebimos pasekmės.
Dirbdamas psichologu su paaugliais dažnai išgirstu labai tiesų paaiškinimą: pasekmių dėl savo elgesio jie nebijo, nes laiko jas nereikšmingomis. Tuo metu mokykla ar kitos institucijos būna surengusios ne vieną atvejo vadybos posėdį, prirašę krūvą pastabų ir sudarę individualų planą. Popieriuje tarsi reaguojama, tačiau paauglio patirtyje ir kasdienybėje galimybės kartoti tą patį elgesį, minėtos prevencinės priemonės, absoliučiai nepakeitė.
Aplinkiniai mokosi iš to, kas vyksta: kas gali sau leisti skriausti, kam tenka prisitaikyti ir kokios yra realios pasekmės.
Jeigu po kiekvieno pažeidimo apsiribojame vien pokalbiu, žodžiai apie atsakomybę ilgainiui praranda svorį. Moralė dažnai pradeda formuotis nuo elgesio, kurio iš mūsų reikalauja kiti. Vaikas iš pradžių nemuša brolio, nes žino, kad bus nubaustas.
Vėliau supranta, kad šeimoje taip nesielgiama. Dar vėliau pats nebenori skriausti silpnesnio. Pirmiausia išmokstame elgtis, o kodėl taip reikia, suprantame tik paskui. Be abejo, šis kelias nėra negarantuotas, tačiau jei niekas nuosekliai nenubrėžia ribų, sunku tikėtis, kad norimas elgesys įsitvirtins.
Be to, pamoką gauna ne vien pažeidėjas. Net jei jis bausmę laiko neteisinga ir dėl savo veiksmų nesigaili, aplinkiniai vis tiek mato, ar bendruomenė pasiryžusi apginti nukentėjusį žmogų. Moralinių normų negalime vertinti vien pagal tai, ar konkretus smurtautojas su jomis sutiko ar ne. Dažnai mums net neturėtų, tai turėti.
Ekonomistai Uri Gneezy ir Aldo Rustichini stebėjo dešimt Haifos miesto darželių Izraelyje. Šeši iš jų įvedė nedidelę, maždaug trijų dolerių baudą tėvams, kurie vėluodavo pasiimti vaikus. Netrukus vėluojančių tėvų padaugėjo beveik dvigubai. Po kelių mėnesių baudą panaikino, bet tėvai ir toliau vėlavo taip pat dažnai. Tyrėjų aiškinimu, bauda vėlavimą pavertė paslauga, kurią galima nusipirkti.
Jeigu po kiekvieno pažeidimo apsiribojame vien pokalbiu, žodžiai apie atsakomybę ilgainiui praranda svorį.
Paauglių elgesyje įžvelgiu tą pačią logiką. Jei po patyčių laukia dar vienas pokalbis ar posėdis, paauglys greitai supranta, kad tyčiotis iš kito beveik nieko nekainuoja. Tokia pasekmė virsta kaina, kurią jis pasiruošęs mokėti. Haifos darželiai parodo dar vieną dalyką: išmokta pamoka gali išlikti ir tada, kai pasekmę panaikina. Todėl reakcija turi būti proporcinga žalai.
Išorinė kontrolė privalo užtikrinti tvarką
Buvimas laisvu piliečiu tuo pačiu reikalauja ir gebėjimo kontroliuoti savo elgesį: elgtis apgalvotai, nuslopinti impulsus, išgyventi nusivylimus ir numatyti pasekmes. Šie gebėjimai nėra savaime garantuoti nei paaugliui, nei suaugusiajam, tačiau jie ugdomi. Kai jų nėra, o iš išorės nepakanka spaudimo, žmogui paliekama laisvė, kuria jis nepajėgia arba nenori naudotis atsakingai.
Pasekmes patiria ir jis pats, ir aplinkiniai. Tokiu atveju nepilnamečiams struktūrą turi užtikrinti suaugusieji ir institucijos per privalomą rutiną, mokyklos lankymo užtikrinimą, elgesio kontrolę po pamokų ir laisvalaikio apribojimus. Jei yra grasinimų, smurto ar patyčių, reikalingas ir realus atskyrimas nuo nukentėjusiojo.
Tokie reikalavimai privalo būti užtikrinti išorinių jėgų ir neturi priklausyti nuo paauglio noro bendradarbiauti. Spaudimas laikytis šių reikalavimų turi būti juntamas. Daugiau savarankiškumo ar privilegijų galėtų atsirasti tada, kai žmogus savo elgesiu parodo gebantis laikytis taisyklių. Už pakartotinius rimtus pažeidimus turėtų sekti griežtesnė priežiūra ir apribojimai. Taip kuriamas ryšys tarp pasirinkimo ir pasekmės, kurio vien žodžiais neįtvirtinsime.
