Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 07 01, 19:08

Ukrainietė Alevtyna: „Baisiausia, kad nustoji bijoti mirties, nebesistebi, kai žūsta draugai“

Šiuolaikinių komunikacijų laikais pasaulis apie Ukrainoje vykstančius žiaurumus gali sužinoti ne tik iš faktų bei statistikos, bet ir iš juos patyrusių, išgyvenusių paprastų žmonių pasakojimų.
Alevtyna ištrūko iš Mariupolio
Alevtyna ištrūko iš Mariupolio / warstoriesukraine.com nuotr.

Žurnalistės iš Lvivo pradėtas projektas, fiksuojantis šiuos pasakojimus, šiandien jau prieinamas 13 pasaulio kalbų. Savo artimuosius, sveikatą, santaupas, namus praradę žmonės iš pirmų lūpų liudija patirtą siaubą.

Dalijamės Alevtynos istorija, kuri publikuota portale „Karas. Pasakojimai iš Ukrainos“.

Alevtyna ištrūko iš pragaro – iš Mariupolio. Šiame mieste ji gimė ir užaugo, čia vedė rytinę laidą – kasdien žadino miestą žodžiais: „Labas rytas, Mariupoli!“ Vėliau įkūrė televizijos projektą „Galios vieta“, nes gimtasis miestas jai visuomet buvo daugiau nei namai – jis buvo jos jėgos šaltinis.

Alevtyna su šeima praleido Mariupolio blokadoje dvidešimt vieną dieną. Kovo 16 d. ji evakavosi, ir dabar mergina sapnuoja gimtąjį miestą – jos sapnuose draugai vaikštinėja po žydinčias Mariupolio gatves. Iš tiesų daugiau nei 80 proc. miesto namų sugriauta, kai kurių draugų ir kaimynų nebėra tarp gyvųjų, o jų kūnai palikti gulėti išdaužytose gatvėse.

Pirmą karo dieną Alevtyna su šeima buvo Mariupolio priemiestyje: su tėvais šventė dvyliktą brolio gimtadienį. Ten jie gyveno iki kovo 8 d., kol situacija pasidarė kritiška. Pastatai buvo bombarduojami jau visai šalia jų, todėl šeima nusprendė nusigauti iki savo buto miesto centre. Jie ėjo 7 km pėsčiomis, per apšaudymus.

„Kai išėjome, buvo apšaudomas mikrorajonas. Prie gretimo namo pamatėme negyvą žmogų. Šalia gulėjo sužeista mergina, kuri maldavo padėti, prašė perduoti kam nors, kad ji čia. Kad kas nors paimtų ją į automobilį. Mes buvome be automobilio. Šešiese, su dviem vaikais, tiesiog ėjome pėsčiomis“, – prisimena Alevtyna.

Ankštoje patalpoje po žeme jie gyveno devyniese: su vaikais, tėvais ir senutėle močiute.

Pasiekę miesto centrą, kurį laiką jie jautėsi saugiai. Vietos daugiabučių valdybos pirmininkas įrengė kieme lauko virtuvę. Kaimynai rinkdavosi kartu ir gamindavosi maistą ant laužo, padėjo vieni kitiems. Elektros, vandens, maisto, telefono ir interneto ryšio nebuvo jau daug dienų. Namo slėptuvėje neliko vietų, bet Alevtynos šeimai buvo atidarytas netoliese esančios parduotuvės rūsys. Ankštoje patalpoje po žeme jie gyveno devyniese: su vaikais, tėvais ir senutėle močiute.

Kasdien Alevtyna eidavo į vietos teatrą. Ten žmonės rinkdavosi aptarti, kaip be nuosavo automobilio išvykti iš miesto, laukė evakuacijos autobusų ir „žaliųjų koridorių“. Bet gerų naujienų vis nebuvo, ir galiausiai kovo 16 d. šeimai nenoromis teko apsispręsti.

Tą dieną kaimynai susirinko prie namo gaminti maisto. Elektros nebuvo, todėl gamino štai kaip: „Užkurdavo laužą prie daugiabučio. Visi atsinešdavo, ko dar turėjo. Sriuba būdavo tokia: daug vandens, trys bulvės ir sauja kvietinių kruopų.“

Alevtyna ir jos artimieji užlipo iki savo buto pasiimti lėkščių, ir tą akimirką pasigirdo sprogimas. Lubos virš galvos įtrūko.

„Išėjom su vyru į lauką ir pamatėm, kad šalia mūsų namo, būtent ten, kur žmonės kūreno laužą, nukrito aviacinė bomba. Išmušė kokių 4 metrų gylio kraterį, o viskas, kas buvo prie laiptinės, virto žemių maišalyne, iš po nuolaužų kyšojo kūnų dalys. Ėmėm kasti ir traukti žmones. Pirmus ištraukėm du kūnus: kaimynų Halios ir Vanios. Juos uždengėme paklodėmis ir paguldėme šalia laiptinės.“

Toliau atkasinėti kūnus nebegalėjome: apšaudymas tik stiprėjo. Šeima nusprendė rizikuoti tučtuojau palikti miestą.

„Namai buvo gerokai apgriauti. Buvo akivaizdu, kad rūsį, kuriame slėpėmės, kitas smūgis pavers masine kapaviete“, – prisimena Alevtyna.

Tėvai sunkiai vaikščiojo, tad liko rūsyje su broliu, o likusieji šeimos nariai pėsčiomis, per apšaudymus išėjo iki artimiausio kaimo. Ėjo beveik parą, kol pasiekė ten gyvenančius pažįstamus.

Alevtyna visą kelią verkė. Ji suprato, kad jei dabar negrįš išsivesti tėvų, galbūt niekad nebepamatys jų gyvų. Ji įkalbėjo pažįstamą automobiliu nuvažiuoti su ja iki miesto centro ir išvežti jos artimuosius. Per tą laiką padėtis dar pablogėjo – kelias iki jos namo buvo suniokotas, o pastatas apgriautas.

Ėmėm kasti ir traukti žmones. Pirmus ištraukėm du kūnus: kaimynų Halios ir Vanios.

Kai jie pasiekė gretimą kiemą, Alevtyna nubėgo iki rūsio, kur slėpėsi jos artimieji. Jie buvo gyvi, tik labai išsigandę. Brolis valgė paskutinę saują sausų avižinių dribsnių. Jiems belipant į automobilį, už 30 metrų nuo jų sprogo sviedinys. Išdužo galinis automobilio stiklas. Smūgio banga juos apsvaigino, tačiau jiems šiaip ne taip pavyko ištrūkti iš miesto. Aplink nuolat griaudėjo sprogimai.

Pasiekus kaimą, pažįstami padėjo šeimai išvykti į Zaporižę, o ten jie įlipo į evakuacinį traukinį. Pro visus rusų blokpostus, per visus apšaudymus Alevtyna prasivežė Ukrainos vėliavą. Ji tiki, kad kada nors grįš į mylimą miestą ir padės jį atstatyti.

„Man norisi šaukti visam pasauliui apie tai, kas vyksta Mariupolyje. Suprantu, kad žmonės, nebuvę ten, tiesiog neįstengia įsivaizduoti, koks ten dabar pragaras. Juk tokie dalykai negali vykti dvidešimt pirmame amžiuje. Baisiausia tai, kad nustoji bijoti mirties. Nebesistebi, kai žūsta tavo kaimynai ar draugai, nenusuki akių nuo mirusiųjų kūnų.“

„Man norisi šaukti: „Išgelbėkit mano Mariupolį. Išgelbėkit mano sielą. Išgelbėkit tūkstančius gyvybių!“ Ir nors esu dėkinga visiems, kurie padėjo mūsų šeimai, visiems, kurie mus priima ir palaiko, aš nežinau, ar kas nors išgirs ir supras mano šauksmą.“

Vertimas: Mila Monk

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką