Visgi kai kuriose Vakarų šalyse viešųjų erdvių taisyklės tarsi aiškesnės, jas dažnai nesunkiai perpranta ir turistai – kaip eiti šaligatviu, kur stovėti metro ir pan. Tačiau tokiomis pat elgesio nuostatomis nepasižyminčios mūsų visuomenės dėl to tikrai negalima laikyti nebrandžia ar nevisaverte, sako Vilniaus universiteto (VU) sociologas Tadas Šarūnas. Jis pažymi, kad viešoji erdvė ir žmonių elgsena joje – tai ne tik kasdienių įpročių, bet ir gilesnių socialinių struktūrų, istorinės patirties bei galios santykių atspindys.
Nuo senų laikų etiketo normas nustatinėjo aristokratai, todėl ilgametę visuomenės elito tradiciją turinčiose šalyse viešųjų erdvių taisyklės gali atrodyti ryškesnės, sako sociologas. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad lietuviai kažkuo prastesni – pasak T.Šarūno, mūsų visuomenė turėtų kurtis sau tokias taisykles, kokios veikia mums ir nesilyginti su kitokios socialinės raidos istorijos Vakarų šalimis.
– Pagrindinis klausimas būtų, ar lietuviams būdinga Vakarų miestų elgsena ir ar gebame viešoje erdvėje matyti ne tik save, bet ir kitus? Ir kas lemia tai, kad dalis žmonių viešajame transporte vis dar garsiai žiūri turinį savo telefone; kad stovėdami ant eskalatoriaus nepasitraukiame į dešinę arba kad valgykloje vietas užsiimame užmesdami prie staliuko savo daiktus?
– Tokie klausimai apskritai sukelia daug minčių. Faktas tai, kad žmonės yra skirtingi ir visi skirtingai supranta viešumo ir privatumo ribas. Tas poreikis lygintis su Vakarais ar dar kuo apskritai įdomus dalykas. Mes vis dar mėgstame padejuoti, mąstydami, ar esame „pakankamai vakarietiški“. Žiūrint iš postkolonijistinių teorijų perspektyvos, tai susiję su mūsų kolonijine patirtimi, kai buvome ne savo noru Sovietų sąjungos dalimi. Tuo laiku vis būdavo galvojama, ar esame pakankamai sovietiniai piliečiai. Dabar kylantys klausimai – ar esame pakankamai nebe sovietiniai, vakarietiški – tai irgi yra išorinio žvilgsnio projekcijos į save.
Apskritai mūsų visuomenė ne tik yra patyrusi, bet ir vis dar patiria nemažai kaitos priežiūros – vertinamos mūsų institucijos, sprendžiama, kaip jos turi keistis, ir patys kartu turime keistis. Visa tai – su aiškiu tikslu būti integruotais i į vakarų visuomenės struktūras ir organizacijas. Bet klausimas apie lyginimąsi svarbus iš tos pusės – ar tikrai galime patys reflektuoti, kas mes tokie ir kokiais norime būti? Manau, kad mūsų visuomenė bent jau iš dalies yra internalizavusi tokį išorinį žvilgsnį, kad esame neva kažkokie „posovietiniai“ ar nepakankami.
– Tai esmingiausiai lyginimąsi ir dairymąsi į kitus veikia istorinis kontekstas?
– Tai yra svarbus kontekstas, bet tai, kaip dabar būname vienas su kitu, yra mūsų visuomenės galios santykių atspindys – kiek pas mus yra pasitikėjimo, atvirumo visuomenėje. Galbūt ir nesame lyderiai atviros visuomenės prasme, bet situacija, mano požiūriu, nuolat gerėja.
Kitas dalykas – turime augančią socialinę nelygybę, ekonominius skirtumus tarp socialinių grupių – tai taip pat gali mažinti solidarumo, pasitikėjimo vienas kitu lygį ir tai, kaip žmonės veikia kasdienybėje. Tai, ką patiriame kasdien, dalimi yra ir šių socialinių struktūrų pasekmė – kiek pas mus yra socialinio teisingumo, kiek socialinės atskirties – tai irgi tikrai labai veikia tai, kokia yra žmonių elgsena ir pagarbus santykis vienas kitam.
– Kalbant apie elgesio normas didmiesčiuose – ar Lietuvoje yra, o gal turėtų būti, visuotinai nustatyta, kaip viešosiose miesto erdvėse turėtų būti apibrėžtas žmonių elgesys – kaip matyti, reaguoti į aplinką, esant poreikiui – padėti?
– Didmiesčiai didmiesčiams nelygu. Yra didmiesčių, kur yra stabilus elitas. Visgi šiuo požiūriu, istoriškai, stabilaus elito kaip atskiros, turtingos, rafinuotos, aiškios visuomenės grupės, Lietuvoje neturime – tokios, kad jos elgsenos, įpročiai, pereitų iš kartos į kartą. Tai taip, Lietuvoje tokios didmiesčio kultūros neturime. Bet ir ne kiekvienas Europos didmiestis tą kultūrą turi. Tos šalys, kurios turi ilgametes aristokratijas – pavyzdžiui, Anglija, Prancūzija, iš dalies Švedija – jos turi kitokias etiketo formas. Bet daug didmiesčių to nėra – pavyzdžiui, Suomijoje.
Be abejo, viešoji elgsena veikia tai, kaip jaučiamės, bet nesakyčiau, kad tai būtinai žymi kokį nors visuomenės augimą ar progresą – tiesiog kitur yra kitos socialinės istorijos, su tam tikromis kultūrinio konservavimo pasekmėmis. Be kita ko, tos kultūros, kitavertus, yra ir labai nepaslankios – „brandi“ visuomenė, vis dėlto, dažnai yra konservatyvi ir nebūtinai progresyvi.
– Tuomet Lietuvai nėra ir neturėtų būti svarbu siekti didmiesčių kultūros, atkartoti kitų miestų modelių? Mums reikėtų ieškoti savo kultūros, savo taisyklių?
– Apskritai, elgsenos atkartojimas yra sunkiai įmanomas. Nes tai, ką paprastai vadiname „geromis manieromis“ yra įkūnyta elgsena – bet koks bandymas ją primesti kitiems yra nenatūralus vertimas žmogaus kūną elgtis vienaip ar kitaip. Nėra taip, kad pažiūrėsime, kaip daro žmonės kokiame Paryžiuje, pakopijuosime ir iškart viskas bus kitaip. Reikia žiūrėti į savo kasdienybės praktikas, kokie patys esame žmonės, kas mums priimtina, kas ne – tai būtų teisingesnis atspirties taškas.
– Kaip apskritai tam tikroje aplinkoje įsitvirtina visuotinos taisyklės? Juk dažniausiai nebūna jų niekur užrašytų, bet vietiniai jas tarsi žino.
– Sociologiniu požiūriu, istoriškai žiūrint, viešojo etiketo ir elgsenos taisyklės dažnai būdavo aprašomos. Buvę tokie dalykai kaip etiketo vadovėliai – pats savo namuose turėjau tokį lenkišką, jis buvo su įdomiais piešinėliais ir man, kaip vaikui, buvo be galo keista knyga. Tai istoriškai etiketas tikrai buvo kodifikuojamas, būdavo aprašoma, kaip elgtis prie karaliaus, kitų galią turinčių žmonių. Ir ne tam, kad neapsijuoktum, bet tam, kad nesutrikdytumei to galią turinčio žmogaus simbolinio įvaizdžio.
Sociologas Norbert Elias ir tyrinėjo tokias knygas, kuriose buvo aprašoma kaip reikėtų elgtis dvare, prie karaliaus ir pan. Savo darbuose jis svarstė, kodėl iš Viduramžių, pereinant į Vėlyvuosius laikus, atsirado daugiau reikalavimo suvaldyti save ir savo kūną – pavyzdžiui, nebezdėti ar neriaugėti prie stalo. Dar vėliau istorijoje apskritai tapo nepriimtina net kalbėti apie tuos kūniškus dalykus.
Todėl ir šiandien, šiame interviu vien vartodamas žodžius „riaugėti“, „bezdėti“, aš jau rizikuoju pakenkti savo, kaip viduriniosios klasės intelektualo, tam tikro „eksperto“ įvaizdžiui. N. Elias šį reiškinį pavadino tam tikru civilizavimo procesu – kaip centralizuota galia per socialines klases paveikia skirtingas socialines grupes. Pavyzdys – jei dvarininkas turi prie karaliaus kontroliuoti savo kūną, jis taip pat pradeda to reikalauti iš savo dvaro patarnautojų ir taip per socialinę vertikalę ta savikontrolė nužygiuoja žemyn. Šie dalykai iki šiol veikia ir vis dar yra tyrinėjami sociologų šiuolaikinėse visuomenėse.
– Jei etiketas yra iš aristokratijos atėję elgsenos įpročiai, ar jis apskritai tuomet nėra pasenęs konceptas? Ir ar jis vis dar reikalingas šiandien?
– Elgsenos normos, taip, jos egzistuoja ir turi konkrečią funkciją – jos kuria socialinę tvarką kasdienėse situacijose. Net nepagalvodami, intuityviai, mes veikiame pagal kai kuriuos etiketo reikalavimus, kuriuos mums tėvai įdiegė vaikystėje. Ir kai žinome, kad kažkas yra priimtina, kažkas ne, tai padeda lengviau suvaldyti kasdienes situacijas, kyla mažiau konfliktų. Tokia iš esmės ir yra etiketo paskirtis – socialinė tvarka.
Tuo metu etiketo kodifikavimas yra kiek senovinis ir autoritariškas dalykas – tai lyg suponuoja, kad yra kažkokia riba tarp žmogaus laisvės ir to, kaip jam būti su savo kūnu. Tačiau, dabar turime įvairėjančias visuomenes su kur kas daugiau individualumo, formuojasi įvairūs burbulai, su individualiais tapatumais ir socialinių normų niuansais – jų visų tikrai neaprašysi etiketo vadovėliuose.
– Ar verta kodifikuoti viešąsias taisykles šiandien? Ir kas turėtų tai daryti?
– Jei tokių „vadovėlių“ nėra, vadinasi, jie nelabai gali veikti. Eilinėms, buitinėms situacijoms, kurios gali sukelti konfliktą – kalbu apie elgesį viešajame transporte, restorane – galima pasiūlyti konkrečią taisyklę, į kurią nesutarimo metu galima būtų referuoti.
Bet, ko gero, aprašyti ir kodifikuoti elgsenas mūsų visuomenėje jau atrodytų kaip nepriimtinas autoritarizmas. Apskritai netikiu, kad turėsime etiketo vadovėlius, nes suvaidinti rafinuotą elgesį – kokiu pasižymi vis labiau išsiskirinačios mūsų visuomenės grupės – tiesiog yra neįmanoma. Tam tikrų elgesio normų nusistovėjimas yra laiko reikalaujantis procesas, tad jį geriausiai laikui ir palikti.