Reikia numatyti ir tai, kas vyksta žmogui atsisakius paklusti. Jei po praleistų pamokų ar naujo smurto niekas nepasikeičia, reikalavimas tampa prašymu, kuris priklauso nuo paauglio valios. Mano požiūriu, turi būti aišku, kas užtikrina vykdymą, per kiek laiko reaguojama į pažeidimus ir kokios griežtesnės priemonės taikomos ankstesnėms nesuveikus. Dažnai institucijos tik siunčia viena kitai raštus, organizuoja posėdžius, bet už vykdymą ir pokyčius, atrodo, neatsako niekas.
Bausmė ir ribos nėra visiški sinonimai. Ribos nurodo, kas leidžiama, o bausmė yra viena iš pasekmių jas peržengus. Vis dėlto abiem atvejais būtinas principingas elgesys iš išorės: suaugusieji ir institucijos turi išlaikyti reikalavimus ir tada, kai žmogus pyksta, priešinasi ar nenori keistis.
Visuomenė negali remtis vien pokyčio viltimi
Dirbdamas su nuteistaisiais laisvės atėmimo vietose susidurdavau su žmonėmis, kuriems nusikalstamas elgesys atrodė pateisinama ar įprasta reakcija į aplinkybes. Konsultuojant paauglius dažnai taip pat matau tas pačias tendencijas, kai asmeninė atsakomybė yra perkeliama aplinkiniams, o asocialus elgesys normalizuojamas. Kartais tokį požiūrį palaiko tėvai, įsitikinę, kad institucijos tiesiog per daug „kabinėjasi“.
Kai žmogus mano, kad pasielgė teisingai, vien paraginimas susimąstyti mažai ką keičia.
Kai žmogus mano, kad pasielgė teisingai, vien paraginimas susimąstyti mažai ką keičia. Jei jis tiki, kad buvo išprovokuotas ir todėl turėjo teisę smurtauti, pokalbis apie jausmus atsakomybės klausimo neišsprendžia. Pyktis galėjo būti suprantamas, bet smurtauti jis pasirinko pats. Šį skirtumą reikia aiškiai įvardinti. Kitaip pagalba gali tapti dar viena vieta, kur ieškoma, kas kitas turėtų atsakyti už asmeninį pasirinkimą.
Praktikoje pasitaiko situacijų, kai reali asmens pokyčio perspektyva yra tokia menka, kad dėl aplinkinių saugumo būtų neatsakinga to pokyčio tikėtis. Kartojasi tas pats elgesys, atmetama pagalba, atsakomybė permetama išorinėms jėgoms. Klišė „žmogus gali pasikeisti“ kartais, tik ir reiškia teorinę galimybę, kuri nebūtinai įvyks. Todėl tik teorinė prielaida negali būti pagrindas manymui, kad žmogus pasikeis laiku nepadarydamas daugiau žalos.
Elgesio pokytis reikalauja gebėjimų, pastangų ir laiko. Kartais eilės metų darbo nepakanka tam, ko tikimės. Todėl sprendimus dėl priežiūros ir laisvės ribojimo turime grįsti faktiniu elgesiu, padaryta žala ir pavojingumo lygiu, kuris yra šią akimirka. Jei žmogus ir toliau pavojingas, o švelnesnės priemonės jo nesustabdo, turi būti taikomi griežtesni teisėti apribojimai, prireikus ir laisvės atėmimas. Visuomenės saugumu negalima rizikuoti dėl tariamo būsimo brandumo.
Palikę besityčiojantįjį be juntamų apribojimų, leidžiame jam suvokti, kad agresija yra veiksminga.
Žmogus gali liautis grasinti ar smurtauti todėl, kad susidūrė su realiais apribojimais, nors savo elgesį galbūt viduje ir pateisina. Nėra būtina sulaukti moralinio pokyčio, kad išsireikalautume tinkamo elgesio. Jei vidinės motyvacijos taip ir neatsiranda, išorinės kontrolės poreikis dėl to privalo didėti.
Kas tuo metu nutinka nukentėjusiajam
Savo praktikoje ne kartą esu matęs, kaip mokyklą būna priverstas pakeisti vaikas, iš kurio tyčiojamasi. Nukentėjusysis turi palikti pažįstamą aplinką ir prisitaikyti naujoje vietoje. Jeigu besityčiojančiojo elgesys tuo metu nesulaukia rimtų pasekmių, kaip dažniausiai ir būna, toks sprendimas, mano vertinimu, dar labiau įtvirtina jo galią: jis skriaudė kitą, o pasitraukti teko tam, kurį skriaudė.
Žinoma, vaiką būtina apsaugoti, o keisti mokyklą kartais gali būti reikalinga dėl saugumo užtikrinimo. Nepaisant to, problema negali būti taip išspręsta. Palikę besityčiojantįjį be juntamų apribojimų, leidžiame jam suvokti, kad agresija yra veiksminga: ja galima priversti kitą pasitraukti, įtvirtinti savo galią ir sustiprinti statusą.
Be to, tai mato ir kiti vaikai. Toks reagavimas gali paskatinti būtent tą elgesį, kurį deklaruojame norintys sustabdyti. Todėl nukentėjusiojo apsaugą turi lydėti realios pasekmės skriaudėjui ir kontrolės priemonės, kad jo elgesys nesikartotų su kitais vaikais.
Visuomenės pasipiktinimo negalima automatiškai nurašyti keršto troškimui. Žmonės nori matyti, kad padaryta žala sulaukia tinkamo atsako, o nukentėjusiojo saugumas ir orumas iš tikrųjų ginami. Bausmė yra ir viešas to pripažinimo būdas.
Pažeidėjui suteikiama galimybė negali būti apmokama nukentėjusiojo saugumo sąskaita.
Nepilnamečio amžius svarbus atsižvelgiant į pasekmes, tačiau tai niekaip nesumažina kito žmogaus patirtos žalos. Atsakomybę turėtų sudaryti ir konkretūs veiksmai jai atitaisyti, kiek tai įmanoma. Dar vienas pagalbos planas neturi automatiškai reikšti, kad dėl kas įvyko reikia užversti lapą ir žiūrėti į priekį. Pažeidėjui suteikiama galimybė negali būti apmokama nukentėjusiojo saugumo sąskaita.
Todėl taikant elgesio korekcijos priemones būtina paklausti labai paprastai: kas po jų pasikeitė? Ar nukentėjusysis tapo saugesnis? Ar pažeidėjas susidūrė su juntamomis pasekmėmis? Ar sumažėjo jo galimybės elgtis? Jei į šiuos klausimus atsakyti negalime, vien atliktų procedūrų sąrašas neturėtų mūsų nuraminti.
Griežtumas turi būti pagrįstas
Žeminimas, savivalė ar akivaizdžiai neproporcinga bausmė, kurią inicijuoja institucija nekelianti pasitikėjimo žmonėms gali sugriauti pačią moralinę žinutę. Tuomet neteisinga gali atrodyti įstaiga, kuri turėtų teisingumą vykdyti. Atsako griežtumas turi būti proporcingas žalai, taisyklės aiškios ir taikomos nuosekliai.
Taip pat proporcingumas įpareigoja vertinti ir tai, ar bausmė nėra per menka. Jeigu į sunkų ar pasikartojantį smurtą reaguojame beveik taip pat, kaip ir į pavienį nedidelį pažeidimą, skirtumas tarp šių veiksmų praktiškai išnyksta. Mano požiūriu, pagrįstai griežta bausmė gali parodyti, kad šį skirtumą matome ir esame pasirengę pagal jį veikti.
Jeigu į sunkų ar pasikartojantį smurtą reaguojame beveik taip pat, kaip ir į pavienį nedidelį pažeidimą, skirtumas tarp šių veiksmų praktiškai išnyksta.
Vertinant pokytį taip pat svarbiausia žiūrėti į konkretų elgesį, o ne į jautriai pasakytus žodžius, pažadus ar formalų lankymąsi pas specialistus. Atsiprašymas ir gailestis yra prasmingi, tačiau jie negali automatiškai sumažinti atsakomybę, ypač kai po jų kartojasi tas pats elgesus. Noras suteikti dar vieną galimybę turėtų būti siejamas su tuo, kaip žmogus pasinaudojo ankstesnėmis ir kaip bus apsaugoti kiti, jeigu jis vėl pasirinks elgtis taip pat.
Institucijų pareiga užtikrinti saugumą lieka galioti ir tada, kai pagalba neveiksminga, žmogus jos nenori arba pokytis pareikalautų labai ilgo laiko. Visuomenė turi teisę ir pareigą priversti laikytis ribų ir žmogų, kuris jų nepripažįsta. Taip giname nukentėjusiuosius ir parodome, kad pagarba kito žmogui yra imperatyvas. Tikėjimą, kad nuolatinis pažeidėjas galbūt kada nors pasikeis, palikime kaip teorinę galimybę, nedarydami to kitų žmonių saugumo sąskaita.
