Sekite 15min Google
Danieliui buvo septyneri, kai vieną rytą supūliavo akis. Tėvai nuvežė jį pas gydytojus, nes berniukas ja pradėjo matyti prasčiau. Iš pradžių šeima išgirdo, kad tai „tingioji akis“, tad buvo pasiūlyta uždengti sveikąją, tikintis, kad silpnesnioji sustiprės. Tačiau tai nepadėjo.
Vėliau Kaune atlikus tyrimus berniukui nustatyta regos nervo atrofija. Nors žinia tėvus sukrėtė, Danielius kita akimi dar matė gerai. Kai jam buvo dešimt, pradėjo silpti ir jos regėjimas.
„Gydytojai atliko daugybę tyrimų. Ėmė skystį iš stuburo, darė kone šimtus kartų galvos magnetinio rezonanso tyrimą, bet aiškaus atsakymo nebuvo. Jie guodė, kad galbūt tai sustos, tikėjo, kad visiškai neapaksiu. Tėvai vežė mane į Berlyną, paskui į Maskvą. Visi ieškojo, kas galėtų padėti, bet regėjimas vis tiek silpo“, – pasakoja Danielius.
Kai esi vaikas, dar iki galo nesupranti, kas su tavimi vyksta.
Dvylikos jis jau nebematė. Prisimindamas tą laiką vaikinas pirmiausia kalba apie tėvus ir močiutę – jam atrodė, kad jų išgyvenimas net stipresnis už jo paties.
„Stengiausi būti pozityvus. Kai visi aplink buvo palūžę, guodžiau juos aš. Nežinau, kodėl taip dariau. Turbūt kartu guodžiau ir save, sakiau, kad viskas bus gerai. Kai esi vaikas, dar iki galo nesupranti, kas su tavimi vyksta“, – svarsto jis.
Danielius prisimena, kad močiutė vis rodydavo jam pirštus ir paklausdavo, kiek jų mato. Atsakydavo tol, kol vieną dieną nebegalėjo: „Tada lyg supykęs sakydavau: neklausinėk nesąmonių. Nenorėjau, kad ji toliau tikrintų ir nusimintų.“
Naujoje mokykloje laukė patyčios
Netekęs regėjimo Danielius iš Marijampolės išvyko mokytis į Prano Daunio ugdymo centrą Kaune. Savaitę gyvendavo mokykloje, o savaitgaliais tėvai jį parsiveždavo namo. Dvylikamečiui teko pratintis ir prie naujos aplinkos, ir prie gyvenimo be šeimos šalia. Kambaryje kartu gyveno penki berniukai.
„Buvau mamos vaikas, todėl iš manęs tyčiojosi, vadino mamyčiuku. Anksčiau buvau pratęs, kad tėvai visada šalia, o čia reikėjo pačiam už save pastovėti. Maždaug aštuntoje klasėje patyčios baigėsi. Sustiprėjau, pradėjau sportuoti, tapau savarankiškesnis“, – pasakoja Danielius.
Netrukus jis ėmė lankyti plaukimo būrelį, kuris greitai tapo mėgstamiausia jo dienos dalimi. Danielius daug treniravosi, dalyvavo varžybose, o geriausiai jam sekėsi plaukti krūtine 50 ir 100 metrų nuotolius. Jis tapo daugkartiniu Lietuvos čempionu, Europos varžybose iškovojo trečią vietą, o pasaulio taurės etape užėmė septintą.
„Visada buvau hiperaktyvus vaikas, man reikėjo kur nors išlieti energiją. Patikdavo gauti medalius, jaustis stipriam. Ypač tada, kai gyvenome penkiese viename kambaryje, man buvo svarbu mokėti apsiginti. Iš išorės atrodžiau stiprus, nors viduje buvau jautrus“, – sako vaikinas.
Jo manymu, plaukimas jam ir padėjo išgyventi pirmuosius metus netekus regėjimo. Mokykla, treniruotės, varžybos užpildydavo dienas. Apie tai, kas jam nutiko, Danielius tuomet beveik negalvojo.
Rezultatai prastėjo – kas toliau?
Vienuoliktoje klasėje Danielius perėjo į Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo gimnaziją, kur jis buvo bene vienintelis neregys mokinys. Mokytojai užduotis siųsdavo elektroniniu paštu, jas perskaitydavo balso programa, prireikus padėdavo draugai.
Buvau liūdnas ištisas dienas, ieškojau atsakymo, kas su manimi darosi.
Tačiau tuo pat metu jo plaukimo rezultatai ėmė prastėti. Danieliui sunkiau sekėsi mokslai. Sportas, su kuriuo siejo ir savo ateitį, nebekėlė ankstesnio džiaugsmo.
„Pamenu, tada viskas tarsi sukrito į vieną vietą. Niekas nebesisekė – viduje vyko kažkokia audra. Buvau liūdnas ištisas dienas, ieškojau atsakymo, kas su manimi darosi. Plaukdavau, bet mintimis būdavau jau visai kitur. Iki tol galvojau, kad iš plaukimo užsidirbsiu, o tada ėmiau abejoti, iš ko apskritai gyvensiu“, – sunkųjį gyvenimo laikotarpį prisimena jis.
Danielius sako dar mokykloje galvojęs apie būsimą šeimą. Norėjo turėti pakankamai pajamų, kad nei jam, nei jo artimiesiems nieko netrūktų. Kai sportinė ateitis pasidarė nebeaiški, nerimas tik augo.
Kartą viename vakarėlyje su draugais jis pabandė psichodelinių grybų. Tai, ką patyrė, Danielius vadina viena sunkiausių savo gyvenimo patirčių. Jam prasidėjo panikos priepuolis, iškilo vaizdiniai, o paskui, pasak jo, viskas vėl aptemo – tarsi jis būtų iš naujo praradęs regėjimą.
„Atrodė, kad kažkas išjungė visas psichologines apsaugas. Pradėjau labai stipriai verkti, nebesupratau, kas vyksta. Kai bandžiau sulaikyti emocijas, prasidėjo panika. Visą laiką maniau, kad apakęs tiesiog gyvenau toliau, nesustodamas prie to, ką jaučiu. O tada supratau, kad man iš tikrųjų buvo labai skaudu“, – pasakoja Danielius.
Po šio įvykio jis kreipėsi į psichologą. Su jo pagalba vaikinas pradėjo išgyventi visas emocijas ir jausmus, kuriuos buvo giliai užgniaužęs.
Konfliktas, po kurio plaukimo karjera baigėsi
Danielius dar kurį laiką treniravosi, tačiau sako, kad jo plaukimo karjerą galutinai užbaigė konfliktas varžybose. Vaikinas teigia nusikeikęs ant kito plaukiko, nes buvo įsitikinęs, kad šis nesąžiningai dalyvauja regos negalią turinčių sportininkų varžybose. Už savo elgesį, pasak Danieliaus, jis buvo diskvalifikuotas.
„Aš negaliu pakęsti neteisybės. Buvau įsitikinęs, kad tas žmogus nėra neregys. Apie tai kalbėjau su kitais treneriais, buvau girdėjęs ir jį pažįstančių žmonių pasakojimų. Vieną kartą nesusivaldžiau ir „jį pasiunčiau kuo toliau“. Man buvo pikta, jog jis varžėsi nesąžiningai“, – pasakoja Danielius.
Nors varžybos liko praeityje, sportas iš jo gyvenimo nedingo. Danielius iki šiol treniruojasi sporto salėje, yra išbandęs kovos menus. Ypač gerai jis atsiliepia apie trenerį Gytį Garbačiauską, kuris, pasak vaikino, jį palaiko iki šiol.
Įrašai internete prasidėjo nuo muzikos
Baigęs mokyklą Danielius pabandė studijuoti masažą, bet netrukus suprato, kad nenorėtų kasdien dirbti tokio darbo nuo ryto iki vakaro. Kitos krypties jis tuo metu dar neturėjo, tačiau sunkiu laikotarpiu netikėtai pradėjo rašyti eiles.
„Niekada anksčiau nieko nekūriau. O tada mintys pradėjo lietis viena po kitos, ėmiau jas rimuoti. Pabandžiau iš to sukurti muziką, pradėjau dainuoti – ir man patiko. Draugams duodavau paklausyti, jie pasakydavo, kuris kūrinys stipresnis. Norėjau, kad mano muziką išgirstų ir kiti“, – pasakoja vaikinas.
Dabar jaučiu, kad atradau save.
Taip atsirado jo trumpi vaizdo įrašai socialiniuose tinkluose. Danielius iš pradžių juos kūrė tam, kad žmonės atrastų jo dainas. Muziką jis leidžia DMK slapyvardžiu (Danieliaus Mikalausko kelias).
Ilgainiui vien muzikos įrašų nebeužteko. Danielius pradėjo filmuoti savo kasdienybę: apsilankymus kavinėje, parduotuvėje, naudojimąsi paštomatu, pokalbius su žmonėmis. Viename įraše jis papasakojo, kaip nebuvo įleistas į naktinį klubą, nes yra neregys.
„Pradėjau nuo muzikos, o paskui supratau, kad galiu parodyti ir daugiau. Dabar jaučiu, kad atradau save. Pats daug žiūriu turinio ir, man atrodo, jaučiu, kas žmonėms įdomu. Man patinka sugalvoti idėją, ją įgyvendinti ir pamatyti, kaip žmonės reaguoja“, – atvirai kalba Danielius.
Pokalbyje jis pats ne kartą vartoja žodį „žiūrėti“. Dėl tokio žodžio kartą komentaruose teko ginti ir „McDonald’s“ darbuotoją, kuri palydėdama jam pasakė: „Žiūrėkite, čia yra mažesnis staliukas, galite prisėsti“.
„Žmonės pradėjo klausinėti, kodėl ji neregiui sako „žiūrėk“. Bet man visi taip sako. Net mama kartais paklausia: „Argi nematai, kur aš esu?“ Mes suprantame, ką vienas kitam norime pasakyti. Nereikia bijoti kiekvieno žodžio“, – šypteli jis.
Kritikos nebijo
Danielius žino, kad jo įrašai patinka ne visiems. Pasak jo, kritikos sulaukia ir iš kai kurių neregių – jiems gali atrodyti, kad vaikinas per daug save rodo. Tačiau Danielius neslepia, kad jam patinka būti tarp žmonių, išbandyti naujus dalykus ir apie juos pasakoti.
„Gal kažkam atrodo, kad maivausi ar giriuosi. Bet kodėl turėčiau užsidaryti? Aš gyvenu savo gyvenimą, pats gaminu valgyti, susitvarkau, išsiplaunu grindis. Esu savarankiškas ir noriu, kad žmonės matytų, kaip iš tikrųjų atrodo mano gyvenimas“, – sako jis.
Vaikinas mano, kad apie neregius vis dar pernelyg dažnai sprendžiama iš anksto – manoma, jog jiems būtina pagalba net ten, kur jie puikiai susitvarko patys. Kartu Danielius pripažįsta, kad kiekvieno žmogaus patirtis skirtinga: tai, kas patogu jam, kitam gali kelti sunkumų.
Pastarosiomis savaitėmis jis jau sulaukė pirmųjų reklamos užsakymų. Dalis įmonių kol kas siūlo produktus mainais į „Reels“ įrašą, tačiau Danielius tikisi, kad ilgainiui turinio kūrimas galės tapti ir rimtesniu pajamų šaltiniu.
Jam idėjų netrūksta – norėtų pakviesti žmones išbandyti neregių futbolą su skambančiu kamuoliu, o ateityje galbūt surengti ir parodomąją kikbokso kovą, kurioje matančiam dalyviui būtų užrištos akys.
„Man būtų įdomu pamatyti, kaip žmonėms sektųsi. Aš sportuoju jau devynerius metus, esu geros fizinės formos. Nenoriu, kad mane laikytų žmogumi, kurio reikia gailėtis. Noriu veikti, kurti, bandyti naujus dalykus“, – užtikrintai kalba Danielius.
Merginų dėmesio netrūksta
Išpopuliarėjus socialiniuose tinkluose Danieliui padaugėjo ir merginų dėmesio. Jis neslepia einantis į pasimatymus ir pastebi, kad merginos dabar drąsiau su juo bendrauja: „Anksčiau mano aklumas galėjo atrodyti kaip koks red flag’as. Dabar jos mato, ką veikiu ir kad esu savarankiškas“.
Jam pačiam, sako, svarbu ir tai, kaip atrodo, ir tai, kaip jaučiasi būdamas šalia kito žmogaus. Iš balso, bendravimo, prisilietimo susidaro savą įspūdį apie pašnekovą.
Apie būsimą šeimą Danielius galvoja jau nuo mokyklos laikų. Tik dabar, sako, niekur neskuba: kol kas nori kurti muziką, filmuoti, sportuoti ir žiūrėti, kur jį nuves naujos idėjos.
