Jolanta dar ankstyvoje vaikystėje žinojo, kad bus tapytoja, o pirmasis prisilietimas ir suvokimas atėjo pradinėje klasėje. „Mokykloje turėjome užduotį nupiešti gyvūną, o aš auginau papūgėlę, tad ją ir nupiešiau pasiskolinusi tėčio pasteles, kurias jis griežtai draudė imti. Tais laikais gauti priemonių buvo ypač sudėtinga, tad jas reikėjo labai saugoti“, – menininkė juokiasi prisiminusi tėčio žodžius, kad pastelės neskirtos vaikų žaidimams.
Tačiau šio piešinio priešistorė, anot moters, buvo dar įdomesnė: „Atėjo laikas, kai papūgėlė numirė, o tėtis iš jos padarė iškamšą ir padovanojo ją man. Nors iškamšos nemėgau, bet būtent tuomet, nupiešus ją, atėjo suvokimas, kad piešiniuose viską galima atgaivinti“. Nupiešta papūga buvo ženklas – Jolanta suprato, kad nori būti tapytoja, o piešinys dar ilgai puikavosi mokyklos parodoje.
