Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 15d. 08:04

Svečiuose pas kovų superžvaigždės R.Namajunas močiutę – papasakojo apie šią narvo karalienę ir jos talento šaknis

Rose Namajunas močiutės Adolfinos namai Interviu 15min tema
15min nuotr. / Rose Namajunas močiutės Adolfinos namai

„Tos kovos... Būtų kokia sportinių šokių čempionė kaip Edita Daniūtė, o dabar... Bet vaikams reikia suteikti laisvę rinktis“, – vartydama Namajūnų šeimos albumą, atviravo Kaune gyvenanti UFC (Ultimate Fighting Championship) pasaulio čempionės Rose Namajunas močiutė Adolfina Nemajūnienė. Ji – tikras parakų parakas. Susipažinus nebekyla abejonių, iš kur žymioji Rožė įgijo vietoje nenustygstančios kovotojos savybių.

Vienas iš Pramonės prospekto Kaune daugiabučių. Kopiu į penktąjį jo aukštą ir mąstau: 80-mečio šiemet sulaukusiai buvusiai darželio sandėlininkei Adolfinai turėtų būti sunku kasdien įveikti tiek laiptų laiptelių. Buto, kuriame praeityje rinkdavosi Kauno bohemos atstovai, duris pravėrusi žemaūgė pašnekovė mano užuojautos daigus suskaldo į šipulius: „Taigi sportas! Norėjo mane išgrūsti į vieno kambario butą trečiajame aukšte. Nė per kur.“

Kaip ir minėjau, parakų parakas.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kovotojos močiutės namai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kovotojos močiutės namai

Su kovų UFC narve pasaulio čempionės močiute, lyg kokioje mažutėje meno galerijoje, pokalbio susėdame paveikslų apsuptyje. Teisingumo dėlei, aš prisėdu, o Adolfina ima lakioti iš virtuvės į svetainę ir atgal. Kava, sodo mėtų arbata, pyragas, ledai... Visos močiutės tokios panašios! Neseniai viešėdama Lietuvoje, R.Namajunas prisipažino, kad mėgsta skanauti močiutės pagamintų sočių patiekalų.

Uždega Adolfina ant stalo ir žvakutes – kad būtų jaukiau plepėti. Iš paveikslų žvelgia ir pats jų autorius Artūras – Rožės tėvas, Adolfinos sūnus. Vyras kadaise nutapė savo autoportretą.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kovotojos močiutės namai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kovotojos močiutės namai

„Štai, nuotraukytės: mano Rožytė, mano Grybauskaitė, mano Landsbergis – mano meilės. Kokia gražuolė Rožytė buvo, matot? Velniam nusikirpo tuos plaukus... Nors žadėjo atsiauginti, kai baigs sportus. Juk plauti kiekvieną dieną reikia. Bet jei gerai pagalvoji... Jazzu, žiūrėk, ir nusikirpo. Mada dabar tokia“, – kilnodama anūkų nuotraukas, žodžius lyg žirnius bėrė Adolfina.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kovotoja Rose Namajunas ilgais plaukais
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kovotoja Rose Namajunas ilgais plaukais

Bakstelėdama pirštu į vieną sūnaus paveikslų, kupiną saulės spindulių, pašnekovė paaiškina, kad šis nutapytas būtent jai.

„Sūnus yra pasakęs, kad per šį paveikslą visuomet išliks ryšys tarp jo ir manęs“, – trumpam susimąstė Adolfina, prisipažinusi, kad į butą Kaune grįžo tik dienai – gėlių palaistyti, ir vėl išlėks į sodą už Zapyškio, kuriame leidžiate visas vasaras.

Kambaryje – gausybė anūkų nuotraukų. Netrukus jau apžiūrinėju Artūro Namajūno grafikos darbą „I Love u Rose“ („Myliu tave, Rože“ – liet. k.), kurį jis dedikavo 1992 metais Milvokyje gimusiai dukrelei Rožei. Miegamajame, kuriame kaskart sugrįžusi į Lietuvą apsistoja UFC pasaulio čempionė, – taip pat daugybė Artūro paveikslų.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Artūro Namajūno dukrai Rose skirtas piešinys
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Artūro Namajūno dukrai Rose skirtas piešinys

„Rožytė prasitarė, kad jai labai smagu prabusti tarp tėvelio darbų“, – šyptelėjo Adolfina.

Pokalbio metu ji papasakojo apie sudėtingą savo šeimos istoriją, laiką, praleistą JAV, sūnaus depresiją, Rožės Namajunas vaikystę, talentą ir nestebimas talentingosios anūkės kovas.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kovotojos močiutės miegamasis, kuriame, atvykusi į Lietuvą, apsistoja Rose
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kovotojos močiutės miegamasis, kuriame, atvykusi į Lietuvą, apsistoja Rose

– Ponia Adolfina, esate tikrų tikriausia kaunietė?

– Ne, gimiau Klaipėdoje. Visa šeima ten gyveno. Mano dėdės atsisakė „Heil Hitler“ rėkti, kai Klaipėdą užėmė vokiečiai. Atvažiavom dėl to į Kauną. Jį užėmė rusai. Būtų mus išvežę į Sibirą, bet rusus staigiai užpuolė vokiečiai. Kas ką pagavo lietuviai – šakes, kastuvus, vijo lauk rusus. Taip ir likome neišvežti. Ar pasiilgstu jūros? Aš labai laiminga, kad Kaune gyvenu. Kol vaikai buvo maži, važiuodavome kiekvieną vasarą prie jūros. Man jos nereikia – turiu sodą prie Kauno. Sėsli pasidariau.

– Susilaukėte dviejų berniukų – Artūro ir Bruno?

– Faktiškai, trijų vaikų. Vienas negyvas gimė – dukrelė. Devintame nėštumo mėnesyje pradėjau kilnoti rankas, kažką padžioviau, nukrito taburetė, aš pasikabinau ir užsismaugė virkštelė. Jau buvau sugalvojusi dukrelei vardą...

– Bruno – labai retas vardas. Tikėtina, skaitėte kažkokią knygą, kai laukėtės. O tos knygos veikėjas buvo Bruno, ne?

– Turėjo būti Martynas. Mano vyras draugavo su estu Brunu. Tai įsivaizduojate, nubėgo ir užrašė Bruno. Ką padarysi. Labai geras mano Brunelis. Kaip jis myli vaikus! Kaip myli Nojų ir Rožę! Sako: „Mama, tie vaikai – ne vaikai. O angeliukai su sparniukais.“

– Adolfina, iš ko jūsų sūnus Artūras – Rožės tėtis, paveldėjo tokį talentą? O ir Rožė groja pianinu, gražiai piešia, net dainuoja. Jos brolis Nojus kuria elektroninę muziką, taip pat groja, užsiima muzikos instrumentų derinimu.

– Kaip nuostabiai, kad jūs žinotumėte, anūkai tarpusavyje sutaria! Kai buvo Lietuvoje, viena televizija juos sužadėtiniais palaikė. Taip juokinga buvo. Ir Artūras su Bruneliu niekad nesipykdavo, vienas už kitą galvą guldė.

Taip, Rožei, kuri baigusi muzikos mokslus, labai patinka groti. Kai grįžta į namus pavargusi, sėda prie pianino. Tikrai ne iš manęs talentą paveldėjo. Svajojau gražiai piešti, bet man neišeidavo. Tik kalniukus ir namukus nupiešdavau.

Bet mano uošvienė – vyro motina, buvo amerikonė. Į Lietuvą ji buvo atvežta 13 metų. Prasidėjo karas, tėvas mirė. Ją užaugino svetimi žmonės – gydytojai. Ištekėjo už karininko Namajūno. Tokia stilinga buvo! Išskirtinė ponia Kaune. Tuomet niekas kelnių nenešiojo. O ji – taip. Kuodas ant galvos. Kavos pupeles, pamenu, ji orkaitėje kaitindavo su sviestu. Labai gabi buvo anglų kalbos mokytoja. Jaunystėje baletą šoko. Gražiai siuvinėjo, mezgė, siuvo, piešė. Mano vaikams paltukus pasiūdavo. Juk prie sovietų nieko nebuvo. Kaip mes tuomet vargome. O dabar... Aš tokia laiminga. Nesuprantu, kai pensininkai skundžiasi.

Tai štai, Artūras savo senelės pėdom į Ameriką ir patraukė. Bruno, atvirkščiai, tik Lietuvoje gyvenimą įsivaizdavo. Rožė jos, savo prosenelės garbei, ir yra pavadinta.

– O jūs ar buvote Amerikoje?

– Kai Rožė su Nojumi buvo maži, vykau padėti juos auginti. Metus JAV praleidau. Tik buvau išėjusi į pensiją. Labai patiko Amerikoje žmonės. Visi šypsosi, laimingi. Kaimynai visuomet mums braškių atnešdavo, pomidorų, agurkų. „Už tai, Jolita, kad tu gražiai groji“, – sakydavo jie marčiai. O čia, bute Lietuvoje, kai gyvenome visi, tai kaimynai belsdavo į sienas, kad nustotų Jolita groti. Kaip močiutė Amerikoje buvau kviečiama į visus pobūvius, bažnyčią. Oficialiai pakviesdavo.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Rose tėvai - Artūras ir Jolita - vestuvių dieną
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Rose tėvai - Artūras ir Jolita - vestuvių dieną

– Jūsų sūnus Artūras buvo itin kūrybingas žmogus. Apie jį atsiliepiate taip gražiai. Juk net sodybą, kurioje laiką mėgsta leisti UFC čempionė, kartu su tėčiu savomis rankomis pastatė. Tačiau iš vaikų – Rožės ir Nojaus – gyvenimo Artūras pasitraukė labai anksti, kai jie tebuvo dar mažučiai. Kas nutiko?

– Rožė visai tėvo nepažįsta. Net nežino jo – tik iš nuotraukų. Bet kaip aš pykstu dėl tų paskleistų melagingų žinių, kad mano sūnus sirgo šizofrenija. Depresija jam buvo. Išvažiavo jie su Jolita (Rožės mama – aut. past.) į Ameriką gyventi. Nojus jau buvo gimęs, Rožė gimė ten. Tačiau nesusiklostė šeimyninis gyvenimas. Artūras susirgo depresija, Jolita sutiko kitą vyrą. Tuomet sūnus ėmė po pasaulį važinėti. Jam reikia Luvrą apžiūrėti, bene sėdės tik Amerikoje. Rožei gal metukai tuomet buvo. O tas naujas Jolitos vyras – amerikietis, buvo bjaurus žmogus, vaikus muštravo. Neturėjo jie per jį vaikystės. Jolita galiausiai ir paliko. Persikėlė gyventi į kitą miestą. Dabar gyvena ji su Amerikos vokiečiu. Fainas žmogus. Kaip Lietuva jam patiko! Nori parduoti namą ten ir atvažiuoti gyventi į mūsų šalį.

Rožė visai tėvo nepažįsta. Net nežino jo – tik iš nuotraukų.

– Turite, Adolfina, ir trečią anūkę?

– Turiu tik tris anūkus, įsivaizduojate?! Bruno susilaukė dukters Linos. Neseniai atšokome jos vestuves. Dėl jų Rožė su Nojumi iš JAV buvo grįžę. Liudininkai buvo.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Rose Namajunas su broliu Nojumi ir močiute Adolfina Kaune
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Rose Namajunas su broliu Nojumi ir močiute Adolfina Kaune

– O kaip dažnai jūs pakalbate su Rože?

– Žinote, neturiu daug laiko bendrauti. Ir nenoriu jos trukdyti. Nelipu jaunimui ant galvos. Paskambina Rožė, pasišnekame. Užtenka. Ji juk labai užsiėmusi. O ir aš užsiėmusi. Negalvokit, kad aš turiu laiko! Tik džiaugiuosi, kad manęs niekas netrukdo. Sako, liūdna vienam gyventi. Tikrai ne. Važiuoju sau į sodą.

– Ką lauktuvių Rožė atveža, kai atvažiuoja?

– Kokios gali būti lauktuvės! Štai, parodysiu, Rožės lauktuves (pakelia pliušinį zuikį – aut. past.). Atvežė, kai lankė. Pati pasiuvo. Kadangi ją ir Nojų vadinu zuikiais. Visad taip vadindavau. Tai motinytei, kaip mane jie vadina, pasiuvo zuikį. Dar puodukus yra atvežusi.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Rose močiutei pasiūtas zuikis
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Rose močiutei pasiūtas zuikis

– Rožė draugauja su 40-mečiu amerikiečiu Patu Barry. Jis – buvęs kikboksininkas ir MMA kovotojas, dirbantis treneriu. Kaip močiutė įvertinote jau jį? Kada laukti vestuvių?

– Buvo atvažiavęs į Lietuvą ne kartą. Labai fainas. Kaip žmogus – nuostabus. O ar tiktų, ne man spręsti. Ne mano reikalas. Nesirūpinu vestuvėmis. Ateis laikas, bus jos. Kiek žinau, piršosi jau. Labai Bruno jis patinka. Humoristas.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Rose Namajunas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Rose Namajunas

– Visos močiutės svajoja, kad jų princesės anūkės sukurtų gražią didelę šeimą. Kad taptų kokiomis šokėjomis ar muzikantėmis. O Rožė ėmė ir tapo... kovotoja! Pomėgis itin pavojingas ir, kaip daugelis pasakytų, vyriškas. Pritarėte tokiam anūkės pasirinkimui?

– Aš nepritariu tam. Sakiau, kad galėjo eiti kokių pramoginių šokių šokti. Bet tai jos pasirinkimas. Kokią teisę aš turiu ką sakyt? Klausiate, iš kur toks talentas pas ją, jei tėvai – meno žmonės? Joks čia talentas. Tai – sunkus darbas. Penkerių metų Rožė jau juodą diržą turėjo. Patėvis ją labai stūmė į sportą.

– Ar UFC pasaulio čempionės kovas narve močiutė stebi?

– Niekada. Nenoriu. Neįdomu. Koks įdomumas, kad jos ten trankosi. Pergyventi, aišku, pergyvenu. Paklausiu Bruno, kaip sekėsi Rožei. Papasakoja.

„Scanpix“ nuotr./UCF 223: Rose Namajunas – Joanna Jedrzejczyk
„Scanpix“ nuotr./UCF 223: Rose Namajunas – Joanna Jedrzejczyk

– Bet juk Rožė – pasaulio čempionė!

– Tai lai ir būna. Sakė, dabar sieks atsikovoti diržą iš brazilės. Žinote, kad pralošė jai pavasarį Brazilijoje? Jai visi sakė nevažiuoti ten. Nepaklausė. Kovotoja. Kai po pralaimėjimo pasakė, kad apsigalvojo, kad keis profilį, aš taip apsidžiaugiau. Gali juk trenere dirbti. Studijavo informatiką. Taigi yra dar daug laiko – gali mokytis. Tokia jauna! Kurių velnių daužytis. Sakė, atsiims tą čempionės diržą ir baigs sportus. Dar dvejus metus sportuos.

– Ar vaikystėje Rožė mušdavosi su broliu?

– Ne. Tik negalėdavau suvaldyti. Kai atvažiavau į Ameriką, Rožei buvo 2,5 metų. Tai kita jos močiutė – Jolitos mama, labai ją saugodavo. Bijodavo paleisti, kad vaikas neužsigautų. O aš atvažiavusi suteikiau laisvę. Tai Rožė nevaikščiodavo, o visur bėgte lėkdavo. Einam į parką, tai ji nuo kalno verčiasi, vis tiek bėga. „Aš babu nemylu“, – apie kitą savo močiutę sakydavo ji. O Nojus tolerantiškas. Sakydavo: „Rožyte, ir babu reikia mylėti. Ne tik motinytę“.

– Tai kokia Rožė iš tikro yra? Kokią ją pažįsta artimieji?

– Rožė yra kovotoja. Sportininkė. Mąsto labai teisingai. Kaip reikia, pvz., uždirbtų pinigų neišleisti. Ji nuoširdi, darbšti, tvarkinga.

O jai jokios lėlytės nerūpėjo. Žaisdavo su mašinytėmis ir gyvuliukais.

Pamenu, Nojus pasiūdavo vis Rožės lėlytei drabužėlių. Aprengdavo. Sakydavo: „Rožyte, pažiūrėk, kaip gražiai atrodo lėlytė. Žaisk“. O jai jokios lėlytės nerūpėjo. Žaisdavo su mašinytėmis ir gyvuliukais. Jai juos ir siųsdavau. Kartą nusiunčiau dainuojančią ir šokančią lėlę. Tai ši jau patiko. Nes grojo. Kaip ji nuo sofos šokinėdavo... Perspėdavau, kad užsigaus. O ji: „Motinyte, bet aš liabai moku“. Pasiutusi būdavo. Judri. O Nojus – ramus. Visad saugodavo Rožę.

– O jei būtų Rožė augusi Lietuvoje, būtų kitokia užaugusi?

– Ji vis tiek būtų arba sportavusi, arba šokusi, arba dainavusi. Turi talentą. Gražiai Rožė dainuoja. Jolitos, jos mamos, balsas labai geras. Ji operos solistus dainuoti moko Amerikoje.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Rose Namajunas su mama Jolita Kaune
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Rose Namajunas su mama Jolita Kaune

– Kokią patirtį jūs perdavėte Rožei?

– Baikit, iš manęs nieko gero nėra. Aš sode sėdžiu, rožes auginu. Patenkinta ir laiminga. Parke tik eilėraščius mokindavau sakyti lietuvių kalba ją mažą. „Tupi žvirblis kamine...“. Mokėjo. Labai gražiai lietuviškai kalbėjo. Su mama angliškai, su manimi – lietuviškai. Kartą guli ji, maža, ir šaukia: „Give Me Candy“ („Duok man saldainį“ – liet. k.). O aš apsimetu, kad nesuprantu. „Duok man saldainiuką“, – tuomet sako. Jei Artūras būtų gyvas, abu vaikai būtų lietuviškai gerai kalbėję.

– Bet jūs susikalbate su Rože ir Nojumi?

– Žinoma.

– Ir išeidama pro duris negaliu nustoti žvalgytis po įvairius meno kūrinius, fotografijas jūsų namuose. Pastebėjau nuotrauką su Lietuvos Respublikos prezidentu Valdu Adamkumi. Buvote apdovanota?

– Ne, buvau atstovė. Mano vyras, amžinatilsį, mirė 2001 metais, gavo Sausio 13-osios medalį. Apdovanojo jį po mirties.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

03:39
01:19
00:58

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką