Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 09 22, 14:15

Ukrainietės aistra žirgams, dovanojusi didžiausius gyvenimo džiaugsmus, dabar virto ir rūpesčiu

Galinos aistra žirgams jai dovanojo didžiausią gyvenimo meilę – sutuoktinį Ivaną ir sūnelį Albertą, bet prasidėjus karui – virto vienu didžiausių jaunos ukrainietės rūpesčiu ir skausmu. Glausdama 7 mėnesių sūnų, Galina, vos tramdydama ašaras, pasakoja apie Charkove pirmomis karo dienomis žuvusį tėtį – paskutinio pokalbio su juo metu juodu sutarė, kad jis vyks pasižiūrėti, kaip laikosi Galinos žirgas, rašoma organizacijos „Gelbėkit vaikus“ pranešime žiniasklaidai.
 Galina
Galina / Daliaus Pacevičiaus nuotr.

Skausmą dėl netekties, rūpestį dėl Ukrainoje likusio vyro ir kariaujančio brolio kiek malšina organizacijos „Gelbėkit vaikus“ ukrainietei parūpintos treniruotės viename iš sostinės žirgynu.

Senelis taip ir nespėjo pamatyti tik gimusio anūko

„Galvojau, kad jau galėsiu neverkdama kalbėti apie tėtį, bet negaliu. Jis žuvo antrą karo dieną. Jam prasidėjus, skambinau tėčiui, kuris kaip tik ruošėsi pas mus atvykti, ir paprašiau, kad prieš važiuodamas, užsuktų į žirgyną bei pasižiūrėtų, kaip ten laikosi mano žirgas, jei reiktų – pašertų, pagirdytų. Kitą dieną jau norėjau skambinti jam ir klausti, kaip sekasi, bet sulaukiau skambučio – skambina ir sako, kad, deja, bet jūsų tėtis žuvo. Negalėjau suprasti, kaip žuvo. Klausiau, kaip tai įvyko, bet man negalėjo pasakyti – tik, kad, panašu, jog papuolė į susišaudymą. Jo kūno iš gatvės Charkove negalėjo paimti 11 dienų“, – graudindamasi pasakoja Galina.

Daliaus Pacevičiaus nuotr./ Galina su sūneliu
Daliaus Pacevičiaus nuotr./ Galina su sūneliu

Jos tėtis taip ir nespėjo gyvai pamatyti anūko – Galinos sūnaus, gimusio vos daugiau nei mėnuo iki karo pradžios. „Skambinome visiems pasakyti, kad pagimdžiau. Džiaugėmės. Gyvenome įprastą gyvenimą. Nieko neįtarėme. Girdėjome naujienas, bet labai nesigilinome. Naktimis maitinau naujagimį sūnų. Vieną naktį prasidėjo stiprūs sprogimai. Nesupratau, kas vyksta. Galvojau, gal fejerverkai, tik kad jie ilgai nesibaigė. Prabudo vyras ir sako, jog, panašu, kad prasidėjo karas. O aš jam: „Ar išprotėjai, koks karas, XXI amžiuje?!“, – vasario 24-os naktį Kyjive prisimena Galina.

Su pusantro mėnesio sūnumi viena išvyko į Lenkiją, iš jos – į Lietuvą

Iki kovo vidurio Galina su vyru liko Kyjive: „Galvojome, kad viskas nesitęs taip ilgai, kad greitai baigsis. Galiausiai kariniai veiksmai taip priartėjo, kad nuo sprogimų ir šaudymų nuolat drebėjo langai. Drebėjo smarkiai. Supratau, kad nebegaliu. Galvojau, jog neduok Dieve, užims Kyjivą – reikia išvažiuot. Vyras palydėjo iki Kyjivo traukinių stoties ir išvažiavome. Tuomet sūnui buvo pusantro mėnesio“, – pasakoja Galina.

Pirmiausia ją pasikvietė draugė, kuri jau anksčiau atvyko į Lenkiją. – „Kelionė iki Varšuvos truko dvi dienas. Ant sienos stovėjome 18 valandų. Buvo labai tvanku. Sūnus visiškai nemiegojo ir visą laiką verkė. Traukinyje drauge važiavusios moterys pasisiūlė padėti. Porą valandų pamiegojau“, – sunkią kelionę į Lenkiją prisimena vos 22-ejų ukrainietė.

Lenkijoje Galina su sūnumi sutiko draugė, pas kurią juodu glaudėsi dvi savaites. Draugei nusprendus grįžti į Ukrainą, Galina priėmė kitos draugės, atvykusios į Lietuvą dar prieš karą, kvietimą: „Į Lietuvą buvo labai sunku atvažiuoti – Varšuvos stotyje, ten įrengtame kambaryje vaikams ir mamoms, teko nakvoti tris paras. Paskui savanoriai rado žmogų – taip pat savanorį iš Latvijos, kuris pasiūlė nupirkti bilietus į Lietuvą. Kai tai sužinojau, buvo 2 valanda nakties. Autobusas turėjo išvažiuoti po valandos. Greitai susiruošėme, sėdome į autobusą ir po 10 valandų buvome Lietuvoje“, – pasakoja Galina.

Aistrą žirgams puoselėja nuo paauglystės, žirgyne sutiko ir būsimą vyrą

Lietuvoje Galiną pasitiko draugė ir palydėjo į registracijos centrą, kur ukrainiete ir jos sūnumi ėmė rūpintis „Gelbėkit vaikus“ darbuotoja – prižiūrėjo sūnų, kol moteris tvarkėsi dokumentus.

Ta pati „Gelbėkit vaikus“ darbuotoja, sostinėje pradėjus veikti humanitarinės pagalbos centrui, pakvietė Galiną apsilankyti jame. Čia ukrainietė papasakojo apie savo vieną didžiausių dabartinių rūpesčių – Charkove likusį nuosavą žirgą, apie kurį Galina iki šiol jokių žinių neturi – iš vietinių tik gavo informacijos, kad žirgyne jau karo pradžioje buvo nutrauktas apšvietimas: „Žirgams pašarų buvo sukaupta metams, bet žmonės patys neturėjo net vandens. Jie pasakojo, kad žirgai baisioje padėtyje. Du iš jų lyg nugaišo arba buvo buvo nužudyti. Žirgams juk kiekvieną mėnesį kanopas reikia kirpti“, – savo rūpesčiu dalinasi Galina.

Jos meilė žirgams prasidėjo dar paauglystėje. „Kai jau pradėjau uždarbiauti, pamačiau miesto aikštėje žirgą ir nusprendžiau juo pajodinėti. Jį prižiūrėjusią mergaitę netikėtai sutikau, kai perėjau mokytis į kitą mokyklą. Taip viskas ir prasidėjo. Man tuo metu buvo 15 metų. Pradėjau treniruotis. Po to, kai įstojau mokytis ir persikrausčiau į Kyjivą, ėmiau lankyti profesionalias treniruotes ir įsidarbinau žirgyne. Čia, žirgyne, sutikau ir savo meilę. Dabartinis mano vyras čia atliko remonto darbus“, – pasakoja Galina.

Daliaus Pacevičiaus nuotr./ Galina
Daliaus Pacevičiaus nuotr./ Galina

Vilniuje šaudant fejerverkus – susiruošė bėgti

Dar iki pažinties su vyru ir persikraustymo Kyjivą, žirgyno Charkove direktorė pranešė Galinai, kad nori parduoti žirgą, kuriuo ji jodinėjo. „Negalėjau leisti, kad taip atsitiktų. Surinkau visas savo santaupas, paėmiau kreditą ir nusipirkau Megusto. Ir toliau jį laikiau žirgyne – kiekvieną mėnesį mokėjau už jo priežiūrą, maitinimą. Padėjo ir mano draugė, tame pačiame žirgyne laikiusi savo žirgą. Dabar ji stengiasi padaryti viską, kad žirgus evakuotų. Viskas išsitęsė labai ilgai – sako, kad prioritetas – žmonėms, bet žinant kaip jie, rusai, rūpinasi žmonėmis, labai pergyvename, kad bent rastume žirgus gyvus“, – pasakoja Galina.

Be rūpesčio žirgo likimu, visų pirma moteris turi viena rūpintis sūneliu: „Grįžti į Ukrainą kol kas neplanuoju. Nenoriu rizikuoti, kol nesibaigs karas. Nors ir čia naktimis nemiegu. Vieną rugpjūčio vakarą mes su Albertu atsigulėme anksti, Vilniuje pradėjo šaudyti fejerverkus. Aš iš karto atsikėliau. Albertas pradėjo klykti. Nesupratau, kad tai fejerverkai. Pradėjau rinktis daiktus, susiruošiau bėgti, bet tada pagalvojau, juk mes – Europos Sąjungoje. Parašiau į „Viber“ grupę, skirtą ukrainiečiams Lietuvoje, ir mane nuramino, kad tai fejerverkai“, – išgąsdinusią naktį prisimena Galina.

Daliaus Pacevičiaus nuotr./ Galina
Daliaus Pacevičiaus nuotr./ Galina

Ukrainoje likęs Galinos vyras ramina, kad jau greitai atvyks – dėl patirto mikroinsulto ir lėtinės ligos jis netinkamas kariuomenei. „Taip laukiu to momento, kai jis atvažiuos, pabus su vaiku ir aš galėsiu pailsėti“, – nekantrauja moteris. O kol kas bent trumpai ji gali atsipūsti humanitarinės pagalbos ukrainiečiams centre Vilniuje, kur „Gelbėkit vaikus“ įrengtoje saugioje erdvėje vaikams Albertu rūpinasi organizacijos darbuotojai bei savanoriai.

Organizacija „Gelbėkit vaikus“ ragina nenustoti teikti pagalbą Ukrainos žmonėms. Padėti pasirūpinti Ukrainos vaikais Lietuvoje galima skambinant trumpuoju telefono numeriu 1486 ir skiriant vienkartinę 3 eurų paramą. Daugiau galimybių paremti ir išsami informacija, kaip tai padaryti, skelbiama www.gelbekitvaikus.lt.

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką