Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 13d. 19:01

Sudegęs „Paberžinukų“ namas beveik įrengtas: geradaris Julius už tai sumokėjo bedarbyste ir skolomis

Julius Davidonis ir „Paberžinukų“ projektas
Asmeninio albumo nuotr. / Julius Davidonis ir „Paberžinukų“ projektas

Vilnietis Julius Davidonis, nusprendęs atstatyti Paberžės seniūnijoje sudegusį namą, kuriame gyveno trys šeimos, per nepilnus trejus metus iš paprasto šalies piliečio tapo daug kam žinomu visuomenės veikėju, TV3 ir prekybos tinklo „Maxima“ projekto „Lietuvos garbė“ laureatu. Ne todėl, kad pats to norėjo ar siekė šlovės. Kad ištesėtų duotą pažadą, jis buvo priverstas prašyti žmonių pagalbos. Ir niekada nesiskundė, kad dėl „Paberžinukų“ projekto jam teko atsisakyti gero darbo ir paaukoti visas savo šeimos santaupas.

15min GYVENIMAS pašnekovas neslepia – šiandien jis vos įstengia susimokėti buto išlaidas ir jau pusę metų negali rasti darbo.

Projektas užtruko daugiau nei 2,5 metų

Šiandien iki projekto „Paberžinukai“ pabaigos likusios tik smulkmenos – taigi šeimos jau turi namus, kuriuose turi galimybę gyventi visiškai kitaip. Tačiau pasiekti šį tikslą užtruko gerokai ilgiau, nei vyras tikėjosi. Mat nuolat ko nors trūkdavo – pinigų, statybinių medžiagų, darbo rankų.

Šiuo metu name tik vandentiekis neprijungtas – neatsiranda specialistų, kurie šiam darbui skirtų kokias tris dienas. Taigi beliko padaryti tai, ko sudegusiame name gyvenusios šeimos niekada ir neturėjo, – jos gyveno be vandens iš čiaupo.

Asmeninio albumo nuotr./Paberžinukai
Asmeninio albumo nuotr./Paberžinukai

Ne kartą klaustas, kaip sugebėjo neprarasti motyvacijos užbaigti projektą, J.Davidonis sakydavo, kad jeigu projektą būtų pradėjęs daryti dėl šlovės, jau seniai viską būtų metęs. Beje, per tą laiką, įkūręs labdaros paramos fondą „Vienas už visus, visi už vieną“, jis padėjo dar ne vienai šeimai, dėl gaisro praradusiai namus, tačiau, pasak jo paties, tai buvo gerokai mažesni ir tiek pastangų nepareikalavę projektai.

„Dažnai sulaukiu klausimo, kodėl tai darau. Tačiau pamatę rezultatą, žmonės nustoja klausinėti ir netgi patys prisideda. Visiems Lietuvos žmonėms namų nepastatysiu, bet norisi, kad mano pavyzdys įkvėptų ir kitus, kad atsirastų daugiau tokių žmonių.

Kiti žmonės gerai pasijunta, kai kažkam atiduoda savo nereikalingus daiktus ir drabužius, bet aš nevadinu to labdara. Juk žmonėms tai nieko nekainuoja, jie tiesiog atsikrato tuo, kas jiems nereikalinga.

Kai darai gerą darbą, jokiu būdu neturi jaustis, kad tu aukojiesi dėl kitų, nes tuomet norėsis už tą auką kompensacijos – pagarbos, pagyrimo, kokios nors naudos. Tokiu atveju nereikia vaidinti, kad tu norėjai padaryti kažką gera.

Gera tu darai dėl to, kad tiesiog reikia daryti. Jei matai ant žemės gulintį žmogų, juk nepraeisi pro šalį, o pakelsi jį. Taigi nereikia laukti dėkingumo, nes jo laukdamas labai greitai pavargsi“, – svarstė pašnekovas.

Pats nebeturi už ką gyventi

Vyras atviravo, kol nepadės galutinio taško projekte, nenusiramins, tačiau šiuo metu ir pats atsidūręs nepavydėtinoje situacijoje. Jis prisipažino, kad šiandien pasiekė tokį finansinį dugną, kad ne visada turi už ką susimokėti pragyvenimo mokesčius.

„Savo asmeninėms reikmėms nesame reiklūs, mums nereikia daug. Alkoholio nevartojame, į vakarėlius, kavines ir restoranus nevaikštome, mums nereikia ypatingo maisto ir daug daiktų, tačiau pragyvenimo išlaidos – buto nuoma, komunalinės paslaugos, transportas, darželis, mokyklos reikmės – kainuoja nemažai.

Žmonės dažnai manęs nesuprasdavo, kodėl tai darau.

Ne naudos ieškojau, pradėdamas šį projektą, bet pats skolose atsidurti neplanavau. Laimei, žmona vis dar mane palaiko. Nors ji, matydama, kaip krenta mano kilogramai ir žilsta plaukai, seniai ragino mesti, bet aš vis sakydavau – juk nedarome nieko bloga, dėl ko turėtume palūžti. Visgi turiu pabaigti – kol nepabaigsiu, nenusiraminsiu.

Žmonės dažnai manęs nesuprasdavo, kodėl aš tai darau, tačiau tiek daug žmonių prisidėjo prie šio projekto, padėdami įvairiausiais būdais, kad jau vien dėl tų žmonių negalėjau visko mesti.

Kai žmonės prisideda finansiškai ar daiktais, jaučiu prieš juos atsakomybę. Pavyzdžiui, baldai buvo padovanoti dar prieš pusantrų metų – šitiek laiko juos laikėme. Dovanoję žmonės jau galėjo pagalvoti, kad mes juo panaudojome kitiems tikslams“, – teigė J.Davidonis.

Įvardino savo klaidą

Pasak jo, didžiausia klaida, kurią jis padarė, – darbus vis stengdavosi pabaigti iki kokios nors metų šventės.

„Būdavau užsidegęs pabaigti, apie tai paskelbdavau „Facebook'e“ ir žmonės aukodavo aktyviau. Tai matydamas nuspręsdavau aplenkti srovę, t. y. įdėti daugiau savo pinigų, kuriuos tikėdavausi vėliau atsiimti. Tačiau kai paskelbdavau rezultatą, kad darbai padaryti, žmonės pasidžiaugdavo ir nustodavo aukoti – juk jau viskas gerai.

Visada turėjau tikslą ne tik atstatyti, bet kad namas būtų geresnis, saugesnis negu buvo, kad būtų saugios elektros instaliacijos ir visa kita. Todėl samdydavau žmones, kurie tame nusimano.

Be to, šiandien retas kuris dirba už labdarą – darbininkams tenka sumokėti. Pastatyti sienas ir iškelti 300 kvadratinių metrų stogą yra didžiulis darbas – tai užtruko tris mėnesius. Kas dirbs už dyką tiek laiko?“ – atviravo pašnekovas.

Asmeninio albumo nuotr./Paberžinukai
Asmeninio albumo nuotr./Paberžinukai

Darbo ieško pusę metų

Pats vyras visą projekto laiką išsilaikė iš smulkių laikinų ar antraeilių darbų. Tiesa, vienu metu buvo gavęs labai gerą darbo pasiūlymą dirbti projekto vadovu. Darbdaviai netgi sutiko su jo sąlyga, kad dalį laiko jis vis dar skirs „Paberžinukų“ projektui.

„Kelis mėnesius padirbęs pamačiau, kad negaliu persiplėšti. Todėl pasirinkau pirma pabaigti projektą, o jau tada sugrįžti į darbo rinką. Mat būdavo sunku prognozuoti, kada manęs prireiks Paberžėje, o ji nuo mano namų už 50 km. Jeigu dirbčiau, kaip galėčiau sau leisti darbo metu ten važinėti? Koks darbdavys tai toleruotų?“ – svarstė jis.

J.Davidonis jau pusę metų nesėkmingai ieško darbo. Iš pradžių darbo ieškojo pagal savo kompetencijas, vėliau reikalavimus gerokai sumažino, o griebtis bet kokio darbo nesinorėtų. Jo manymu, koją jam kaip tik pakišo jo žinomumas.

„Gal darbdavius aš gąsdinu, gal jie mano, kad būsiu didelis teisybės ieškotojas. Jokių kitų argumentų, kodėl jiems negalėčiau tikti, nerandu. Mūsų visuomenėje į tokią veiklą, kuria užsiėmiau, matyt, vis dar žiūrima įtariai ir manoma, kad siekiau kokios nors naudos. Gal man pakenkė ir mano pristatymas žiniasklaidoje.

Manęs niekas neklausdavo, bet mane visada pristatydavo kaip verslininką. Taigi susidaro įspūdis, kad aš turiu kalnus pinigų, kažką veikiu gyvenime, todėl galiu sau leisti kažkam padėti. Ir štai dabar kažkodėl ieškau darbo kaip paprastas pilietis“, – sakė pašnekovas ir juokdamasis pridūrė, kad šiuo metu gali dirbti tik taksistu.

Fondo „Vienas už visus, visi už vieną“ nuotr./Paberžės seniūnijoje norima atstatyti sudegusį namą
Fondo „Vienas už visus, visi už vieną“ nuotr./Paberžės seniūnijoje norima atstatyti sudegusį namą

Iš Lietuvos neišvažiuos

Vyras atviravo, kad niekaip nepavykstant susirasti darbą, yra minčių kurti savo verslą, o kartu ir darbo vietas kitiems.

„Visada gyvenime būdavau linkęs daugiau užsiimti individualia veikla. Man mieliau pačiam užsidirbti atlyginimą ir dar kitiems uždirbti. Ir esu iš tų, kurie nebijo rizikuoti.

Pats dirbu nuo 15 metų. Pradėjau su tėčiu statybose, todėl labai gerai išmanau šią sritį. Mano gyvenimas nebuvo lengvas – tėtis mirė anksti, mama susirgo vėžiu, taigi nuo labai jauno amžiaus teko kapstytis pačiam.

Per savo gyvenimą, siekdamas geresnio gyvenimo, pakeičiau daug darbų. Todėl dabar turiu patirties daugybėje sričių ir laikau tai savo privalumu, nes darbas skirtingose srityse suteikia vis naujų įgūdžių.

Buvo minčių išvažiuoti iš Lietuvos, bet negaliu aš be šeimos. Buvau keletą sykių išvažiavęs užsidirbti, bet tik mėnesiui, o ir per tą mėnesį du kartus buvau grįžęs. Kitas dalykas, kad išvažiavimą iš Lietuvos traktuoju kaip pabėgimą, pasidavimą. Kodėl aš turėčiau palikti savo šalį, savo namus? Juk Lietuvoje galima gyventi gerai. O jei kas nors nesiseka, niekada nesu linkęs ieškoti kaltųjų – žiūriu, ką pats darau ne taip“, – teigė J.Davidonis.

Visgi savo fondo vyras uždaryti kol kas neketina. Ne tik todėl, kad jis negalėtų apgauti tų žmonių, kurie šiemet fondui skyrė 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio, bet ir todėl, kad noras padėti vis dar gyvas jo širdyje.

„Nesinori taip imti ir visko mesti. Tačiau pirma turiu pats atsistoti ant kojų, turėti stabilų pagrindą, tada galėsiu padėti ir kitiems“, – pašnekovas teigė pasimokęs iš savo klaidų.

J.Davidonio fondo rekvizitai

Labdaros paramos fondas „Vienas už visus, visi už vieną“

A/s: LT447300010151039419

Paypal: juliusdavidonis@gmail.com

Temos: 5 Gaisras Statybos Namas Parama
Daugiau

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

05:58
03:39
01:19

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką