Už šį istorinį nuopelną V.Matei ketvirtadienį, gegužės 15 dieną, buvo skirtas garbingas Seimo apdovanojimas – Aleksandro Stulginskio žvaigždė, įprasminanti laureatų indėlį puoselėjant parlamentarizmo, demokratijos ir valstybingumo idėjas.
Į Lietuvą atsiimti šio apdovanojimo atvykęs V. Matei portalui 15min atviravo: jam tai didžiulė garbė ir paskatinimas toliau dirbti dėl mūsų tautų gerovės.
Prisimindamas istorinius 1990-ųjų ir 1991-ųjų įvykius, politikas iš Moldovos patikino: „Lietuva buvo pavyzdys visoms sovietų imperijos pavergtoms tautoms ir žmonėms.“
– Valeriu, ar pamenate, kokie jausmai jus apėmė išgirdus, jog Lietuva 1990 m. kovo 11 d. paskelbė atkurianti savo nepriklausomybę?
– Ši žinia mus pradžiugino, padrąsino ir įkvėpė. Buvome pačiame rinkimų kampanijos, skirtos naujojo Moldovos Respublikos parlamento rinkimams, įkarštyje. Todėl per šio parlamento posėdį 1990 m. balandžio 17 d. viena pirmųjų mano pasiūlytų rezoliucijų buvo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės pripažinimas. Džiaugiuosi, kad po trijų bandymų šiame gana sudėtingos sudėties parlamente 1991 m. gegužės 31 d. mums pavyko pripažinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, nors šis gestas ir buvo simbolinis.
– Kokios tuo metu buvo nuotaikos Moldovoje? Ar kalbos apie nepriklausomybę taip pat darėsi vis drąsesnės?
– Žinoma, mes turėjome savo rinkimų programą, ir ypač mano rinkimų programa apėmė išėjimą iš sovietų imperijos nelaisvės ir nepriklausomybės atgavimą, mūsų tautinės vienybės, kuri buvo smarkiai pažeista 1939 m. sovietų ir nacių pakto ir 1940 m. sovietų okupacijos, atkūrimą. Lietuvos politikų sprendimas mums buvo ryškus pavyzdys.
– Kaip minėjote, jūsų siūlymu Moldovos Aukščiausiojoje Taryboje buvo sudaryta komisija Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo nutarimo projektui parengti. Ką tuo metu manėte – kokią prasmę jūsų tokie veiksmai turės? Kuo tai iš tiesų pagelbės Lietuvai?
– Aš pateikiau šį pasiūlymą – buvau sukurtos specialios komisijos pirmininkas ir parengiau Lietuvos Respublikos nepriklausomybės pripažinimo deklaraciją. 1990 m. gegužės 31 d. šis aktas buvo priimtas. Jis turėjo prasmę, nes, nors tarptautinės teisės ir valstybingumo požiūriu Moldova dar nebuvo tarptautinės bendruomenės narė ir neturėjo didelės reikšmės šioje bendruomenėje, šio gesto moraline ir simboline verte abejoti negalima. Neatsitiktinai imperinis centras po šios deklaracijos priėmimo labai griežtai reagavo prieš Moldovą.
– Tuo metu jautėte spaudimą nesiimti tokių veiksmų, galbūt jums buvo grasinama?
– Be abejo, sovietinė imperija tuo laikotarpiu nemiegojo; ji turėjo savo bendražygių, ardomųjų padalinių per savo atstovus Moldovos SSR komunistų partijoje. Buvo ir spaudimo, bet džiaugiausi, kad mums pavyko įtikinti kai kuriuos „agrarininkus“ prisijungti prie mūsų. Mūsų frakcija turėjo 136 balsus iš 368, ir daugiau kaip 50 agrarinės frakcijos deputatų kartu su mumis balsavo už tai, kad būtų pripažinta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė, komunistų partija pašalinta iš valdžios, panaikinant Konstitucijos 4 ir 49 straipsnius, bei atkurti mūsų nacionaliniai simboliai: vėliava, himnas ir kiti.
– Į Vilnių buvote atvykęs per 1991 m. sausio 13-osios įvykius. Kodėl jums buvo svarbu čia būti? Ką tuo metu jautėte, ką supratote?
– Nuo tos akimirkos, kai išgirdome apie sovietų kariuomenės puolimą sausio 11 d., sėdau į lėktuvą ir atskridau į Vilnių, kad būčiau šalia mūsų draugų, kad pasidalytume jų kova ir viltimi. Džiaugiuosi, kad galėjau būti apgultame Lietuvos parlamente, Seime, ir parengti Pasaulio parlamentarų solidarumo su Lietuva ir jos parlamentu deklaracijos projektą.
Kartu su draugu Vidmantu Žiemeliu nufilmavome tai, ką matėme: sovietų kariuomenės veiksmus, kai jie apgulė parlamentą. Mums pavyko surinkti medžiagą, padedant mano draugams lietuviams, sukurti dokumentinį filmą, kurį parodėme per Moldovos ir Rumunijos televiziją, kad visa rumuniškai kalbanti ir jaučianti visuomenė, ir ne tik, pamatytų, ką sovietai darė tais agresyviais, despotiškais veiksmais bei kaip didvyriškai ir gražiai atsilaikė Lietuvos žmonės ir parlamentas. Mums buvo svarbu pasipriešinti. Tais metais Lietuva buvo pavyzdys visoms sovietų imperijos pavergtoms tautoms ir žmonėms.
– Visų šių dramatiškų įvykių ir pokyčių metu buvote dar labai jaunas, vos 31-erių politikas. Iš kur turėjote tiek drąsos ir atkaklumo, pasiryžimo keisti istoriją, nebūti nuolankiam?
– Tai lėmė išsilavinimas, kurį gavome iš savo tėvų, tų, kurie tarpukario laikotarpiu gyveno Rumunijos valstybėje, kurie perėmė rumunišką auklėjimą ir orumą, kurie patyrė deportacijų ir persekiojimų siaubą. Ir, žinoma, jau turėjome patirties iš 1986 m., kai Rašytojų sąjungoje pradėjome judėjimą prieš sovietinį totalitarinį okupacinį režimą. Iki 1991 m. jau buvome politiškai subrendę, turėjome pakankamai patirties ir nebeturėjome baimės. Žmonėms, kurie jau buvo taip išsigandę, nebeliko vietos baimei.
– Iki šiol aktyviai domitės Lietuvos reikalais, dažnai lankotės mūsų šalyje. Kas jus čia taip traukia? Galbūt Lietuva jums kaip nors primena Moldovą?
– Likimas lėmė, kad 2017 m. mano vienintelė dukra ištekėjo už lietuvio, su kuriuo susipažino Londone, kur abu studijavo. Žinoma, atvykstu čia, nes čia turiu šeimą, nes Lietuva man buvo ir tebėra brangi, kaip ir tada, kai 1978 m., būdamas devyniolikmetis, įsimylėjęs Čiurlionio paveikslus ir muziką, pirmą kartą atvykau čia pamatyti Vilniaus ir Kauno, aplankyti Čiurlionio – didžio dailininko ir kompozitoriaus – memorialinio namo.
Lietuva man primena Moldovą – turime daug bendro, ypatingus ryšius nuo XIII a. pabaigos / XIV a. pradžios, dinastinius ryšius nuo XIV a. pabaigos iki XV a. pradžios. Turime daug bendrų dalykų. Moldovos kariai kovėsi kartu su Lietuvos kariais Žalgirio mūšyje, turime daug protėvių, kurie bendradarbiavo kuriant garbingas ir teisingas valstybes.
– O ką jums reiškia gauti Lietuvos Seimo apdovanojimą – Aleksandro Stulginskio žvaigždę?
– Man šis apdovanojimas yra didelė garbė, mūsų darbų pripažinimas ir paskatinimas daryti dar daugiau ir dar geriau dėl mūsų tautų ir žmonių gerovės: dėl Moldovos, Rumunijos ir Lietuvos gerovės Europos Sąjungoje, kartu su gražiomis tautomis, kurios mus supa ir kurios yra mūsų sąjungininkės šiais sunkiais ir sudėtingais laikais.
