Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 5d. 17:00

Tarp dizainerės sūnų – 17-os metų skirtumas: drąsa ryžtis brandžiai motinystei

Sonata Ordė ir jos sūnūs
Asmeninio archyvo nuotr. / Sonata Ordė ir jos sūnūs

Šiais laikais, kai greitai tuokiamasi ir dar greičiau skiriamasi, ukmergiškės Sonatos Ordės šeima gali būti tvarus darnios santuokos pavyzdys. Drabužių ir aksesuarų dizainerė Sonata su vyru Sauliumi kartu jau 23 metus: be didelių dramų, kategoriškų ultimatumų, skambaus durų trankymo ir garsaus lėkščių daužymo, naktimis budinančio kaimynus.

Apie tokias poras net neįdomu rašyti – jokio skandalo, jokios mėlynės po akimi, jokios pikantiškos intrigos, skatinančios aplinkinių smalsumą ir susidomėjimą. Nes dabar kitkas populiaru – mylimieji staiga tampa „buvusiais“ ir abi pusės pradeda viešai drabstytis purvais.

O gal vis dėlto įdomu? Gal būtent harmoningi poros santykiai ir yra verti tikrojo dėmesio? Kad stabtelėtume ir pamąstytume, jog čia slypi gėris ir tie tikrieji, pamatiniai dalykai: pagarba, ištikimybė, atsidavimas, nuolankumas, kantrybė. Būtent šiomis vertybėmis Sonata su Sauliumi grindžia savo gražią kasdienybę, jas skiepydami savo vaikams: šiais metais 19-ąjį gimtadienį švęsiančiam Saidžiui ir vos dvejų Benjaminui. Tarp sūnų – 17-os metų skirtumas. Kyla natūralus klausimas: ar skiriasi ir, jei taip, kuo skiriasi ankstyva ir brandi motinystė?

Asmeninio archyvo nuotr./Tarp Sonatos sūnų Saidžio ir Benjamino – 17 metų skirtumas
Asmeninio archyvo nuotr./Tarp Sonatos sūnų Saidžio ir Benjamino – 17 metų skirtumas

Abu „pankuojantys“ paaugliai – tokia Sonatos ir Sauliaus santykių pradžia. Susipažino per bendrus draugus, vis pasimatydavo – tai šokiuose, tai neformalaus Ukmergės jaunimo vakarėliuose. Pasisveikindavo, pasikalbėdavo, bet vienas kitam į akį nekrito – kol vieną dieną, pasak Sonatos, „kažkas“ atsitiko – tikriausiai tas „kažkas“ buvo vardu „meilė“.

Vestuvių pora neplanavo – tiesiog buvo laimingi ir džiaugėsi vienas kitu. Ir čia ryžtingų veiksmų ėmėsi Sonatos močiutė. Tarusi: „Ką žmonės pagalvos, trejus metus už rankučių susikibę vaikštot“, surengė anūkei vestuves. „Jeigu ne ji, tikriausiai iki šiol nebūtume susituokę“, – šypsosi Sonata.

Sonatai buvo vos 19-a, kai į pasaulį pasibeldė pirmagimis. Nėštumo, kaip ir vestuvių, pora neplanavo – viskas vyko natūraliai. „Nors buvau jaunutė, bet jokio nerimo, jokių abejonių nebuvo. Su Sauliumi jaučiausi užtikrinta ir rami. Niekada nepamiršiu vyro veido išraiškos, kai pasakiau, kad laukiuosi. Emocija buvo nežemiškai stipri“, – prisimena Sonata.

Būsima mama gimdymo laukė ramiai. „Kaip nors specialiai nesiruošiau – nelankiau jokių paruošiamųjų kursų, neskaičiau nėščiosioms skirtų knygų – tokių tuomet gal nelabai ir buvo, gal man į rankas nepapuolė. Taip nutiko, kad sūnus gimė po Cezario pjūvio operacijos. Viskas gimdymo namuose praėjo sklandžiai: didelis dėmesys, puiki priežiūra. Saulius buvo kartu“, – apie pirmojo sūnaus gimimą pasakoja Sonata.

Niekada nepamiršiu vyro veido išraiškos, kai pasakiau, kad laukiuosi. Emocija buvo nežemiškai stipri.

Sūnus gavo retą – Saidžio – vardą: „Kartą mieste išgirdau mamą, tokiu vardu kviečiančią savo vaiką, ir nebegalėjau pamiršti. Pasakiau Sauliui. Jam taip pat patiko šis vardas. Saidis – mūsų karaliukas jau nuo pat pirmųjų dienų, net gimdymo namų personalas jį taip vadino. Dar įsčiose būdamas nusprendė, kada nori ir kaip nori pas mus ateiti. Augant ši savybė niekur nedingo, tik užaugo kartu su juo: visada žino, ko siekia, turi aiškius, tvirtus tikslus, yra ryžtingas savo pasirinkimuose. Originalus menininkas.“

Vos sūnui ūgtelėjus, Sonata pradėjo studijuoti Vilniuje. „Iki šiol nesuprantu, kaip man tai pavyko – suderinti mokslus ir motinystę. Studijos Vilniaus dizaino kolegijoje, kur studijavau dailę ir kostiumo dizainą, buvo pakankamai intensyvios. Dėl savo mažiuko aš kasdien grįždavau namo. Kasdien iš Vilniaus į Ukmergę – diena po dienos. Jaučiau, kad taip reikia, kad privalau. Kas vakarą turėjau pati užmigdyti sūnelį…“ – pasakoja Sonata. Tiesa, Saidis turėjo nuostabią auklytę, Sonatos tetą, kuri jaunai šeimai labai pagelbėjo.

Sūnus augo, jauna mama baigė studijas, abu su vyru įsisuko į darbus. Gyvenimas „nusistovėjo“ – Sonata atsidavė kūrybai, įsteigė meninį „Karalės“ ženklą, Ukmergės moteris subūrė į „Karalės“ klubą. Saidis ūgiu praaugo mamą, tapo nepakeičiamu pagalbininku ir išmintingu patarėju Sonatos meniniuose projektuose. Kol vieną dieną išgirdo netikėtą žinią: turės broliuką arba sesutę.

Asmeninio archyvo nuotr./Sonatos įkurtas „Karalės“ klubas
Asmeninio archyvo nuotr./Sonatos įkurtas „Karalės“ klubas

„Kai sužinojome, kad laukiuosi, Saidis buvo Berlyne. Kaip laukėme jo sugrįžtant! Buvome kiek sunerimę, kaip pranešti tą rimtą naujieną: juk nepradėsi beveik suaugusiam vyrui aiškinti, kad vaikus gandrai neša, tai, va, ir tau atneš... Pasakos apie kopūstus taip pat lyg ir nebetinka… Tai pasakyti šešiolikmečiui – kiek delikatus reikalas“, – šypteli Sonata.

Antrasis moters nėštumas, skirtingai nuo pirmojo, buvo planuotas. „Ruošiausi tam, tik… nespėjau. Tiksliau, kažkokios aukštesnės jėgos išgirdo anksčiau, nei abu su vyru įvardijome. Vieną rytą ir aš pamačiau tas dvi lemtingas juosteles – kaip daugybę kartų buvau mačiusi filmuose. Iš tikrųjų vis prabėgom pakalbėdavome su Sauliumi, kad norėtume antro vaikelio. Tačiau tos kalbos taip ir likdavo kalbomis. Abu daug dirbome, auginome mūsų Saidį ir lyg nejutome, kad mums ko nors trūksta.

Asmeninio archyvo nuotr./Sonata Ordė, mažojo Benjamino belaukianti
Asmeninio archyvo nuotr./Sonata Ordė, mažojo Benjamino belaukianti

O 2017-aisiais mūsų su Sauliumi pašnekesiai pradėjo krypti stebuklo link – ėmėme aiškiai suvokti, kad reikėtų suskubti. Mes susiplanavome startą: nuo pat pirmųjų 2018-ųjų dienų bandysime pasikviesti dar vieną vaikelį į savo šeimą. Mes susiplanavome... Dabar man atrodo, kad Danguje labai laukė mūsų sprendimo, nes 2018-uosius pradėjome jau sūpuodami kelių savaičių stebukliuką – Benjaminą“, – prisiminimais dalijasi Sonata.

Moteris sako, kad psichologiškai labai sunku palyginti pirmąjį ir antrąjį nėštumus, kuriuos ji švelniai vadina laukimais: „Abu mano laukimai net nelyginami. Laukdamasi Saidžio buvau tiesiog labai laiminga, rami, pakylėta. Mėgavausi laukimu, augančiu pilvuku, mylimojo dėmesiu, draugių rūpesčiu.

Antrasis laukimas buvo kupinas aštrių, nepatogių, emociškai gniuždančių netikėtumų. Kad ištverčiau visus gyvenimo metamus, kartais tik menamus, iššūkius, stačiausi tokį nematomą, bet labai tvirtą bloką. Bloką nuo visko aplinkui, nes visų svarbiausias man buvo po širdimi nešiojamas mažutis. Tai kainavo itin daug pastangų, reikėjo drąsos.

Tai nepriklauso nuo mamos amžiaus. Jei motinystės jausmas yra stiprus, stipri yra ir atsakomybė. Man abu kartai – kaip du pirmi kartai.

Vyras ir vyresnysis sūnus mane labai labai saugojo. Padėjo „nematomi“ draugių siunčiami gėrio palinkėjimai, labai padėjo mylimas darbas (dirbau iki pat paskutinės dienos). Ir nors Benjaminas gimė šiek tiek anksčiau, nei numatyta, viskas vyko fantastiškai gerai, stebuklingai sklandžiai ir laimingai.“

Kaip ir per pirmąjį nėštumą, taip ir laukdamasi antrojo kūdikio, Sonata nebuvo linkusi kliautis kokiais nors patarimų vadovėliais ar „nėščiųjų kursais“. Tiesa, vieną kartą pabandė: „Iš draugiškumo buvau nuėjusi į vienos bičiulės organizuotą paskaitą apie žindymą. Patikėkite – užteko, kad daugiau niekur neičiau. Kai paskaita apie natūralų žindymą prasideda motyvacija „jūs tik pagalvokite, kiek sutaupysite pinigų“, aš nematau jokios prasmės gaišti savo laiką ir bandyti kantrybę.“

Dabar Sonata vis sulaukia klausimo, kuo skiriasi ankstyva motinystė nuo brandžios: ar skiriasi būsena, pojūčiai, net lūkesčiai. „Žmonės manęs dažnai to klausia ir dar dažniau patys pateikia atsakymą: „Na ką ten, jaunai niekas nerūpi, nėra atsakomybės“ ir panašiai. Nesutinku. Tai nepriklauso nuo mamos amžiaus. Jei motinystės jausmas yra stiprus, stipri yra ir atsakomybė. Man abu kartai – kaip du pirmi kartai.

Sekundei pagalvojau, kad gal juos skiria patirtis – tačiau ir tai nebus visiška tiesa. Nes augindama Benjaminą atrandu naujų, nepažintų, niekada nepatirtų dalykų. Net pravirkstu nuo jausmų ir emocijų tikrumo. Kartais ir pati stebiuosi: su Saidžiu taip nebuvo, buvo kitaip. Abu vaikai absoliučiai skirtingi: tai verčia iš naujo įvertinti bet kokias anksčiau įgytas patirtis. Mokausi kasdien. Ir kasdien didžiuojuosi“, – nuoširdžiai prisipažįsta Sonata, drąsi ir laiminga dviejų sūnų mama.

Temos: 3 Vaikai Šeima Mama

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Video

03:27
01:36
03:31

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas

Visi į lauką!

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką