Sekite 15min Google
Jei praėjus tam tikrą laiko tarpą po įvykio dar jautru, vadinasi, „nemoki paleisti“. Jei prie temos ar įvykio vis grįžtama ir grįžtama, vadinasi, nenori judėti pirmyn. Deja, viskas nėra taip paprasta, žmogaus psichika veikia šiek tiek sudėtingiau.
Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje Berlyno universiteto psichologai reguliariai rinkdavosi netoliese esančioje kavinėje. Vieno tokio vakaro metu profesorius Kurtas Lewinas atkreipė dėmesį į padavėjus: šie be jokių problemų prisimindavo, kas ką užsisakė, kam ko dar neatnešta, kas dar nesusimokėjo. Jis susiskaičiavo, kad kai kurie padavėjai aptarnaudavo iki 12 staliukų. Tačiau vos tik sąskaita būdavo apmokėta, užsakymo detalės iš padavėjų atminties beveik akimirksniu pradingdavo.
Reiškiniu susidomėjo Lewino doktorantė, Prienuose gimusi Bluma Zeigarnik. Ji pradėjo eilę eksperimentų: žmonėms duodavo atlikti įvairias užduotis, dalį leisdavo užbaigti, o dalį tyčia nutraukdavo. 1927 m. paskelbtuose jos tyrimuose žmonės geriau prisimindavo būtent neužbaigtas užduotis. Reiškinys vėliau buvo pavadintas Zeigarnik efektu.
Šiandien jau žinome, kad atmintis nėra tokia paprasta ir universali, kaip kartais pateikiama populiariojoje psichologijoje. Nebaigto veiksmo idėja labai gerai padeda suprasti vieną santykiuose nuolat stebimą reiškinį: neužbaigti dalykai linkę išlikti psichologiškai svarbūs.
Grįžkime į nuoskaudas santykiuose. Vienam gali atrodyti, kad konfliktas jau seniai pasibaigė, nes pats įvykis baigėsi. Neištikimybė įvyko, pavyzdžiui, prieš dvejus metus. Skaudūs žodžiai pasakyti prieš pusmetį. Ginčas baigėsi vakar vakare. Tačiau įvykio pabaiga dar nebūtinai yra jo psichologinė pabaiga.
Užmiršimas susijęs su atmintimi ir nuo valios beveik nepriklauso.
Žmogui gali būti likę neatsakytų klausimų, ar kitas iš tikrųjų suprato, ką jam padarė. Be to, du žmonės tą pačią situaciją išgyvena kardinaliai skirtingai. Kartais tiesiog trūksta nuoširdaus atsiprašymo – ne tokio, kuris skamba kaip bandymas kuo greičiau pabaigti nemalonią temą, o tokio, iš kurio matyti, kad partnerio pozicija iš tikrųjų suprasta.
Dažnai tiksliai sunku pasakyti, ko dar trūksta, kad situacija būtų visiškai baigta. Todėl klausimas, kam dar apie tai kalbėti, skamba paradoksaliai. Vienam kalbėjimas atrodo kaip nuolatinis grįžimas į praeitį. Kitam jis yra būtent bandymas tą praeitį pagaliau užbaigti. Ypač aiškiai tai matau porose po didesnių konfliktų ar sutartų ribų peržengimo.
Vienas sako, kad jau atsiprašė ir kad „kiek gi galima“. Kitas vis grįžta prie tų pačių klausimų. Iš šalies gali atrodyti, kad tas, kuris daugiau grįžta į praeitį, tiesiog nenori ar nemoka atleisti. Tačiau dažniausiai ne tiek linkstama įvykį analizuoti iš naujo, kiek vis dar ieškoma kažko, kas leistų psichikai gauti daugiau aiškumo.
Čia svarbu atskirti keturis dalykus, kurie kasdienėje kalboje dažnai suplakami. Užmiršimas susijęs su atmintimi ir nuo valios beveik nepriklauso. Atleidimas – sprendimas nebereikalauti iš kito, kad jis atitaisytų tai, ką padarė. Priėmimas – santykis su tuo, ko jau nebegalima pakeisti. Užbaigimas – procesas, per kurį situacija pamažu nustoja reikalauti atsakymo. Galima atleisti ir vis tiek jausti, kad kažkas liko neužbaigta. Galima nieko nepamiršti, bet vis tiek priimti tai, kas įvyko.
Priėmimas nėra bandymas įtikinti save, kad nieko tokio neįvyko. Jis nėra ir pritarimas tam, kas buvo padaryta. Priėmus vis tiek galima jausti pyktį ar liūdesį. Priėmimas prasideda susidūrus su gana nemalonia žmogaus gyvenimo tiesa: dalis to, kas mums nutinka, yra negrįžtama.
Priešinimasis pačiam fakto buvimui paverčia žmogų savo praeities įkaitu.
Negalime pakeisti pasakytų žodžių, panaikinti išdavystės ar grįžti į praeitį ir pasirinkti kitaip. Priešinimasis pačiam fakto buvimui paverčia žmogų savo praeities įkaitu. Priėmimas prasideda nuo pripažinimo, kad įvykis buvo ir liks gyvenimo dalimi. Nepaisant to, skausminga patirtis gali likti svarbi ir kartu nustoti kontroliuoti dabartį.
Būtent čia labai svarbus tampa kitas žmogus. Santykiuose patirtą nuoskaudą sunku užbaigti vien savo galvoje, jei tas, kuris ją padarė, nuolat neigia jos mastą, ginasi arba reikalauja kuo greičiau pamiršti. Priėmimui dažnai reikia ne dar vieno paaiškinimo, o patyrimo, kad mano realybė pagaliau buvo išgirsta.
Skaudžią patirtį daug lengviau priimti, kai ji turi aiškią formą: suprantu, ką jaučiau; partneris supranta, kaip aš tai išgyvenau; suprantu, kodėl tai mane taip stipriai palietė; partneris prisiėmė atsakomybę už tai, kas įvyko; matau, kas mūsų santykyje nuo šiol bus kitaip. Tada praeities įvykis nustoja būti klausimu, į kurį psichika vis dar ieško atsakymo.
Kartais ramybės bandoma pasiekti tiesiog nebekalbant apie tai, kas įvyko. „Mes jau apie tai kalbėjome; nenoriu vėl prie to grįžti; praeities nepakeisi“. Praeities tikrai nepakeisime. Tačiau svarbu išmokti gyventi su tuo, ko pakeisti nebegalime. Galime pakeisti savo santykį su tuo, kas įvyko. Galime suteikti tam prasmę, prisiimti atsakomybę už tai, ką darome dabar, ir nuspręsti, kokią vietą šis įvykis turės mūsų tolesniame gyvenime. Laisvė čia atsiranda ne galimybėje pakeisti praeitį, o galimybėje pasirinkti savo santykį su ja ir savo veiksmus po jos.
Bandant priimti nuoskaudą, verta sau užduoti kelis klausimus. „Ką tiksliai praradau per šį įvykį? Ko vis dar laukiu iš savo partnerio? Kokio atsakymo tikiuosi, dar kartą pradedant šią temą? Ar partneris realiai gali man tai duoti? Kurią šios istorijos dalį dar galima keisti, o ko jau pakeisti neįmanoma?“ Galiausiai: „jei praeitis liktų tokia pati, kokia ji yra, kaip noriu su ja gyventi toliau?“
Partneriui, kuris nori padėti kitam paleisti, klausimai būtų kitokie. „Ar aš iš tikrųjų išklausiau, ar tik laukiau, kol ši tema greičiau pasibaigs? Ar galiu savais žodžiais pasakyti, ką partneriui šis įvykis reiškė? Ar prisiėmiau atsakomybę be pasiteisinimų? Ar mano dabartinis elgesys duoda pagrindo tikėti, kad kažkas pasikeitė?“ Kartais būtent šių dalykų trūksta kur kas labiau negu dar vieno raginimo paleisti.
Grįžkime prie padavėjų kavinėje. Kol sąskaita nesumokėta, užsakymas turi likti galvoje. Smegenys registruoja, jog kažkas liko nebaigta. Tik santykiuose tas nebaigtumas nėra pinigai ar neatnešta kava. Juo tampa neatsakyti emociniai poreikiai. Ar mano patyrimas buvo suprastas? Ar mano jausmai buvo pripažinti? Ar partneris prisiėmė atsakomybę? Ar santykyje iš tikrųjų kažkas pasikeitė? Ar šalia tavęs vėl galiu jaustis saugiai? Kol šie klausimai lieka atviri, žmogaus psichika gali vėl ir vėl grįžti prie tos pačios vietos.
Dalykų nepaleidžiame tiesiog valios pastangomis. Jie pradeda trauktis tada, kai nebereikia vis iš naujo įrodinėti, kad jie iš tikrųjų įvyko, kai gauname pakankamai atsakymų į likusius klausimus ir kai gebame priimti tai, ko jau nebepakeisime.
