Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2020 birželio 19d. 16:09

Su persodintu inkstu gyvenantis Giedrius: „Tai man yra lyg antras gimtadienis“

Vyras eina keliu
123RF.com nuotr. / Vyras eina keliu
Birželio 12-oji – diena, kurią šio pasakojimo herojus vadina antruoju gimtadieniu. Tądien Giedriui Junevičiui, su kuriuo galėjote susipažinti skaitydami 2014 metų projekto „Žingsniai“ istorijas, buvo persodintas inkstas. Kaip jam sekasi šiandien? Vaikinas sako, kad pabudus po operacijos kūną užliejo laimė ir prasidėjo naujas, geresnis gyvenimas.

„Jeigu tiksliau, – prieš šešerius metus ironiškai kalbėjo Giedrius, – laukiu dviejų dalykų: inksto arba karsto.“

Maždaug prieš 20 metų vaikinas išgirdo gyvenimą aukštyn kojomis apvertusią diagnozę – lėtinis glomerulonefritas arba inkstų kamuolių uždegimas, dėl kurio išsivysto lėtinis inksto funkcijos nepakankamumas. Prireikė laiko kol Giedrius išmoko gyventi su šia liga, tačiau optimizmo niekada neprarado – dar prieš operaciją, padedamas socialinės įdarbinimo agentūros „Sopa“, susirado darbą, kurį sėkmingai derino su būtinomis dializės procedūromis.

Kaip pasikeitė Giedriaus gyvenimas per pastaruosius kelerius metus?

„Šiandien, – pradėjo pokalbį jis, – mano liga yra suvaldyta. Tik tiek, kad vaistukus geriu.“

Tai man iki šiol yra lyg antras gimtadienis.

Pašnekovas paaiškino, kad nuo istorijos paviešinimo prabėgus porai metų jam buvo atlikta inksto transplantacija: „Tai man iki šiol yra lyg antras gimtadienis. 2016 metų birželio 12 dieną pabudau su nauju inkstu.“

Paprašytas prisiminti tą lemtingą dieną Giedrius pasakojo, kad pabudęs po operacijos ne iškart suprato, kas nutiko.

„Į operaciją išėjau be jokių emocijų, tik jautriai pasikalbėjau su mama – pažadėjau sugrįžti“, – kalbėjo jis.

ESFA/Giedriaus istorija leidinyje „Žingsniai“
ESFA/Giedriaus istorija leidinyje „Žingsniai“

Po visko atsibudęs palatoje Giedrius dar spėjo pareikalauti mamos, bet dėl narkozės poveikio nė nespėjęs suprasti, kas nutiko – ir vėl nugrimzdo į sapnų karalystę. Pašnekovo žodžiais kalbant, akis pramerkęs antrą kartą buvo jau gerokai sąmoningesnis.

Tiesiogine to žodžio prasme visą kūną užliejo laimė.

„Tiesiogine to žodžio prasme visą kūną užliejo laimė, suvokimas, kad gimiau iš naujo ir nuo šios dienos gyvenimas bus tik geresnis“, – prisiminė jis.

Išties, po inksto transplantacijos Giedriaus gyvenimas pasikeitė – atsirado širdies draugė, su kuria vaikinas įsikūrė nuosavuose namuose Vilniuje. Be to, kaip pats pasakojo, dabar jis gerokai stipresnis, todėl ir pasiekti gali daugiau. Jau kelerius metus vaikinas dirba mėgstamą darbą ir džiaugiasi puikiu kolektyvu.

Paklaustas, kaip susipažino su drauge jis prisiminė, kad bendrauti pradėjo dar prieš transplantaciją. Pradžioje – daugiau telefonu, o vėliau gyvai.

„Ji, – atviravo Giedrius, – pasisiūlė mane aplankyti ligoninėje. Esu iš tų žmonių, kurie silpnumo akimirką labiau atsiriboja, bet tą kartą pasielgiau kitaip ir pasakiau – atvažiuok. Bendravimas tapo dar artimesnis, o išėjus iš ligoninės pradėjome susitikinėti.“

Anot pašnekovo, jųdviejų ryšys vis stiprėjo, o galiausiai pora apsigyveno kartu. Nepamiršo Giedrius ir seno pomėgio – dėlionių, tik šiandien šiuo hobiu užsiima ne vienas, o su drauge.

„Karantino metu sudėliojome dvi puzles – Vilniaus atvaizdą iš 1000 ir egzotišką peizažą iš 3000 detalių“, – linksmai pasakojo Giedrius.

Tiesa, viena svajonė – kelionė į Borą Borą arba Taitį dar neišsipildė, tačiau jos atsisakyti vaikinas tikrai neplanuoja ir viliasi, kad ateityje pavyks įgyvendinti ir ją.

ESFA/Giedriaus istorija leidinyje „Žingsniai“
ESFA/Giedriaus istorija leidinyje „Žingsniai“

Siūlome paskaityti 2014 metų konkurso „Žingsniai“ straipsnį, kuriame Giedrius pasakoja apie save:

Išsirinkau, ko labiausiai noriu

Didžiausia jo svajonė atėjo iš sapnų. Kai Giedrius JUNEVIČIUS (25) ligoninėje laviravo ant gyvybės ir mirties lyno, sapnuodavo vandenį. Sėdėdavo tuose sapnuose sukišęs kojas į žydrą ir šiltą jūrą, kartais braidydavo arba plaukiodavo kartu su delfi­nais.

„Vanduo išpranašavo man gyvybę“, – sako Giedrius. Jis neabejoja, kad išmėginimų iki šiol jam negailėjęs gyvenimas būtinai padovanos ke­ lionę į Bora Bora ar Taičio salą.

„Man labai knieti pamatyti žydrą vandenyną, kuriame gali plaukti, plaukti į priekį, o vis tiek matai dugną ir valties šešėlį virš jo“, – šaltą žiemos dieną liejasi šilti Giedriaus žodžiai. Būtų tobula, sako, jei Bora Boroje po ranka pasitaikytų ir 1967 metų gamybos „Ford Mustang GT500“.

„Tai – mano svajonių automobilis, – išduoda. – Man jo nereikia savam ga­raže, norėčiau tik pralėkti.“ Automo­biliai – dar viena aistra, padėjusi jam nepulti į juodžiausią tamsą, kai buvo itin sunku.

Buvo laikas, kai iš gyvenimo Gied­rius nieko nebelaukė. „Jei tiksliau, – ironiškai šypteli, – laukiau dviejų da­lykų: inksto arba karsto.“

Vakar dirbau, šiandien – neįgalus?

Šiek tiek daugiau nei prieš keturio­lika metų ėmė skaudėti šoną. Mama, pagalvojusi, kad sūnų užklupo apen­dicitas, nugabeno į Trakų ligoninę. Gydytojų atlikti tyrimai nieko gero nerodė, berniuką išvežė į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas. Ten išaiškėjo diagnozė: lėtinis glomerulonefritas – inkstų ka­muolių uždegimas. Tai dėl jo išsivysto lėtinis inksto funkcijos nepakankamumas.

„Manęs labai negąsdino, gydytojai sakė, reikės gerti vaistus ir tiek. Aš numojau ranka: ai, mama viską žino, ji sužiūrės. Na, kaip ir visi berniukai...“

Tačiau iš ligoninės Giedriaus nepa­leido, nors blogų naujienų nebuvo daug. Atrodė, liga stovi vietoje, neke­tina progresuoti. Aštuoniolikos pakeitė ligoninę – iš vaikų skyriaus buvo perkeltas į suaugusiųjų.

„Gydymas tas pats, tik daktarai kiti, – sako. – Tyrimus iš pradžių darė kas mė­nesį, paskui – kas pusmetį, o vėliau nusprendė, kad užteks pasitikrinti kartą per metus.“ Metų Giedrius neišlaukė. Viskas buvo gerai: rado darbą viename prekybos centre, jį paaukštino, uždirbo nemažai, su draugu nuomojo butą Vilniuje, laisvalaikiu sportavo, savaitgaliais važiuodavo į Onuškį pagelbėti ten gyvenantiems tėvams. Ir merginą turėjo. Bet vieną dieną...

„Po darbų laukė trys poilsio dienos, – lyg dabar prisimena. – Ryte pabudęs galvoje aptikau pūlinių. Na, maža kas, gal­voju, nuėjau į vaistinę, prisipirkau tepalų. Tepliojimai nepadėjo, pū­liniai baisiausiai skaudėjo, kai jie trūkdavo, galvoje likdavo tikrų tik­riausia skylė. Tuomet nežinojau, kaip tai pavojinga... Trakų ligoninėje suleido antibiotikų, jie šiek tiek pūlinius apramino, tačiau gydytoja liepė pasirodyti nefrologams. Taip atsidūriau Vilniaus universitetinėje Antakalnio ligoninėje.“

Prieš keletą dienų ėjau į darbą, o dabar – neįgalus?!

Būtent čia išaiškėjo, ką slepia Gied­riaus organizmas, – inkstų nepakankamumą. Kitą rytą vaikinas jau gulėjo prijungtas prie dializės apara­to.

„Iš pradžių net juokas ėmė, – prisimena. – Kaip čia taip? Prieš keletą dienų ėjau į darbą, o dabar – neįgalus?!“

Darbo, žinoma, jis neteko. Kam reikalingas žmogus, tris kartus per savaitę po tris ar keturias valandas praleidžiantis ligoninėje? „Laimė, turėjau draugą, – pasakoja. – Bu­vome pažįstami nuo darželio laikų, kartu nuomojome butą, kai būdavo sunku, pasikalbėdavau su juo, paverkdavau ant peties. Kažkaip lai­kiausi, blogiau tapo, kai draugo netekau. Vieną naktį pakelėje jį numušė automobilis. Savaitę išbuvęs komoje, draugas mirė. Tikėjausi, kad jis atsigaus, bet... Ta mirtis panardino mane į giliausią depresiją, teko ieškotis kitų namų, vienam nuomo­tis butą pasirodė per brangu. Radau kambarį keturių kambarių bute. Čia mano dienos slinko panašios viena į kitą – namai, kompiuteris, dėlionė ant stalo, retsykiais – pasivažinėjimai su bičiuliais automobiliu.

Kai visi kartu svilindavome padangas ant as­falto, lyg ir pamiršdavau savo bėdas, bet grįžęs namo vėl būdavau vienas. Nepastebėjau, kaip tapau boba. Nieko nevertu mižniumi.“

Giedrius prisipažįsta anuomet buvęs labai nelaimingas, o galvoje dažnai sukdavosi mintys, kad būtų geriau­sia išvis dingti. „Mano bėda buvo pati didžiausia pasaulyje“, – sako.

Kiek­vienas laiptelis žemyn buvo tarsi pažadas turėti dar metus, dar metus gyvenimo...

Kiekvienas laiptelis – kova už gyvenimą

Metai kambaryje uždarytomis duri­mis nieko gero neatnešė. Dar blogiau – sustreikavo skrandis: „Nuo vaistų pasidarė kiauras it rėtis. Vieną dieną atsigavau reanimacijos palatoje po skrandžio operacijos. Šalia sėdėjo mama. Prabusdavau ir vėl nugrimz­davau į miegą. Vis sapnuodavau vandenį. „Ar vanduo švarus?“ – paklausė mama, kai papasakojau jai savo sapną. „Švarus ir šiltas“, – atsa­kiau, o ji nuramino: „Tada gerai, vadi­nasi, išsikapstysi.“

Po savaitės mane iš reanimacijos perkėlė į palatą chiru­rgijos skyriuje. Dar po dviejų dienų nusprendžiau, kad laikas keltis ir nusileisti į parduotuvėlę nusipirkti maisto. Mama mane prilaikė, o kiek­vienas laiptelis žemyn buvo tarsi pažadas turėti dar metus, dar metus gyvenimo...“

Atrodo, nors ir supratęs, kad žaidžia su savo gyvybe, Giedrius po ligoninės grįžo į tą patį užburtą ratą – stalas, televizorius, kompiuteris, dėlionė, retsykiais – susitikimai su draugais. Prie pašalpos prisidurdavo remon­tuodamas automobilius, suderinti nuolatinį darbą ir dializės procedūras jam atrodė visiškai neįmanoma, nors giliai širdyje kirbėjo – o gal?.. Naršydamas internete kartą rado darbo paieškos puslapį „Galiu dirb­ti“.

Užsiregistravo. Darbo pasiūlymų jame buvo daug, tačiau, kad ir kiek mėgino kalbėtis su darbdaviais, neatsirado nieko, kas tiktų vos 15 procentų darbingumą turinčiam vai­ kinui. „Ir vėl praradau viltį...“ – prisimena neįtikėtinai sunkų laiką.

Į gyvenimą reikia kabintis rankomis, kojomis, danti­mis, tik tuomet jausi, kad gyveni.

O vieną dieną, kai jau buvo sutaręs dėl kiemsargio darbo, paskambino iš socialinės įdarbinimo agentūros „Sopa“. „Galime tau padėti, ar pa­ mėginsi?“ – paklausė. Ir tai buvo die­na, kuri aukštyn kojomis apvertė jau­no vaikino gyvenimą.

Lankydamas agentūros organizuojamus semina­rus jis sako supratęs svarbiausią tiesą: na, taip, mano problemos didžiulės, bet tai nereiškia, kad tu­riu nuleisti rankas ir tyliai laukti – gero ar blogo. Į gyvenimą reikia kabintis rankomis, kojomis, danti­mis, tik tuomet jausi, kad gyveni.

„Paskaitose nebuvau labai aktyvus, – prisipažįsta Giedrius. – Stebėjau, kaip kalba, diskutuoja kiti, ir dariau savo išvadas. Išmokau save stebėti, kūriau savo taktiką, mėginau prisip­ratinti ligą, bandžiau suprasti, ko iš tiesų noriu ir kokią gyvenimo kryptį turėčiau rinktis. Mačiau įvairiausių žmonių, kai kurie iš jų, rodės, visiš­kai patenkinti savo gyvenimu, o nuolatinis bambėjimas – džiuginanti kasdienybė. Nenorėjau toks tapti“, – dabar prisipažįsta vaikinas, „Sopos“ kursuose ir seminaruose godžiai gėręs sau naudingas žinias.

Liga – tai antros mano pareigos

Jis išmoko gyventi su savo liga, ją kontroliuoti. Suprato, jei sutarsi, ji leis nuveikti daugybę smagių dalykų. Rasti darbą Giedriui nebuvo lengva. Po ilgų paieškų jam buvo pasiūlyta praktika bendrovėje „Confidento“.

„Kolektyvas man labai patinka, ben­dradarbiai supranta juokelius, vertina sarkazmą, su jais smagu dirbti“, – giria bendradarbius. Atlikęs praktiką, Giedrius liko bendrovėje ir dirba čia jau pusantrų metų.

„Čia aš pamirštu, kad esu ligonis, – sako ir pasakoja, kaip darbą bendrovėje derina su dializės procedūromis: – Pripratau prie dializės procedūrų, susitaikiau, jos – lyg mano antrosios pareigos, už kurias irgi gaunu atlyginimą, – pajuokauja ir tikina, kad jo gyvenimą la­biausiai pakeitė darbas. – Kokius me­tus net įtarti negalėjau, kad neįgalus žmogus gali dirbti. Pasirodo, klydau, oi, kaip klydau...“ – palinguoja galvą.

Atrodo, kad Giedriaus stiprybė – jo begalinis optimizmas. Sveikieji galėtų vaikinui tokio pavydėti. „Aš tie­siog išsirinkau, ko labiausiai reikia ir ko labiausiai noriu, – sako. – Tai veikia.“

Kompiuteriniams žaidimams Gied­rius nebegaišta laiko, bet dėlionių neatsisakė. „Kuo didesnė, tuo geri­ au“, – šypsosi.

Apie tai, kad reikėtų pasirūpinti savo vairuotojo pažy­mėjimu ir vėl sėsti prie automo­bilio vairo, dar negalvoja. Sako, ne­pasirengęs. Kadangi sugebėdavo išdaigų prikrėsti aikštelėje, tai knietės ir gatvėje. „Tegu ten būna vienu pa­vojumi mažiau“, – prataria ir tikina svajoti nepaliaujantis. Norėtų moky­tis to, ko Lietuvoje niekas nemoko, – aerodinamikos. Jam taip įdomu, kaip automobilio padangos liečiasi su keliu. Sako, meilę automobiliams paveldėjęs iš talentingo savamokslio savo tėčio ir ne mažiau talentingo automobilininko krikšto tėvo.

Trūksta jo gyvenime gal tik merginos. „Aš ne iš tų, drąsiųjų, man sunku jas užkalbinti, – atvirai nusišypso, – bet gal ir tai laikina. Juk mano svajonės pamažu pildosi.“


Projektas „G.A.L.I.U. – Galimybės. Apsisprendimas. Lavinimas. Įdarbinimas. Užtikrinimas“. Projektą įgyvendino VšĮ „SOPA“

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

00:50
01:14
00:27

Esports namai

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką