Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 27d. 15:28

Specialistai apie tai, kodėl nereikia ieškoti stebuklingų piliulių: padėti turime patys sau

Moteris
123RF.com nuotr. / Moteris

„Gera vidinė žmogaus jausena yra labai svarbi viso gyvenimo kokybei ir būdų bei priemonių savijautai pagerinti turime ieškoti visą gyvenimą“, – mano Individualiosios pischologijos konsultantas Virginijus Varkalis. Tačiau, anot jo, savo būseną dažnai bandome „pagerinti“ svaigalais, o gyvenimo būdą pakeisti ryžtamės tik sulaukę pirmosios akistatos su didelėmis sveikatos problemomis.

Apie tai, kodėl svarbu nuolat rūpintis savo fizine bei emocine sveikata ir ką į mūsų gyvenimą gali atnešti naujos patirtys, kalbamės su Individualiosios pischologijos konsultantu Virginijumi Varkaliu, Lietuvos Taidzičiuan asociacijos garbės prezidentu, Taidzičiuan ir Cigun meistru bei mokytoju p. Wang Xiyin, Išsėtinės sklerozės draugijos „Feniksai“ pirmininke Ana Staševičiene ir dailininke, studijos „Piešiu – medituoju“ įkūrėja Inga Dambrauskiene bei jos mokiniais.

Ar pokyčiui būtinai reikia krizės?

V.Varkalio pastebėjimu, žmogus sveiku gyvenimo būdu dažniausiai susidomi susidūręs akis į akį su liga.

„Kas labai įdomu, Lietuvoje yra nemažai sportuojančių pensininkų, mat susidūrę su sveikatos problemomis, jie pradeda domėtis visomis terapijomis. Bet sveiką gyvenseną reikėtų pradėti anksčiau ir imtis ne vynelio, o šiaurietiškų lazdų. Tačiau mus stabdo mūsų senos patirtys, kurios nebeteikia malonumo, o veikiami išankstinių nuostatų manome, kad nieko naujo ir gero nerasime. Šioje vietoje didelė pagalba būtų šalia atsiradęs tinkamas žmogus, kuris pakviestų kur nors eiti, ką nors keisti. Dažnai reikia išorinio faktoriaus, kuris pajudintų, nes vienas žmogus nėra motyvuotas pokyčiams“, – sako IP konsultantas.

Asmeninio arch. nuotr./IP konsultantas Virginijus Varkalis
Asmeninio arch. nuotr./IP konsultantas Virginijus Varkalis

Paradoksalu, tačiau kartais daugeliui žmonių neveiklumas tampa norma, o įpratus gyventi patogų gyvenimą ant sofos iššūkiu tampa net paprastas pasivaikščiojimas. Pasiūlius įsigyti šuniuką, sakys, kad neturi laiko jo vedžioti, nors ryte atsikėlus anksčiau ir pasivaikščiojus vidinė būsena tikrai pagerėtų.

Anot V.Varkalio, dalyvaudami įvairiose veiklose mes įgauname laimės hormono, o trumpas sustojimas bei susitikimas su savimi duoda energetinį impulsą, kur jame išbuvęs gali eiti toliau. Tačiau ar būtinai reikia infarkto tam, kad pradėtum sveikai gyventi?

„Gali būti, kad yra tik toks kelias, kad žmogus dar galėtų savo likusią dalį nugyventi jau kitaip. Nes patarimų mes neklausome ir pavyzdžiais, kurie ne mūsų, nesivadovaujam – dažniausiai tai ateina iš mūsų pačių patirčių“, – samprotauja psichologijos konsultantas.

Pašnekovo teigimu, padėti gali atsitiktinumas arba krizė, kurios metu žmogus nebegali veikti taip, kaip veikė, ir tai, ką jis darė anksčiau, jau nebeveikia, visi kiti žingsniai jo niekur nenuveda, tada jis ateina kažkur, ieškodamas to kito kelio. Ir atranda gal jogą, terapiją, sportą ar kitus širdžiai malonius dalykus, kurie gali atstatyti vidinę pusiausvyrą. Juk tam, kad galėtum grįžti į darbą ir į santykį, kuris yra iššaukiantis, reikia būti pailsėjusiu ir stabiliu, gebančiu įveikti kažkokius iššūkius. Tą labai svarbu atrasti ne alkoholiu, narkotikais, azartiniais žaidimais, greitu važiavimu, kas būtų pavojus sau ir kitiems, bet kitomis išraiškomis.

„Manau, kad dalis būtinai turi nueiti iki tos ribos, nes ten išbūti taip pat yra labai svarbu. Turi būti pasiruošęs tai praeiti. Tad labai kviesčiau stebėti tuos signalus, kurie neprivestų iki infarkto, nelaukti to paskutinio momento, to slenksčio, už kurio jau yra riba. Juk atsisukęs atgal dažnas galėtų pasakyti: žinojau, kada buvo pradžia, seniai jau reikėjo... Ir pajutus tą ribą, nueiti pasitikrinti, gal jau laikas kažką naujo pradėt. Jeigu kirba noras nueiti į jogą – nueikite pabandyti, jeigu norite papiešti ir susitikti su spalvomis – nueikite išbandyti. Norite terapijos – nueikite pas psichologą ar konsultantą“, – ragina V.Varkalis.

Specialistas kviečia būti pastabesniam pačiam sau, nes pasirūpinti savimi ir savo sveikata – tiek fizine, tiek emocine, yra būtina. Ir ta savistaba reikalinga ne po įvykio.

„Labai geras įprotis būtų pasvarstyti vakarais savo dieną, prabėgti mintimis ir pagalvoti, kur aš esu, ką aš veikiu, kokie mano norai siekiai, savijauta. Ir gal tai būtų indikatorius, kaip aš jaučiuosi dabartinėje situacijoje su dabartiniu darbu, dabartiniais santykiais, pomėgiais, sveikata. Ne pabėgti į svaigalus nuo nuovargio, įtampos, streso, o verčiau jį įsivertinti ir suprasti, kokia dabar yra mano būsena ir kas man galėtų padėti“, – pataria Individualiosios psichologijos konsultantas.

Taidzičiuan meistras: stebuklingos piliulės paieška neleidžia suprasti gilesnių dalykų

„Europiečių mentalitetas yra toks, kad jie nori visko daug, įvairiai ir greitai. Tai yra tam tikra problema mokantis naujų dalykų ir siekiant gilesnio supratimo“, – mano Lietuvos Taidzičiuan asociacijos garbės prezidentas, Taidzičiuan ir Cigun meistras bei mokytojas p. Wang Xiyin. Na, o nuo naujų dalykų pažinimo, anot meistro, žmones dažnai stabdo tie patys pasipriešinimo barjerai, kuriuos turi peržengti kiekviena naujovė: tai baimė, kad man nepavyks ir baimė palikti įprastą komforto zoną, kurioje nors ir daug kas netenkina, bet bent jau viskas žinoma.

Be to, šiuolaikiniai žmonės pokyčių tikisi per vieną kartą, tarsi tai būtų stebuklinga piliulė. Tačiau meistras tikina, kad Taidzičiuan menas tokių stebuklų nežada, nors praktikuojant suteikia daugybę teigiamų poveikių savijautai, iki to reikia nueiti netrumpą kelią.

123RF.com nuotr./Taidzičiuan meistras
123RF.com nuotr./Taidzičiuan meistras

„Reikia išmokti iš pradžių atsistoti ant kojų, paskui išmokti vaikščioti, mąstyti, bėgti, ir tik tada žiūrėti, kur mes bėgsime ir kam. Be šitų dalykų mes negalim pasiekti tikslų. Tas atsistojimas ant kojų ir mokymasis vaikščioti yra pakankamai sudėtingas etapas. Bet jį įveikus, tolimesni procesai vyksta daug lengviau ir sklandžiau. Perėjęs tuos pirminius barjerus, psichologinę baimę, išmokęs pagrindinius judesius, žmogus akivaizdžiai ima pastebėti ir pirmuosius rezultatus“, – pasakoja taidzičiuan meistras.

Kiek laiko reikia perprasti šiam menui? Svarbiausia yra prie jo pačiam prisiliesti. „Žmogui galima labai daug pasakoti apie vandenį, bet jeigu jis jo nematęs, neragavęs ir nelietęs, jam bus sunku įsivaizduoti. Bet kai jis įkris į vandenį, supras, kad tai visai kas kita, nei jis įsivaizdavo iš pasakojimų. Tas pats su taidzičiuan – nieko nesuprasite tol, kol patys neišmoksite. Tam reikia laiko. Jeigu norite suprasti, kas tai yra, turite skirti laiko ir pasiekti pirmų rezultatų, o tuomet spręsti, ar jums to reikia, ar ne“, – tikina p. Wang Xiyin.

Išlavinus kūną ir išmokus jį valdyti, anot meistro, pasikeis visa mūsų savijauta – tiek fizinė, tiek dvasinė. Mat taidzičiuan judesiai masažuoja vidaus organus, sujudina energetinius kanalus, todėl pagerina ir psichologinę žmogaus būseną. Žmogus ima ne tik kitaip vaikščioti, bet ir kitaip elgtis. Daugelis žmonių, ypač tų, kurie bando pirmą kartą, pastebi tą skirtumą, kaip jautėsi prieš praktiką ir kokia savijauta yra po praktikos. Ją meistras palygina su tuo, kaip mes jaučiamės prieš atostogas ir po jų.

Žmogus turi norėti padėti pats sau

Kad žmonės tikisi greito rezultato, meistrui Wang Xiyin pritaria ir Išsėtinės sklerozės draugijos „Feniksai“ pirmininkė Ana Staševičienė. „Esame įpratę, kad kai skauda galvą, išgeriame tabletę ir jau nebeskauda. Bet tam, kad padėtume sau, ypač sergant sunkiomis lėtinėmis ligomis, turime įdėti labai daug darbo dėl savęs, nes čia nebūna greito rezultato. Neužteks vieno užsiėmimo, kad pasijaustum gerai. Žmogus turi norėti pats sau padėti ir nepatingėti dirbti su savimi“, – sako moteris, tačiau turi kuo pasidžiaugti.

Prieš dvejus metus sergantys išsėtine skleroze žmonės buvo pakviesti dalyvauti tyrime, siekiant nustatyti, ar taidzičiuan metodika gali pagerinti sergančiųjų šia liga būklę. Rezultatai pranoko lūkesčius – sergančių žmonių tiek fizinė, tiek emocinė ir kognityvinė būklė po šių užsiėmimų pagerėjo. Jie tapo ramesni, stabiliai susikoncentravę, jų nebevargina ryškūs nuotaikų svyravimai.

123RF.com nuotr./Taidzičiuan meistras
123RF.com nuotr./Taidzičiuan meistras

Kadangi išsėtinė sklerozė yra nepagydoma liga, gyvenimo kokybės klausimas yra ypatingai ryškus. „Psichologiškai žmogui labai sunku priimti ligą, tad diagnozės pradžioje labai svarbi laiku suteikta psichologinė pagalba. Šiuo atveju Taidzičiuan ir mindfullness, kadangi filosofiškai jos turi panašumų, yra tos priemonės, kurios padeda priimti situaciją tokią, kokia ji yra. Gyventi šia diena ir mokytis gyventi su liga, ją priimant, bet neleidžiant ligai užvaldyti gyvenimo. Ir gyventi įprastą kokybišką gyvenimą, koks jis buvo iki diagnozės nustatymo, su tokiais pačiais tikslais ir planais, kokiuos žmogus turėjo anksčiau“, – teigia Ana Staševičienė.

Smalsumas padeda įveikti baimes ir pamiršti problemas

„Žmogus yra jaunas tol, ko, yra smalsus ir nori kažką sužinoti. Kai žmogus niekuo nesidomi, jį ištinka dvasinė mirtis“, – įsitikinusi dailininkė Inga Dambrauskienė, savo studijoje „Piešiu – medituoju“ mokanti tapyti nuo mokyklos laikų nepiešusius suaugusius.

Į studiją ateina įvairaus amžiaus žmonės, daugiausia moterys, kurios dažniausiai yra smalsesnės už vyrus. Paėmus teptuką į rankas labai dažnai susiduriama su įvairiais blokais ir baime suklysti, tad tapymo procese yra ne tik kūrybos džiaugsmo, bet ir natūralaus vidinio konflikto. Tačiau kartu šis procesas yra ir puikus baimų įveikos būdas, padedantis žmogui augti ir stiprėti savo viduje, didinti savivertę.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Inga Dambrauskienė
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Inga Dambrauskienė

„Būna perfekcionistų, kuriems ne visada patinka tai, ką padaro. Bet yra ir tokių, kurie labai džiaugiasi ir darbais, ir pačiu procesu, nes tapant visiškai pasimiršta kasdieniai rūpesčiai bei problemos ir tiesiog ištirpsta laikas“, – dalinasi I.Dambrauskienė.

Studijoje tapančios moterys savo kūrybinius atradimus apibūdina labai įvairiai, tačiau visos tikina, kad tai yra neįkainojamas laikas sau.

  • „Tapyba man – atsipalaidavimas, visiška laisvė ... tepti ir tepti. Man smagu, kad atėję į studiją kiekvienas paleidžiam savo mūzas paklaidžioti, mūsų nevaržo jokie akademiniai rėmai. Tiesa, Inga neleidžia mums visiškai nuklysti į lankas, bet leidžia viską perleist per save: norus, jausmus, spalvas... Šių metų mano atradimas tapyti pirštais aliejiniais dažais“. Eglė
  • „Jau seniai pagalvodavau, kad norėčiau pabandyti tapyti, piešti, bet vis pabijodavau: ar mokėsiu, ar patiks, ar tik pradėjus nemesiu... Pradėjau. Ir užkabino. Po pirmos pamokos išėjusi ir atsisėdusi į mašiną pajutau, kad kažkas ne taip, kaip visada. Ir suvokiau, kad galva šviežia, lengva, „išsivaliusi“ nuo darbinės įtampos, kasdienio skubėjimo ir streso. Nuo tada mėgaujuosi tuo, kad turiu „šventą“ laiką sau pirmadieniais. Išjungtas telefono garsas. O aš susikaupusi ir galvojanti tik apie tapybą...” Jurgita
  • 123RF.com nuotr./Tapymas
    123RF.com nuotr./Tapymas

  • „Pradėjus tapyti, tarsi iš naujo atrandi savyje tai, kas buvo paslėpta, nepripažinta, pamiršta. Dažams liečiant drobę, gimsta įvairūs jausmai, potyriai, kurie lydi visą dieną, skleidžiasi vaikiškas smalsumas: kas gi čia gims? Man kiekvienas mano nutapytas darbas yra puokštė įvairiausių minčių, jausmų, išgyvenimų. Tarsi pėdsakas pajūrio smėlyje, kuris bangos nuplautas kada nors išnyks, bet gyvas kol yra...“ Lina
  • „Atėjau, pabandžiau, pajaučiau ir įstrigau studijoje! Visus metus nepritrūko ypatingo nusiteikimo ir polėkio kartą per savaitę iki užsimiršimo bandyti įvairius piešimo metodus, ieškoti išraiškos įvairioms temoms atskleisti, gilintis į legendinių menininkų potėpių prasmę. Studijoje visada šiltai skambėjo muzika, garavo arbata, lentynose įkvėpimui pasisemti buvo sukrauti didžiųjų menininkų albumai. Jauku tarp palečių, teptukų, drobių, molbertų ir bendraminčių!“ Jūratė
  • „Tapymas man – laikas, kai aš esu kitam pasaulyje, kitoje dimensijoje. Tai padeda įgyti jėgų, energijos, noro kasdienybės darbams. Tai yra laikas, skirtas sau. Mėgaujuosi juo“. Inga
  • „Jau kurį laiką krebždeno mintis pasiieškoti dažais kvepiančios erdvės, kur galėčiau pasimosikuoti teptukais, pasitaškyti spalvomis, pabandyti surasti, atkapstyti, ištraukti kūrybinį pradą. Esu labai dėkinga už panirimą į spalvas, už pasinėrimą į save, už išskridimą į kitą orbitą, kai stovi prie molberto ir niekas kitas neegzistuoja, už satisfakciją, už laisvėjimą, už kūrybos džiaugsmą, už atgalinį ryšį. Poros valandų studijoje jau neužteko, teko skubiai įsigyti molbertą namams. Praėjusios žiemos mano dienos atrodė taip – už lango šaltukas, viduje spragsi židinys, groja džiazas, o neįgudusioje, bet eksperimentuojančioje rankoje teptukas. Kas gali būti tobuliau?” Rasa

Straipsnių ciklą apie gerą emocinę bei fizinę sveikatą inicijuoja arbata „Lipton“.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką