Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 21d. 19:03

Sporto salėje plušantis 79-erių Vytautas Kamilijus: „Kas šeimos gydytoja, sužinojau, kai reikėjo pasikeisti vairuotojo pažymėjimą“

Vytautas Kamilijus Vaičkus Interviu
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Vytautas Kamilijus Vaičkus

Kitąmet 80-metį švęsiantis Vytautas Kamilijus Vaičkus – vyriausias J.Basanavičiaus gatvėje Kaune veikiančio sporto klubo klientas. Šis prie treniruoklių po 2,5 valandos kaskart praleidžiantis kaunietis – pati geriausia motyvacija šalia sportuojančiam jaunimui. „Gimnastu tik nebuvau“, – šypteli daugybę sporto šakų gyvenime išbandęs pašnekovas ir ima pasakoti savo, sporto meistro, istoriją.

Su kauniečiu Vytautu Kamilijumi penktadienio rytą susitinkame sporto salėje. Joje jis pluša jau trejus metus – kone kasdien, visuomet nuo 7 valandos ryto. Pastebiu, kaip kiti sportuojantys į jį žvelgia susižavėjimo kupinais žvilgsniais bei su lengva šypsenėle lūpose. Tikras pavyzdys tiems, kurie niekaip neranda laiko sportui.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vytautas Kamilijus Vaičkus
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vytautas Kamilijus Vaičkus

„Niekad nemėgau tos pakazūchos. Aišku, malonu, kad dar galiu truputį pasportuoti. Svarbiausia, kad žmonės sporto klube malonūs, – ateini čia kaip į šventę. Kai buvo karantinas, direktorei kiekvieną savaitę skambinau ir klausiau, kada klubas atsidarys“, – į pasiteiravimą, kaip jaučiasi būdamas vyriausiu klubo klientu ir savotiška žvaigžde, atsakė pašnekovas.

Baigęs treniruotę 9.30 valandą, Vytautas Kamilijus nuskubėjo į dušą, o iš jo grįžo pasipuošęs marškiniais.

„Visuomet rengiatės taip elegantiškai?“ – pasiteirauju pašnekovo, mums klestelint ant sofutės prie sporto klubo administratorės.

„Kai žinai, kad tokios gražios mergaitės atvažiuoja, kaip gali nepasipuošti? Reikia!“ – šmaikštaudamas mesteli Vytautas Kamilijus.

Atsakau tuo pačiu: „Jūsų labai gardūs kvepalai. Prie manęs pirma priėjo jie, po to jūs. Labai žavi gardžiai kvepiantys vyrai.“

Padėkojęs, Vytautas Kamilijus ima raustis sportiniame krepšyje. Iš jo ištraukia mažytį kvepalų buteliuką ir atkiša man: „Imitacija prancūziškų kvepalų. Vienoje vaistinėje gaunu.“

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vytautas Kamilijus Vaičkus
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vytautas Kamilijus Vaičkus

Kol apžiūrinėju, sporto klubo administratorė, pritarusi, kad Vytautas Kamilijus gali būti pavyzdžiu bet kokiam vyrui, pasiūlo kavos.

„Su cukrumi?“ – pasiteirauja ji garbaus kliento.

Spėju įsiterpti ir pajuokauti – sporto klube cukraus iš viso neturėtų būti pasiūloje, – kai pašnekovas ima ir pamoko mane: „Saldus turi būti gyvenimas, tad reikia cukraus. Visko reikia skanauti, tik su saiku. Štai mano marti laikosi dietų, ir ką, vis tiek serga. Aš tai viską, kas valgoma, valgau.“

Rytą jis pradeda anksti – kiek po 5 valandos. Pirma pamaitina įnoringą katiną, vėliau išgeria kavos ir suvalgo sumuštinį. Pusryčių į lovą žmonai neneša, nes, kaip teigia Vytautas Kamilijus, įpratinti prie gero nereikia, o ir ta žmona keliasi kartu su juo.

Saldus turi būti gyvenimas, tad reikia cukraus.

„Pamenu, mes po treniruotės eidavome išgerti giros bokalą, o dabar visi vandenį treniruotės metu ir po jos laka. Taigi skrandį apkrauna“, – palygino Vytautas Kamilijus.

Mums bekalbant, kažkas užeina pro laukines sporto klubo duris. Pašnekovas pakelia ranką pasisveikinimui. Ir tie mostai ranka vis kartojasi. Susidaro įspūdis, kad Vytautas Kamilijus pažįsta visus, kas ateina sportuoti. Toks savas tarp savų, pagalvoju. O kai jo paklausiu, ar nesinori kompanijos plušant prie treniruoklių, jis tą pirminį įspūdį tik patvirtina: „Ne vienas sportuoju, su žmonėmis juk. Visi visus pažįsta.“

O ar treneriai dar drįsta prieiti ir pataisyti atliekamą pratimą?

„Nelabai. Niekas jau manęs nepataisys, nebent grabo lenta“, – atsakymu vėl prajuokina Vytautas Kamilijus.

– Akivaizdu, kad sportas jums – itin svarbus. Kuo užglaistėte jo stygių karantino metu?

– 35-erius metus turiu sodą Lapėse, į kurį vykstame savaitgaliais. Pradėjome statyti sodybą nuo nulio – laukai ten buvo, kai įsigijome. Tos sodybos rūsyje esu įsirengęs nedidelį kompleksiuką: keletas štangų, svarmenų, gumos. Žinoma, yra ir šiltnamis, daržas bei sodas. Maitinamės savo užaugintomis gėrybėmis, dar ir vaikus bei anūkus išmaitiname. Turiu du vaikus, keturis anūkus ir du proanūkius. Ką tik gimė antrasis.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vytautas Kamilijus Vaičkus
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vytautas Kamilijus Vaičkus

– O žmoną taip pat sugebėjote užkrėsti sportu? Užsuka kartais į tą sporto salę sodybos rūsyje?

– Žmona mano suvalkietė, iš Antanavo kilusi. Ne, ji nesportuoja. Sode pasportuoja su ravėjimais (šypteli). Medikė ji, stomatologė. Gydytojai juk saugoti rankas turi. 2024 metais bus jau 60 metų, kai esame susituokę. Deimantinės vestuvės bus, jei sulauksim.

2024 metais bus jau 60 metų, kai esame susituokę.

– Oho, net 60 metų! Kaip susipažinote su žmona?

– Šokiuose. Mokiausi tuomet Kauno politechnikos institute, ji „medicinkėje“ studijavo. Kiekvienoje aukštojoje mokykloje tie šokiai vykdavo, taip pat Rotušėje. Vestuves atšokome 1964 metais, aš buvau ketvirtame kurse, pamenu, o ji jau buvo baigusi mokslus.

– Tai su sportu buvote susijęs nuo pat vaikystės?

– Gimęs aš karo metais – 1941-ųjų liepą.

– Tai Vėžys pagal horoskopą esate, kaip ir aš.

– Aha. Sako, geri žmonės tie vėžiai (abu nusijuokiame).

– Kitąmet garbingas jubiliejus jūsų laukia. Žadate kaip nors ypatingai paminėti?

– Jei Dievas duos sveikatos. 75-erių jubiliejų švenčiau Juodkrantėje. Kai dirbau Kauno šilumos tinkluose (dabartinė „Kauno energija“), turėjome ten didelę poilsiavietę. Kadangi daug laiko ten buvo praleista, nusprendėme mano jubiliejų paminėti būtent Juodkrantėje. Išsinuomojome restoranėlį. O dabar, jei gyvas būsiu... Nežinau, ar teks dar gyventi. Žinot, tas koronavirusas, o ir išvykti kur sudėtinga.

– Su gydytojais, jaučiat, kad vis dažniau ir dažniau tenka padraugauti?

– Niekad nesu gulėjęs ligoninėje. Reikėjo keisti vairuotojo pažymėjimą, tai net nežinojau, kas mano šeimos gydytoja yra (nusijuokia). Vis dar vairuoju, bet dabar tik dvejiems metams tas teises išdavė. Nuo 75-erių tik tokiam laikui ir gauni. Patikrino sveikatą, tai liepė vitaminų daugiau pavartoti. Su akim tik problemų yra – akinius nešioju.

– Pastebėjau, kad kelius treniruotės metu saugote.

– Aha, kelių sąnariai – prasti. Nuo ilgamečio sporto, bėgimo. Sportuoju nuo pat mažens. Gyvenome Žaliakalnyje, šalia P.Vileišio aikštės. Dabar tai ji užstatyta – maniežas, ledo arena, bendrabučiai, o karo metais buvo plynas laukas, karves ganydavo. Atsimenu, kad trys bombos ant tos aikštės buvo numestos. Ir prūdelis ten buvo, eidavome, bachūrai, maudytis.

Visi mano sportai prasidėjo nuo futbolo. Kur tik būdavo kokia pievelė, ten visi ir žaisdavome. Pareidavom iš mokyklos, kuprines šalin ir spardydavome kamuolį iki išnaktų. Labai pamėgau vartininko poziciją. Net nežinau, kodėl, gal gerą reakciją turėjau. Daugiau nei pusę gyvenimo ir praleidau vartuose. Po futbolo – dviračiai, su jais duodavomės. Tuomet parodė filmą „Robinas Hudas“, tai visi lankus turėjom (nusijuokia). Vėliau – „Trijų muškietininkų“ era.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vytautas Kamilijus Vaičkus
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vytautas Kamilijus Vaičkus

Besimokydamas paskutinėse mokyklos klasėse sulaukiau pasiūlymo užsiimti dviračių sportu – buvo toks sporto klubas „Dinamo“. Nežinau, ar esate girdėjusi, bet buvo tokie broliai Paršaičiai. Labai tuomet populiarios buvo dviračių lenktynės aplink Lietuvą. Trukdavo jos savaitę gal. Turėjau ir aš vienas varžybas, bet nepasisekė – nukrito grandinė. Negalėjau gerai pasirodyti, tai mečiau dviratį. Metus ar du dar boksą lankiau, gal 6 kovas turėjau.

Ir tuomet mane pamatė rankininkai. Pasiūlė: „Ateik, rankinio vartus palaikysi.“ Baigėsi boksas, dviračiai, prasidėjo rankinis. Šiai sporto šakai atidaviau 14 metų. Profesionaliai.

Iš pradžių rankinis buvo žaidžiamas 11 prieš 11. Vėliau – 7 prieš 7. 1962 metais buvo surengtas pirmas Sovietų Sąjungos rankinio čempionatas. Žaidžiau tuomet už „Politechniką“. Pamatė per rungtynes treneris ir pakvietė į Kauno „Atletą“. Sakau, man vis sekėsi būti pamatytam (šypteli). Tai nebuvo Lietuvos rinktinė, nes rankinį žaisdavo tik Kaune ir Vilniuje tuomet, bet atstovavome su klubu Lietuvai. Išvažiavom į tą čempionatą ir puikiai pasirodėm. Dalyvavo, berods, aštuonios komandos – nugalėjome. Gavau medalį, bet net nežinau, kur jis dabar dingęs – pasimetė kraustymosi į naują butą metu (šypteli). Buvo man suteiktas ir sporto meistro vardas – dingo ir tas ženkliukas. Tas čempionatas buvo mano didžiausias pasiekimas. Vėliau komanda išsibarstė, kai kas mirė, pvz., Macežinskas.

Išėjau gal 33-ejų į sportinę pensiją. Ketvirtame kurse vedžiau, reikėjo šeimą išmaitinti. Iš ko iki tol gyvenau? Gaudavome talonus. 1 talonas – 1,8 rublio. Ridikėlių pundelis, pavyzdžiui, 5 kapeikas kainuodavo, 10 kiaušinių – 10 kapeikų. Mano vienas kursiokas tuomet įsidarbino budinčiu šaltkalviu Kauno šilumos tinkluose. Informavo, kad yra dar viena laisva vieta, o juk buvau baigęs šilumininko specialybę. Taip ir įsidarbinau: važinėdavau su avarine mašina į vietas, kur trūkdavo koks vamzdis – atjungdavome, patys neremontuodavome. Išdirbau toje įmonėje per 40 metų. Dirbau dispečeriu, dispečerinės viršininku, vėliau rajone gamyboj dirbau. 14 metų buvau profsąjungos pirmininku.

Mano įmonė daug prisidėjo prie sporto. Savo jėgomis net pasistatėme sporto salę. Turėjome krepšininkų, salės futbolo komandas, vykdavo energetikų varžybos. Sportuodavome iki nukritimo. Ir plaukimu domėjausi, o dabar tik sode kūdroje paplaukioju. Ten ir anūkus išmokiau plaukti.

Niekad nesu gulėjęs ligoninėje.

– Žiūriu, krepšinis jūsų visai nesudomino.

– Buvo ir krepšinis. Kai pasistatėme sporto salę, ir krepšinį, ir tinklinį žaidžiau, salės futbolo komandai priklausiau. Nori nenori turėdavai sportuoti, nes rajonai net vienas prieš kitą kovodavo.

Mėgau labai ir stalo tenisą žaisti. Žaidžiau su draugu iki šių metų gegužės, bet pasitempiau koją ir baigėsi, nebesinorėjo. Rinkdavomės su chebra manieže, futboliuką pažaisdavom, pamėtydavau į vartus. Macežinsko taurės varžybos vykdavo – suvažiuodavo iš Lietuvos visi veteranai. Smagu būdavo. Ilgai tai tęsėsi. O dabar tik per laidotuves su ta chebra susitinkam.

Kai išėjau iš „Kauno energijos“, metus spaudą vežiojau. Vėliau vienas draugas pasiūlė ir įsidarbinau SEB banke. Dirbau kurjeriu. Vežiojau...

– Pinigus?

– Neeeee (nusijuokia). Dokumentus, kanceliarines prekes. Taip 14 metų išsėdėjau prie vairo, 4 mašinas suvažinėjau. Tik treti metai, kai nedirbu niekur. Būčiau dar dirbęs, bet... Labai sunku buvo susitaikyti su gyvenimu be darbo. Labai daug keliaudavome „su banku“ po užsienį. Dabar dar mūsų aštuonetas susitinkam, gerai sugyvenam.

– Treneriu niekuomet nenorėjote tapti?

– Ne (numoja ranka).

– Kokia dabar jūsų rutina? Baigus oficialius darbus, juk atsirado daug laisvo laiko.

– Dabar liūdna. Tai štai čia, sporto klube, praleidžiu pusę dienos (nusijuokia). Keliuosi kasdien 5.30 valandą ryto.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vytautas Kamilijus Vaičkus
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vytautas Kamilijus Vaičkus

– Sporto programą pats susidarėte ar paprašėte jaunų trenerių pagalbos?

– Seną metodą taikau – darau tai, kad man tinka ir patinka. Negaliu su jaunimu – kelia štangas sunkiausias, išsižioję stena. Man baisu. Labiausiai patinka tampyti virves, nepatinka – pratimai kojoms, nes tie sąnariai paveda.

– Ar kartu sportuojantys pakalbina jus? Paprašo kokio patarimo?

– Visi stebisi, klausia, kiek man metų. Vienas ateidavo užsienietis. Jis negalėjo patikėti, kad aš sportuoju. Sakė, kad tokių metų jau miręs bus. Judėjimas su manimi – visi gyvenimą. Vienu metu buvo mokslai institute, sportas, darbas ir šeima. Turėjai suktis, nori ar nenori.

– Vaikų sportu neužkrėtėte?

– Ne, bet kai anūkai augo, veždavomės juos į sodą. Ten ištreniravau. Vienas anūkas neblogai kašę žaisdavo, bet traumą gavo. Baigė galiausiai architektūrą ir pradėjo rimtai dirbti.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vytautas Kamilijus Vaičkus
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vytautas Kamilijus Vaičkus

– Turite gyvenimo kredo, kuris nuolat stūmė į priekį?

– (Nusijuokia). Dabartinis: „Nugyvenai dieną ir džiaukis.“ Šokti man labai patinka. Pernai su žmona Turkijoje buvome, nes 14 metų, kol dirbau banke, atostogų neturėjau, tai vakarinės programos metu ėmėme šokti. Turkai visi nustebę plojo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

07:03
00:49
17:58

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką