Į kalvystę – „dėl senelio genų“
„Jonava yra mano gimtas miestas. Kadangi čia tiek dienų praleista, tai turbūt ir gražiausias, ir mylimiausias jis yra. Ir vis gražėjantis“, – kalbėjo Andrius. Mokykliniais metais grojęs gitara, dainavęs, vėliau jis baigė garso režisūros studijas ir beveik dešimt metų dirbo Jonavos kultūros centre.
Pasak jo, pradžioje kalvystė atsirado kaip pomėgis – jai skirdavo laisvalaikį. Visgi jis neatmeta, kad įtakos turėjo ir „genai“.
„Mano senelis kalviavo ir drožėjas buvo – skulptūras iš medžio droždavo. Bet man su juo neteko kartu dirbti kalvėje – jis mirė, kai man buvo kokie treji. Vis dėlto, kad tas protėvių šauksmas ir atvedė prie žaizdro“, – svarstė Andrius.
Prisimindamas pačią pradžią kalvėje jis sakė, kad tuo metu neturėjo beveik nieko, kas reikalinga darbui „Prasidėjo nuo to, kad pasigaminau primityvų žaizdrą. Neturėjau nei priekalo, nieko, tai naudojau sunkų metalo gabalą. Pirmas darbas buvo žvakidė – ją susukau. Vėliau po truputį viską įsigijau – priekalą, įrankius. Viskas vyko pamažu, savo malonumui, įgyvendinant idėjas, kurios gimdavo galvoje. Dabar man 47-eri, tai jau kokius 20 metų esu kalvis – galiausiai teko apsispręsti, ar tęsti darbą kitur, ar visą laiką skirti kalvystei. Ją ir pasirinkau.“
Pasak Andriaus, kalvystė jį įtraukė dėl didžiulės kūrybinės laisvės: „Ta metalo paslaptis, ta plastika mane sužavėjo. Nors metalas atrodo šaltas, sunkus, bet kalvio rankose pabuvęs jis suminkštėja, sušvelnėja, atsiranda linijos, formos. Tas virsmas iš nepaslankios materijos į plastišką ir mielą mane labai traukia.“
Jis neslepia, kad per darbo metus teko gaminti įvairius užsakymus. Visgi maloniausias kūrybinis darbas.
„Tokius standartinius darbus rečiau imu. Nors ir ten galima rasti įdomių sprendimų, bet mažesniuose darbuose ar skulptūrose daugiau kūrybos“, – pabrėžė kalvis.
Jonavoje galima išvysti ne vieną gimtajam miestui sukurtą Andriaus skulptūrą. Tarp jų – ir norus pildantis vienas iš miesto simbolių – Jonvabalis, kurį galima išvysti Jonavos krašto muziejaus kiemelyje.
„Idėją pasiūlė kultūros centras, bet buvo labai smagu prie jos dirbti. Turėjau daug kūrybos laisvės ieškojimams, linijoms, formai. Tai buvo gražus kūrybos laikas. Daug vakarų praleista su tuo Jonvabaliu. Atrodė, kad jis pats pakuždėjo: „Eik link savo tikslo, surasi laimę. Jis, aišku, pildo norus: reikia tik patrinti jo uodegą“, – sakė skulptūros autorius.
Ar įmanoma pragyventi iš kalvystės?
Jonavoje Andrius nėra vienintelis kalvis, Lietuvoje jų taip pat yra, nors kūryba skiriasi. Visgi konkurencijos nėra – kiekvienas kalvis turi savo klientus, užsakymus. Ar įmanoma pragyventi iš kalvystės?
„Šiek tiek banguotas tas gyvenimas. Nėra kaip gamykloje su stabiliu atlyginimu – svyruoja. Bet tai nieko tokio. Svarbu darbo yra įvairaus – nuo turėklų, vartų iki darbų istoriniams objektams, pvz., Valdovų rūmams, Rasų kapinėms, esu nukaldinęs turėklus Vilniaus Signatarų namams. Labiausiai didžiuojuosi Jonavoje stovinčiomis skulptūromis „Jonvabalis“ ir „Žibinčius“, – kalbėjo pašnekovas.
Paklaustas, ar yra užsakymų, kurių nesiimtų ir kas tai lemia, Andrius atvirai prisipažino, jog jam labai svarbus pats klientas ir santykis su juo. „Turi būti su užsakovu bendri taškai, kad rastume bendrą kalbą. Tada ir malonu kurti, ir pavyksta“, – sakė kalvis.
Kalvystė – sena profesija, tačiau ir ją veikia tam tikros mados, tendencijos. Visgi Andrius naujienų nesivaiko. „Man pačiam patinka klasika – kad darbas būtų funkcionalus, estetiškas ir tvirtas. Stengiuosi naudoti senosios kalvystės tradicijas – karštą jungimą, kuo mažiau suvirinimo. Tokia senovinė kalvystė. Jos pagrindų išmokau iš mokytojo – kalvio Liudo Ivanausko. Vėliau jau prasidėjo savarankiški ieškojimai ir bandymai“, – pasakojo pašnekovas.
Anot jo, pastaraisiais metais daugėja žmonių, kurie ieško autentiškų kūrinių ir taip atkeliauja į kalvę. „Žmonės atsikando plastmasės. Nori kažko unikalaus, originalaus, ilgaamžio. Kažko, kas sustabdytų tą nuolatinį bėgimą. Kad daikte būtų užkoduota paslaptis, grožis“, – pastebi Andrius.
Jis neslėpė, kad kalvis kartais būna ir psichologas, ir kunigas. Atėjusius į kalvę klientus pasitinka ir paties Andriaus išrašytos jam prasmingos mintys ir citatos. „Pasišnekučiuojam apie tai, kas tikra, kas netikra. Žmonės išsikalba“, – neslėpė jis.
Į kalvę kartais jau užsuka ir Andriaus sūnus. „Sūnus kartais ateina, kartu pakalviaujam. Jam 18 metų. Gal ir neis tuo keliu, bet kol kas jam tai smalsu, laikas parodys“, – svarstė pašnekovas.
Jo kalvėje rengiamos ir edukacijos, į kurias užsuka mokiniai, darželinukai. Sutikti Andrių galima ir kai kuriuose mugėse, miestų šventėse. Visgi kur kas mieliau dienas be kalvės jis leidžia ant vandens – mėgsta buriuoti. Neslepia: tokia veikla ne tik „išvalo galvą“ nuo nereikalingų minčių, bet ir dovanoja kūrybinių idėjų – tiek dainoms, kurias Andrius atlieka bardų koncertuose, tiek ir kalvystei.
