Dailininkė Inga Dambrauskienė, per savo studiją „Piešiu-medituoju“ atvedusi į tapybos pasaulį apie 150 suaugusiųjų, sako, kad didžiausias iššūkis žmogui, kuris dar netiki savimi ir stovi prie molberto, yra pažaboti viduje tūnančią baimę ir pripažinti: „Aš taip gražiai nutapiau!“.
Pasak menininkės, ši paroda yra išskirtinė – joje dalyvauja 4–5 metus tapančios moterys, kurių kūryba brandi tiek filosofine prasme, tiek tapybinės plastikos kalba. Šiemet parodoje pristatomi aliejine technika atlikti darbai pagal keturias tematikas: seksualumą, monochrominę tapybą, abstrakciją ir Yayoi Kusamos kūrybos interpretaciją.
Primindama Vincento van Gogho žodžius, Inga savo mokiniams linki tikėjimo, kad menas išgelbės pasaulį. Ji skatina visus, kurie nori tapyti, bet nedrįsta, tiesiog ateiti ir pabandyti: „Pradėti tapyti niekada ne vėlu!“ Ji įsitikinusi, kad tapyti gali visi, kam tai įdomu ir smalsu, nes šis procesas yra užburiantis ir terapinis.
I.Dambrauskienės teigimu, pirmą kartą atsistoti prie molberto ir vėliau tobulėti dažniausiai trukdo baimė, įsitikinimas, kad vis tiek nieko gero nepadarysi, ir nenuoseklumas. Tapyba – tai nenuilstamas darbas, ieškojimai, eksperimentai. Ji prilygsta grojimui muzikos instrumentu: padarysi pertrauką – teks ilgiau bandyti, ieškoti, abejoti, taisyti.
Parodoje dalyvaujančios moterys pasidalino savo santykiu su naujai atrastu pomėgiu – tapyba.
Jurgita Jazgevičienė: Tapyba man yra meditacija ir terapija
Tai jau penkta mano paroda kartu su studijos kolegomis. Taip pat turėjau galimybę eksponuoti kelis savo paveikslus Tauragnų krašto muziejuje kartu su savo vyro medžio darbais bei dukros Martynos piešiniais. Kai išleidžiu savo paveikslus „pasižmonėti“, apima lengvas nerimas, bet labiau džiugesys – ar paveikslas gyvuos naujoje erdvėje, ar palies žiūrovus?
Tapau akrilu ir aliejumi, tačiau kartais mėgstu pridėti detalių, pavyzdžiui, siūlais išsiuvinėti laidus arba paveikslo herojaus kelią pavaizduoti tikra virvele.
Iš parodoje eksponuojamų darbų man svarbiausias – „Ryšys“. Jis tapytas plenero metu ir man tapo svarbiu vidiniu atradimu. Tikiuosi, kad parodos lankytojai pajaustų šio ryšio gilumą ir bendrystės lengvumą.
Tapyba man yra meditacija ir terapija. Ji padeda išvalyti mintis, atrasti atsakymus arba naujus klausimus, skatinančius ieškoti. Tapau tik studijoje, nes ji įkvepia – Inga padeda atrasti kryptį, studijos kolegės motyvuoja ir džiugina bendros kūrybos atmosfera.
Parodos lankytojus kviečiu įsiklausyti į savo jausmus, pajusti paveikslų siunčiamas emocijas. O tiems, kurie norėtų tapyti, bet nedrįsta, linkiu išdrįsti pabandyti. Jei mintis apie tapybą aplanko bent kelis kartus, tai ženklas, kad reikia imtis veiksmų. Rekomenduoju mūsų studiją – tereikia ateiti ir „pasimatuoti“.
Kristina Mėlynytė: Tai nuolatinis mokymasis, eksperimentavimas, savęs pažinimas
Tai jau penkta mano paroda su studija. Esu surengusi vieną personalinę parodą, kita laukia pavasarį. Jaučiu jaudulį, džiugesį ir šiek tiek nerimo – įdomu, kaip kiti pamatys mano darbus, kokius jausmus jie sukels.
Mano paveikslų kalba moteriška, intuityvi. Kartais atrodo, kad per spalvas ir formas kalba mano vidinės dalys, bandančios išreikšti pasaulėžiūrą ir jausmus. Tapau akrilu, tačiau šiuo metu mokausi tapyti aliejumi, eksperimentuoju ir atrandu naujas galimybes.
Iš parodoje eksponuojamų darbų svarbiausias – „Prigimtinė galia“. Jis gimė per pusmetį, perėjo kelis kūrybinius etapus, kol tapo svarbiu atradimu man pačiai.
Tapyba man – meditacija, intuicijos atskleidimas ir būdas išreikšti tai, ko neįmanoma nusakyti žodžiais. Tai ir nuolatinis mokymasis, eksperimentavimas, savęs pažinimas.
Parodos lankytojams linkiu stabtelėti ir paklausti savęs: ką matau šiame paveiksle? Kokius jausmus jis sukelia? Kokia jo paslaptis?
Vaida Prokopimienė: Naujos patirtys gyvenimą pripildo pilnatvės
Mano darbai kartu su studijos kolegų darbais eksponuojami jau ketvirtą kartą. Šis procesas man primena durų į paslėptą kambarį pravėrimą – jaudulio, nerimo ir smalsumo labai daug.
Labiausiai mėgstu mišrią techniką. Parodoje išskirčiau monochrominį darbą „Laiko dovana“, kuris gimė ekspromtu, bet kūrybinis procesas buvo itin įdomus.
Tapau tik studijoje – čia Ingos patarimai ir pagalba man yra didžiulė paskata.
Parodos lankytojams linkiu pasimėgauti dailės studijos dalyvių darbais, patirti tą nuoširdumą, jautrumą, kurį kiekvienas įdedame į savo kūrinius.
Pradėti ką nors naujo yra būtina – gyvenimas trumpas, o naujos patirtys pripildo jį pilnatvės.
Salvinija Deksnienė: Mano paveikslai dažniausiai kalba apie žmones
Prie studijos prisijungiau prieš penkerius metus, nes daug metų galvojau, kaip norėčiau išbandyti tapybą. Ačiū studijos vadovei Ingai už pamokas, žinias, perduotą patirtį ir kritiką – tai labai padeda kūrybiniame procese.
Per šiuos metus išbandėme įvairias technikas, temas, žanrus, gavome žinių apie kompoziciją, proporciją, perspektyvą, koloritą, šešėliavimą, potėpį, faktūrą. Bandau kūriniuose atskleisti temos turinį, idėją, išreikšti jausmus. Reikia nuolat mokytis, lavinti jautrumą spalvai, potėpiui. Džiaugiuosi, kad ši patirtis man padeda geriau suprasti kitus meno kūrinius ir pajusti jų esmę.
Tapyba man – laisvė kurti, saviraiška. Tai ilgas procesas: kūrinį pradedu nuo temos apmąstymo ir išgryninimo, tuomet bandau ją perkelti ant drobės, o darbas jį tapant keičiasi ir transformuojasi. Tai nuostabus patyrimas – kai susikaupi tiek, kad aplinka nebeegzistuoja, kai atsiduodi tapybai.
Mano paveikslai dažniausiai kalba apie žmones – jų jausmus, patirtis, būsenas, išgyvenimus. Mano darbai „pasižmonėti“ išeina jau penktą kartą. Jaučiu ir džiugesį, ir jaudulį. Man svarbi kitų reakcija, komentarai.
Iš šioje parodoje eksponuojamų savo darbų išskirčiau abstrakciją „Laukiančios potvynio“. Tai mano interpretacija Nyderlanduose prie Vatų jūros pastatytų įspūdingų Jano Ketelaaro 5 m aukščio skulptūrų „Waiting for high tide“. Mane įkvėpė matytas vaizdas – potvynių ir atoslūgių kaita, erdvės didybė, gamtos jėga. Taip gimė idėja šį įspūdį perkelti į paveikslą.
Jei kyla bent mažytė mintis, kad norėtumėte tapyti, būtinai išbandykite. Mes dažnai net neįtariame, kiek kūrybinių galių turime – tereikia jas atrasti ir išlaisvinti!
Violeta Vaglienė: Teptuką imu tada, kai turiu subrandintą idėją
Mano darbai „pasižmonėti“ su grupe „išeina“ jau penktą kartą. Pirmą sykį tai buvo keista ir reikšminga – atrodė, kad štai, jau esu „tikra menininkė“. Vėliau apsipratau. Esu surengusi ir tris personalines parodas – pirmajai labai ruošiausi ir stipriai jaudinausi, vėliau tapo lengviau.
Mano paveikslų kalba labai įvairi. Studijoje vis dar lankausi, nes gauname užduotis, kurios praplečia akiratį, išstumia iš komforto zonos, verčia tobulėti. Žinau viena – myliu spalvas ir dievinu smulkias detales, kurios pasako didelius dalykus.
Parodoje eksponuojami keturi mano darbai, o labiausiai mane įkvėpė paveikslas „Neaiškūs ryšiai“. Jis geriausiai atskleidžia tai, ką mėgstu: spalvas, detales, paslėptas mintis.
Tapau ne tik studijoje, bet ir namuose. Teptuką imu į rankas tada, kai turiu laiko ir subrandintą idėją, kurios negaliu palikti neįgyvendintos.
Mano patarimas visiems – sėkmės ieškant savęs! Niekada ne vėlu pradėti ką nors naujo, tapti kažkuo kitu, pažinti save iš naujo.
Rima Pieviškienė: Mano kelias tapyboje yra nuolatinis iššūkis
Mano darbai „išeina į žmones“ ketvirtą kartą. Tačiau kitų darbai man vis dar atrodo geresni, įdomesni.
Dažniausiai tapau vandenį ir visatą. Iš šioje parodoje eksponuojamų darbų man artimiausias „Medūzų svajonės“ – jame vėl dominuoja vandens ir erdvės motyvai. Taip pat labai patiko tapyti remiantis japonų dailininkės Yayoi Kusamos technika. Tai buvo naujas pažinimas, atsipalaidavimas, žaidimas spalvomis.
Mano kelias tapyboje yra nuolatinis iššūkis. Jis apima spalvas, įvairias tapybos technikas, meditaciją, kūrybines kančias ir dar daugybę kitų dalykų.
Džiaugiuosi, kad turėjau laimę mokytis iš nuostabios ir profesionalios mokytojos bei sutikti įkvepiančius žmones. Tai praturtino mano gyvenimą.
Manau, kad niekada ne vėlu pradėti mokytis naujų dalykų. Jei kas nors traukia – verta išbandyti!
Laima Tuleikienė: Vis dar ieškau savo braižo ir stebiuosi rezultatais
Tai mano pirmoji vieša paroda. Anksčiau dalyvavau dviejose studijos parodose, tačiau jos nebuvo tokios atviros plačiajai auditorijai.
Visą gyvenimą norėjau išmokti piešti ir šokti, bet laiko tam neradau. Tik išėjus į pensiją pagaliau galiu tai daryti! Dabar lankau trečiojo amžiaus universiteto šokių kolektyvą ir jau dvejus metus tapau studijoje.
Man patinka, kad studijoje mokomės įvairių stilių ir technikų. Dar ieškau savo braižo ir stebiuosi rezultatais – dažnai nesu tikra, kas galiausiai išeis, bet tai ir žavi.
Noriu padrąsinti visus – jeigu turite svajonę, būtinai pabandykite. Aš pradėjau septyniasdešimties!
Paroda PC „Europa“ II aukšte vyks iki vasario 28 d. Aplankykite!