Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 15d. 20:57

Tremtyje gimusi Pajauta: „Savo šeimos istoriją žinojau visada, o Vasario 16-ąją tėvai minėdavo ir Vorkutoje“

Pajauta Vaitulionienė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Pajauta Vaitulionienė

„Nežinau apie ką Ji galvoja... Gal kaip ryte, patamsiais, eis parnešt kelis ledo luitelius, vadinamus pienu? Savo mergiotei ir dar porai kaimynų rėksnių. Saviškę paliks kažkurios kaimynės priežiūrai. Svarbu nepamiršt talonų, nes be jų to miltelinio pieno niekas neduos. Jei žiema – eis dviese, kažkuriai kaimynei palikę abiejų rėksnius. Per pūgą dviems saugiau. O eiti toli... Aš nežinau kokios Jos mintys“, – socialiniame tinkle rašo panevėžietė Pajauta Vaitulionienė. #Vorkutoskurortai – taip pavadinta grotažyme ji žymi ne tik žodžius. Taip pat – laiką ir istorijas. „Mes, vorkutiškiai“, – priduria.

Šį vasarį, kaip ir kasmet, Pajauta švęs dvi šventes. Lietuvai svarbią Vasario 16-ąją, o po kelių dienų, vasario 18-ąją, P.Vaitulionienei sukaks 64-eri.

64 metai, kuriuose būta skausmo, baimės, nežinios, gilių žiemų. Ir, žinoma, meilės. Jos turbūt daugiau. Ji – dviejuose užaugintuose sūnuose, ilgametėje santuokoje. Ir prisiminimuose apie tėvus.

Tokių, kaip Pajauta, Lietuvoje tūkstančiai. Gimusių, gyvenusių, patyrusių tremtį. Tačiau kiek mažiau – šimtai – tokių, kurie gimė, kaip sako ji pati, tarp lagerio vartų. Tokių, kurių dalis metų iš gyvenimo išsitrynė. Taip, tarsi žmogaus nė nebūtų.

„Tai skaudino“, – sako ji, nuėjusi daugybę biurokratinių kelių.

P.Vaitulionienės šeimos albumo nuotr. /Pajautos Vaitulionienės mama
P.Vaitulionienės šeimos albumo nuotr. /Pajautos Vaitulionienės mama

Tremtis

Pajauta gimė tremtinių šeimoje, Vorkutoje. Buvo 1956-ųjų vasaris.

Į Vorkutą Pajautos tėtis buvo išvežtas 1944 metais, mama – 1946. Tragiška ir visos šeimos istorija, kurią Pajautą vėliau pasakos ir savo vaikams. Tėvų broliai, seserys, kiti artimieji – ne vienas jų patyrę ir kalėjimo režimą, ir avėję tremties batus.

„Tėvai vienas kitą mylėjo“, – svarstydama apie savo gimimą tolimoje Rusijoje sako moteris. Ryžtis auginti kūdikį, kai neaiški net būsima diena, nebuvo lengvas sprendimas.

Kalbėdama apie Vorkutą Pajauta atsimena vieną vienintelį epizodą. Kai ją, netyčia žemyn galva įkritusią į sniego pusnį, už kojų ištraukė tėtis.

„Dar prisimenu krosnį ir tokią vadinamą baleiką, kurioje mane maudydavo. Ji stovėdavo prie tos krosnies“, – prisiminimus renka Pajauta.

Tačiau nepaisant to, jog Vorkuta prisiminimuose yra tik akimirka pusnyje ar kambario krosnis, jos žymė likusi. Ji – tarsi linija, kryptis, žymėjusi visą gyvenimą.

„Mūsų šeimoje tėvai niekada neslėpė istorijos, pasakojo ją. Žinau, kad ir Vorkutoje jie minėjo Vasario 16-ąją. Svarbi ši šventė mūsų šeimoje ir dabar“, – sako moteris.

Pajauta savo vaikams yra padovanojusi albumus su istorinėmis nuotraukomis. Tam, kad savo šeimos istoriją žinotų ir jie.

Iš Pajautos Vaitulionienės užrašų, #Vorkutoskurortai

Mano pirmos Kalėdos. Ir trečios. Ten, Vorkutoj. Pasiskaitau apie dabartinę prieškalėdinę pasiutpolkę per parduotuves, perverčiu įmantriausių receptų krūvas ir pagalvoju apie tremtinių Kūčias ir Kalėdas. Kiek reikėjo išradingumo kažką suruošti?

Tikrai nebūdavo ant stalo dvylikos patiekalų. Nebuvo iš ko pagamint, bet juk pagamindavo kažką, iš kažko! Kiekviena savo kambarėlyje, barake, ant krosnies, kūrenamos anglimi. Ir būdavo šližikai, ne kūčiukai, bet šližikai! Kūčiukais vadiname dabar. Gal tada jie buvo be aguonpienio, gal ir be pačių aguonų. Buvo bulvės ir, sunku patikėt, kažkas panašaus į silkę su svogūnais, kažkokios bandelės.

Mums buvo nesvarbu, kur mes. Buvo svarbu, kad mus myli.

Gal tai „pyrožki“ su kopūstais ar bulvėm? Manau, kad taip. Tyrinėjau senas mūsų šeimos, draugų ir pažįstamų nuotraukas, nes Dievaž, aš buvau per maža, kad prisiminčiau.

Tiesa, kūčiavodavo beveik visi, tik skirtingu laiku. Šachtose anglis buvo kasama kiaurą parą. Didžioji dalis vyrų lietuvių ten ir dirbdavo. Ir visgi, bent jau mūsų aplinkoje, mūsų mažoje bendruomenėje, turėdavome plotkelių. Vorkutoje plotkelės! Iš kur? Manau, kad atsiųsdavo iš Lietuvos, kaip ir lašinių bryzą, miltų terbutę ar džiovintų obuolių saują.

Aš nežinau, ką jausdavo mūsų tėvai, kalbėdami maldą prie Kūčių stalo. Skausmą, liūdesį ar viltį?

Turbūt tik mes, mažieji, tupinėdami aplinkui, jautėm džiaugsmą. Mums buvo nesvarbu, kur mes. Buvo svarbu, kad mus myli.

P.Vaitulionienės šeimos albumo nuotr./Pajauta Vaitulionienė tremtyje
P.Vaitulionienės šeimos albumo nuotr./Pajauta Vaitulionienė tremtyje

Po tremties

Save Pajauta atsimena jau tada, kai šeima grįžo į Lietuvą. Tai buvo 1959-ųjų pabaiga.

„Prisimenu, kai švenčiant mano ketvirtąjį gimtadienį aš išsigandau, kad tėtis suvalgys tortą“, – šypteli, paprašyta prisiminti pirmąjį savo – vaiko – prisiminimą iš Lietuvos.

Beje, gimtadienio dienos prisiminimas likęs ir iš vėlesnių metų, kai Pajauta jau mokėsi mokykloje.

„Pamenu, jog buvo šeštadienis, Vasario 16-oji. O mano gimtadienis – pirmadienį, vasario 18-ąją. Jį su draugais atšvęsti susitikome būtent šeštadienį. Kažkas paskundė. Todėl pirmadienį man teko stovėti prieš mokyklos direktorių ir aiškintis, kodėl šventėme Vasario 16-ąją“, – pasakoja ji.

Dar vėliau, jau suaugusi, sukūrusi savo šeimą ir augindama vaikus, Pajauta nepaliovė domėtis tremtinių istorijomis. Renka jas, tarsi retus pašto ženklus, išgyvena žmonių likimus juos užrašinėdama.

„Gailiuosi, kad to nedariau, kol mama gyva buvo. Kai klausiausi jos pasakojimų. Nors daug jų atsimenu, bet pavardžių – ne“, – sako.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Pajauta Vaitulionienė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Pajauta Vaitulionienė

Iš Pajautos Vaitulionienės užrašų, #Vorkutoskurortai

Pakulevičiai. Jurgis, Pranciška ir pagrandukė Aldona. Negalėjau išskaidyti jų istorijos į tris, nes to meto gyvenimo įvykiai persipynę.

Jurgis Pakulevičius buvo Lietuvos kariuomenės savanoris. Gavo rėžį žemės Tvankstės kaime, netoli Krekenavos (Panevėžio apskr.) Ten ir įsikūrė su žmona Pranciška ir vyresnėliais Elena, Albinu ir Albertu. Ten gimė ir trys jaunesnieji: Algirdas, Alvina ir Aldona. Tarp kitko, Jurgis buvo tarpukario Krikščionių Demokratų partijos narys, šviesuolis ir tėvas, kurio šeimoje vaikai užaugo neparagavę rykštės.

Partizanų ryšininkas nuo 1945 metų. Teroras šeimą užgriuvo po dukros Elenos arešto 1946 metų pavasarį. NKVD su stribais suėmė Prancišką. Smūgiai ir klausimas: kur sūnus? Vėl smūgiai.

Ar gali Mama išduot savo vaikus? Ne. Kalėjo Pranciška Šilutės kalėjime. Atvežė Krekenavon tada, kai Albinas žuvo. Nuvežė į aikštę, kur ant grindinio gulėjo sūnaus lavonas. Ką reikėjo jausti Motinai, kaip reikėjo užgniaužti skausmą? Kaip nepradėti raudoti? Trys vaikai lageriuose, išniekintas sūnus ant grindinio... Ir mintis, kad reikia apsaugot abi jaunėles.

Mažoji Aldona tuomet buvo devynerių. Po Pranciškos arešto Jurgis su mažąja apsigyveno miške. Palapinėje iš šakų. Sodyba buvo nusiaubta. Žmonės gal ir būtų priglaudę, bet Jurgis bijojo užtraukt bėdą kaimynams. Septyniolikmetė Alvina taip pat slapstėsi. Bet nužudė ir ją. Po metų. Stribai. Sumušė, išniekino ir pakorė.

Tik pagalvoju: kaip turėjo jaustis devynmetė mergytė, kokį siaubą ir baimę išgyvent, kai Tėvas palikdavo ją vieną? Tamsoj, miške.

Pragyveno Jurgis su Aldute miške nuo ankstyvo 1946 metų pavasario iki žiemos. Ryšininkavo, nešė partizanams maistą ir vaistus. Tik pagalvoju: kaip turėjo jaustis devynmetė mergytė, kokį siaubą ir baimę išgyvent, kai Tėvas palikdavo ją vieną? Tamsoj, miške.

Vėlų rudenį mažoji pasiligojo. Jurgis ją nunešė pas Pranciškos seserį Oną Kairienę, gyvenusią už poros dešimčių kilometrų, Joskildų kaime. Pats grįžo į sukiužusią palapinę miške. Nežinau, kokiais būdais ir kaip, bet Ona sugebėjo užrašyti, kad Aldona – jos dukra, ir nuvežti mergytę pas gydytojus. Liga buvo sunki. Mergytė pusę metų gulėjo ligoninėje. Sveikata, deja, nesugrįžo.

Regis, visi numanė, kad Onutė rūpinasi svetimu vaiku, nes tamsaus gymio rudakė Aldona visai nederėjo prie baltapūkių, mėlynakių Kairių vaikų. Ir niekas neįskundė! Neatsirado nė vieno niekšo.

Po kelerių metų šeima rado, kur prisiglausti. Tuometis Upytės girininkas leido apsigyventi jo valdose, Gėlainių kaime. Pamiškėje. Geri žmonės atidavė seną klėtelę. Po vieną ėmė iš lagerių grįžinėti vaikai.

P.Vaitulionienės šeimos albumo nuotr./Pakulevičių šeima tremtyje
P.Vaitulionienės šeimos albumo nuotr./Pakulevičių šeima tremtyje

Po Nepriklausomybės

Pajautai, kaip ir kitiems, artėja pensija. Ja moteris rūpintis pradėjo dar prieš kelerius metus. Tačiau tada susidūrė su Lietuvos gyventojų genocido ir rezidencijos tyrimo centru, kur jai turėjo būti suteiktas tremtinės statusas.

Tačiau ji sulaukė neigiamo atsakymo. Tokį sprendimą apskundusi moteris išgirdo dar keistesnių dalykų.

Pasirodė, jog statusas jai nesuteiktas vadovaujantis Rusijos federacijos įstatymu, o tremtinės statusas jai nepriklauso dėl to, jog jos tėvai yra politiniai kaliniai, o ne tremtiniai. Be to, Pajauta gimė 1956 metais, kada jos tėvams įkalinimo Vorkutoje laikas buvo pasibaigęs, o archyve nėra jokių įrašų, kad jie būtų ne savo noru praleidę keletą metų Vorkutoje.

„Tačiau tai – netiesa. Nors įkalinimo laikas jau buvo pasibaigęs, tačiau tėvai išvykti negalėjo. Taip buvo. Tėvuko prašymas dėl leidimo pakeist gyvenamą vietą, t.y. išvažiuoti iš Vorkutos Lietuvon, SSSR generalinės prokuratūros buvo atmestas 1957 metų kovo mėnesį. Tada aš buvau vienerių metukų.

Sulaukusi neigiamo atsakymo, pasijutau kaip šiukšlė. Ką dariau? Paleidau kakarinę feisbuke. Mano įrašu pasidalino sūnus, kuris turi daug sekėjų. Tada sureagavo Seimo narys Arvydas Anušauskas.

Susižiūrėjo, kad tikrai įstatyme buvo spraga. Klausė mūsų: kur jūs buvote 20 metų?

Bet genocidų centrui vadovautis Rusijos federacijos įstatymais? 28-aisiais nepriklausomos Lietuvos metais?

Tai va. Ir tada pajudėjo tie reikalai. Sužinojau, kad mūsų tokių Lietuvoje yra 503, o dar vėliau paaiškėjo, kad net daugiau. Tik jie nedrįso, matyt, niekur kreiptis“, – sako Pajauta.

Tačiau tai nebuvo pabaiga. Dar daugiau nuotykių Pajautos laukė tada, kai ji kreipėsi į „Sodrą“ aiškintis dėl laukiančios pensijos.

Iš Pajautos Vaitulionienės užrašų

Vaikščiojimas po valdiškus namus labai praturtina mano dvasinį pasaulį. Turiu pasakyt, kad geras dalykas. Na, toji patirtis. Ypač, jei sužinai, kad bukumas yra duotybė iš dangiškosios kanceliarijos, ne kitaip.

Pirma serija.

Kad jau gavau patvirtinantį mano tremtį dokumentą, nudrožiau į „Sodrą“. Viskas buvo puiku, užpildytos anketos, malonus bendravimas, išaiškinta iki smulkmenų.

Dievaž, nutrenktų perkūnas, jei teigčiau priešingai. Dar prisiminus apie galimą mano mizernos pensijos perskaičiavimą už kelis atbuvimo metus Vorkutoj, dar kažkas užpildoma ir esu užregistruojama mikliai atnešti dokumentų KOPIJAS!

Užregistruoja priėmimui, tiksli data, tikslus laikas. Atnešu, prideda ir kvit. Galiu laukt savo eurų.

Gaunu lapuką su KOPIJŲ sąrašiuku ir laiminga kaip kikilis parpluošiu namo.

Kopijas būtinai turi pasidaryt ji pati, nes nuo mano atneštų kopijų ji negalinti daryti kopijų!

Pirmos serijos pabaiga.

Antra serija.

Paskirtu laiku, paskirtoje vietoje riogsau su pluoštu kopijų. Širdy čiulba zylės, nes saulėta, jokių debesuotumo požymių.

Pakviesta įvarau į kabinetą, pasilabavojus dedu kopijas ant stalo. Širdyje tebečiulba zylės. O va toje vietoje zylių giesmės ir nutilo. Visam. Lyg tų zylių niekad ir nebūtų buvę, nes pradedam aiškintis, kurių velnių su tomis kopijomis atsigrūdau. Pasirodo, tos kopijos netinka. Kaip gali netikti? Gi ne nuo špargalkių, nuo originalių dokumentų!? Na, netinka, nors tu kryžiumi atgulk.

Kopijas būtinai turi pasidaryt ji pati, nes nuo mano atneštų kopijų ji negalinti daryti kopijų!

Jaučiu, kaip besikaupiantys garai ims veržtis pro ausis. Laimei, sėdėjus ten madam išdrožė iš kabineto pasikonsultuot. Sėdžiu, mirksiu kaip voras druskinėj, laukiu.

Paskui primetu, kad man gi kopijas ir liepė atnešti. KOPIJAS!!! Aš ir lapelį su užrašytomis raidelėmis turiu.

Jaučiu, kad tuoj išmuš kamščius. Suskaičiuoju iki 5, nes iki 10 nėra laiko, ir pasiūlau kolegėms susitarti tarpusavyje, ką kaip ir kodėl sakyt ir nurodyti atsinešti nabagams interesantams. Ai, pamiršau pasakyti! Madam net nesiteikė įsijungti kompiuterio! Taigi knopkę spust ir matai visą bylą. Kaip ant delno. Bet... neįjungė.

Sėdžiu, mirksiu kaip voras druskinėj, laukiu.

Tiesa, visko viršūnė net ne tai. Gražiu geliniu nagučiu pabaksnojus į mamos reabilitacijos pažymą leptelėjo: „Jūs gi gimus 1956 metais, o čia 1955 metai! Neatitinka.“

Va tada man žadą ir uždaužė. Ačiūdie, ne suvisam. Vėpsojau į tą putpelę ir nesupratau, kuri iš mudviejų trenkta. Be patarimo išmokt skaityti dokumentus ir įstatymus, daugiau nieko negalėjau išstenėti.

Išeidama tyliai uždariau duris. Kamščius išmušė išėjus į gatvę. Ai, tiesa, madam vardo ir pavardės, musėt, iki smerčiaus neužmiršiu. Kaip ir kabineto numerio. Kaip ir madam jauno amžiaus.

Pabaiga.

Trečia serija.

Istorija apie mano senatvės pensijos perskaičiavimą ir prabūtų Vorkutoj metų pridėjimą prie esamo darbo stažo.

Nauja problema. Esu beviltiškoje padėtyje, man reikia įrodyt, kad mano tėvai tikrai tuos 5 metus po lagerio gyveno Vorkutoje. Ir aš su jais kartu. Kaip man įrodyti, kad grįžom tik 1959 metų žiemą? Kur rasti tokius įrašus?

Tėvų dar metus neregistravo, nepriėmė į darbą, per metus pakeitėm keturias gyvenamas vietas. Gyvenom ant pundelių. Kaip bomžai. Kur man rast tą įrašą, kad Petrauskų šeimyna, su Petrauskaite po pažastimi, grįžo Lietuvon?

Kaip ir kur rasti parašytą tą stebuklingą datą, kada mano šikna pirmą karta atsisėdo ant Lietuvos žemės?

Tėvų pažymos apie išleidimą iš lagerio ir nutrėmimą priverstinai gyventi Vorkuton nėra tas dokumentas, kuriuo patikėtų valdiška institucija.

Žinot, neturiu nei noro, nei sveikatos tąsytis po valdiškas institucijas, juo labiau, kad net nežinau, į kurią kreiptis.

Gavau pažymėjimą, gavau 62,06 Eur ir lengvatą pirkti autobuso talonėlį už pusę kainos. Sakyčiau, užteks to, ką turiu. Jei neperskaičiuos darbo stažo, nei prabagotėsiu, nei nuskursiu.

Ketvirtos serijos nebus. Užuojautų nepriimu.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Iškilminga eisena
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Iškilminga eisena

Ketvirta serija, kurios nebus

Nepaisant to, kad patyrė gausybę nemalonių nuotykių valdiškose institucijose, Pajauta yra laiminga.

Laiminga, nes gali šypsotis. Nes niekas nedraudžia švęsti savo gimtadienio, kuriame, jei jis paminimas anksčiau, plevėsuoja ir Lietuvos vėliava. Kad viskas yra kitaip ir kad jos pačios vaikai auga jau nepriklausomoje Lietuvoje.

Ir dar, žinoma, dėl to, kad Vasario 16-oji visų mūsų gyvenimuose yra tik viena.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

09:00
07:59

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką