Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 birželio 4d. 19:00

Edmundas tris vaikus užaugino, sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje: „Visko buvo“

Edmundas Buklys
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Edmundas Buklys
„Mūsų gyvenimai kiekvienam iš mūsų yra svarbūs. Žinoma, kad apdovanojimas malonus“, – sako Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos vyriausiasis specialistas Edmundas Buklys. Penktadienį prezidentas Gitanas Nausėda apdovanojo ir „Už nuopelnus Lietuvai“ medalius įteikė tėvams ir globėjams. Vienas iš jų – Edmundas.

Kartais, žodyje pakeitus vos vieną raidę, pasikeičia to žodžio prasmė. Lygiai taip pat – ir žmogaus gyvenimas, kurį pakeisti gali akimirka.

Prieš 17 metų tada 33-ejų Edmundas gyveno visiškai įprastai. Turėjo šeimą, tris vaikus ir ateities planų. „Ir buvo eismo įvykis. Po jo aš likau sėdėti vežimėlyje ir dabar judėti galiu tik tokiu būdu“, – taip, į du trumpus sakinius sutalpinęs savo gyvenimą, sako E.Buklys.

Edmundui teko, kaip jis pats sako, mokytis iš naujo atsistoti ant kojų: „Žinoma, psichologine prasme“. E.Buklys įstojo į universitetą, įgijo dar vieną išsilavinimą – socialinio darbo.

15min pokalbis su E.Bukliu – apie pokyčius, tėvystę ir gyvenimą, kuris, jei būtų visiškai be sunkumų, taptų per saldus ir suliptų.

– Edmundai, koks jūsų gyvenimas buvo po eismo įvykio?

– Po to, kai atsisėdau į vežimėlį, buvo labai sunku. Žinoma, ir psichologiškai. Bet atsigavęs pradėjau ieškoti darbo. Taip nutiko, kad iširo mano šeima.

– O trys jūsų sūnus po skyrybų?

– Liko gyventi su buvusia žmona. Matydamas, kad pas mane jiems būtų geriau, dėjau visas pastangas, kad vaikai augtų su manim. Kai pasijutau psichologiškai ir fiziškai sustiprėjęs, susiradau darbą, vaikus pasiėmiau pas save ir juos auginau.

– Kokio amžiaus jie tada buvo?

– 14, 13 ir 9 metų. Aš ir iki tol, kol pradėjo gyventi pas mane, juos pasiimdavau pas save, labai dažnai važinėdavau ir visur vežiodavausi.

Vasaras vaikai praleisdavo su manimi, mes kartu esame daug keliavę. Sūnūs norėjo pas mane gyventi. Du mano sūnus jau gyvena savarankiškai, o vienas turi negalią – savarankiškai gyventi jis negali, todėl iki šiol gyvena kartu.

– Edmundai, ką jums reiškia tėvystė? Tai ir pilnatvė, ir sunkumai vienam auginant vaikus?

– Po eismo įvykio iš visų jėgų stengiausi atsistoti ant kojų. Ne fizine prasme, bet įsitvirtinti gyvenime. Tam, kad galėčiau išlaikyti vaikus, kad galėčiau kažką dėl jų padaryti.

Gaila, kad kai kurie žmonės, patyrę traumas, nusivilia gyvenimu, įninka į alkoholį. Man spyris ir buvo tai, kad yra vaikai. Supratau, kad noriu jais rūpintis, o ne nusigerti, noriu stengtis, o ne nuleisti rankas.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Edmundas Buklys
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Edmundas Buklys

Žinoma, visi žmonės turi sunkumų. Visko buvo, ir tik kruopas teko valgyti. Bet kas būtų, jei nebūtų sunkumų? Būtų per saldus gyvenimas, suliptų viskas. Sunkumus reikia mokėti įvertinti, apeiti ir spręsti. Jei tu nuleisi rankas, tai kam tada gyventi?

O džiaugsmas? Žinoma, taip. Jis ypač pasijunta, kai jau suaugę vaikai atvažiuoja, kai supranti, kad jie nori atvažiuoti pas tave, kad tu jiems reikalingas...

Kai vaikus augini vienas ir pagalbos nėra iš ko sulaukti – tai didelis iššūkis.

Augindamas apie sunkumus arba nesunkumus negalvoji. Nėra kada galvoti, reikia ir pamaitinti, ir aprengti, ir į mokyklą išleisti, kalbėtis su jais.

Kai vaikus augini vienas ir pagalbos nėra iš ko sulaukti – tai didelis iššūkis. Bet aš neakcentuočiau, kad taip yra dėl to, kad aš – vežimėlyje. Ne, tai bet kuriam žmogui iššūkis. O kartu ir džiaugsmas.

– Minėjote, kad po eismo įvykio, pasikeitus gyvenimui, reikėjo laiko atsigauti ir psichologiškai. Kiek to laiko reikėjo?

– Ilgokai. Apie metus laiko, kol pradėjau persilaužti. Taip atrodo, kad yra reabilitacija ir po jos žmogus atsigauna. Psichologinė trauma išlieka ilgiausiai.

Tu nežinai, kaip į tave pažiūrės žmonės, su kuriais tu bendravai, būdamas sveikas, būdamas aktyvus ir viską galėdamas. Juk dabar tu nieko nebegali, tau reikalinga pagalba.

Man padėjo aplinkinių požiūris, nes jie nežiūrėjo į mane kaip į neįgalų žmogų, bendravo taip, kaip bendraudavo anksčiau. Tai išties padeda. O gailestis kartais užmuša.

Man labai padėjo ir reabilitacijos, fizinio aktyvumo stovyklos Valakupiuose. Ten bendravau su tokio paties likimo žmonėmis. Gal tai padėjo susivokti savyje? Po to įsitvirtinau Vilniuje, nes čia buvo didesnės galimybės įsidarbinti.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Edmundas Buklys
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Edmundas Buklys

– Dabar dirbate Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyboje (NDNT). Koks yra jūsų darbas ir kaip čia įsidarbinote?

– Taip, dirbu čia nuo 2019 metų rugsėjo, o mano darbas – darbingumo, neįgalumo lygio ir specialiųjų poreikių vertinimas, bendravimas su klientais negalios nustatymo klausimais. Pradėjau čia dirbti, nes įstaigos pasiūlytos sąlygos atitiko mano poreikius ir turimą kvalifikaciją.

Mane priėmė kaip reikalavimus atitinkantį specialistą, o ne kaip neįgalųjį, iš gailesčio. Labai gaila, kad Lietuvoje vis dar pasitaiko nepritaikytos, nedraugiškos aplinkos norint pilnavertiškai įsidarbinti ar gyventi įprastą gyvenimą. Pavyzdžiui, jei pastate yra laiptai, aš tokioje vietoje dirbti negaliu.

Ir kolegų požiūris į mane – ne kaip neįgalųjį, o į kaip ir į bet kurį kitą kolegą.

Gaila, kad taip yra sudėtinga rasti darbą net ir turint išsilavinimą. NDNT mano negalia nėra problema. Pastatas yra pritaikytas negalią turintiems žmonėms, todėl aš čia turiu visas sąlygas normaliai dirbti.

Ir kolegų požiūris į mane – ne kaip neįgalųjį, o į kaip ir į bet kurį kitą kolegą. Buvau NDNT klientas, dabar – darbuotojas. Pradėjęs čia dirbti, pamačiau tarnybą iš vidaus, kaip ir ką čia žmonės dirba. Mano nuomonė pasikeitė. Žmonės čia dirba nuoširdžiai ir daug, jie negalią nustatinėja ne kaip kam pasirodė, išankstinių nuostatų vedini, o pagal nustatytas tvarkas, kriterijus, teisės aktus.

Nesu vienas neįgalus žmogus, kuris čia dirba. Negalia nėra tik tai, kad žmogus negali vaikščioti – žmonės gali turėti įvairių negalių.

– O iš kokio miesto jūs esate kilęs?

– Iš Kėdainių. Bet tada ten buvo sunku susirasti darbą, nes aplinka žmonėms su judėjimo negalia buvo mažiau pritaikyta, galimybės įsidarbinti – irgi mažesnės. Dabar, žinoma, yra pokyčių – viskas Lietuvoje po truputį keičiasi į gerą pusę, kalbant apie aplinkos pritaikymą.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Edmundas Buklys
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Edmundas Buklys

– Kaip jums atrodo, kodėl mes kartais jaučiame ne kitą jausmą, bet būtent gailestį?

– Gal prigimtinis dalykas – noras gailėtis? Gal žmogus nežino, kaip kitaip reaguoti, ir tada atsiranda gailestis? Bet jei nebus gailesčio, tai gal ir pačiam žmogui tai bus spyris, kad reikia kažką savarankiškai daryti? Gal įvyks psichologinis persilaužimas? Čia mano nuomonė.

O kalbant apie pagalbą, ir pats neįgalus žmogus turėtų leisti suprasti, kada jam jos reikia, o kada ne. Būna, išsikraunu vežimą iš automobilio, ir kažkas pasišauna padėti. Ačiū Dievui, nepuola iš karto atiminėti vežimo. Juokas juokais, bet tikrai pasitaiko, kad žmonės ima vežimą ir bando jį išimti, konstruoti. Bet aš juk pats žinau, kaip man geriausia jį išsiimti, kaip susidėti. Kitą kartą pagalba man gal ir trukdytų.

– Bet gal kitam ji reikalinga?

– Aišku, kad taip. Kitam ji reikalinga. Bet labai gerai, kada žmogus atsiklausia. Prieina ir paklausia, ar reikia pagalbos. „Taip, finansinės“, – kartais, kai paklausia manęs, juokaudamas atsakau.

Tu negali nieko padaryti vienas. Nei nulipti žemyn, nei pakilti aukštyn. Kiek tave gali nešioti?

Pamenu, kai netrukus po eismo įvykio persikrausčiau gyventi pas tėvus. Jie gyveno penkiaaukščiame name, 4 aukšte, o lifto nėra. Ir kokia tada motyvacija? Tu negali nieko padaryti vienas. Nei nulipti žemyn, nei pakilti aukštyn. Kiek tave gali nešioti?

– Aštuonerius metus vadovavote neįgaliųjų organizacijai. Jums pačiam svarbus ir visuomeninis gyvenimas, svarbu kalbėti ne tik savo, tačiau ir neįgaliųjų bendruomenės vardu?

– Taip, aš esu aktyvus, nenoriu nuleisti rankų. Labai norint galima viską pakeisti. Mes visi galime gyventi oriai ir galime nebūti diskriminuojami dėl aplinkos nepritaikymo.

Einame link to, yra akcentuojamas aplinkos pritaikymas, universalus dizainas. Jo juk reikia ne tik neįgaliesiems, taip pat – senyvo amžiaus žmonėms, mamoms su vežimėliais.

Be to, kai pagalvoji, kiekvienas mes esame tam tikra prasme neįgalus. Juk ir jūs, pavyzdžiui negalite skraidyti? (juokiasi).

Pats žodis – neįgalumas – ir reiškia, kad dėl savo sveikatos būklės, apribotų galimybių mes kažko negalime. Tam tikra prasme neįgaliu žmogų padaro išorinės kliūtys.

Aš dėl savo sveikatos būklės gal ir viską galėčiau, jei būtų visi pritaikymai. Kai jie yra – aš nuvažiuoju ir apsitarnauju pats. Viskas gerai. Bet jei yra tik laiptai – juk neužlipsiu jais. O pabandyk nugriuvęs pašliaužti. Aš gal ir galėčiau, bet kaip tai atrodys kitiems?

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

SEB verslo augimo programa

01:31:00

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

19:26
19:02
01:20

Esports namai

Maistas

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką