Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 18, 18:48

Ukrainoje dirbusios slaugytojos: mus įspėjo, kad galime būti paimti įkaitais, mušami, prievartaujami

„Gyvai pamatyti, kokia tai griaunanti jėga ir kaip nuo jos nukentėjo ukrainiečiai – sukrečianti patirtis. Tai palieka žymiai slogesnį įspūdį nei ekrane matomi vaizdai“, – sakė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Slaugos katedros dėstytoja Violeta Nomeikienė. Ji kartu su kolege, dėstytoja Veronika Šilinskaite-Legenzova ir slaugos papildomų studijų programos studente Ingrida Mereškevičiūte pasidalijo įspūdžiais iš kelionės į Ukrainą.
Daiva Klingaitė-Jociunskienė, Violeta Nomeikienė, Ingrida Mereškevičiūtė
Daiva Klingaitė-Jociunskienė, Violeta Nomeikienė, Ingrida Mereškevičiūtė / Asmeninio albumo nuotr.

Siekiant padėti susidoroti su Ukrainos medicinos sistemai dėl karo kylančiais iššūkiais, dvi Lietuvos medikų grupės teikė humanitarinę pagalbą. Kiekvieną iš grupių sudarė 12 asmenų: 4 gydytojai ir 8 slaugytojai. Medikų autobusą į Ukrainą lydėjo paramą vežęs vilkikas. Ją sudarė ne tik reikalingiausi medikamentai ir kitos priemonės, bet ir per operacijas naudojama įranga.

Dvejonių dėl pasirinkimo nekilo

„Pamačiusi skelbimą, kad yra kviečiami sveikatos priežiūros specialistai vykti į Ukrainą, užsiregistravau ir dar tos pačios dienos vakarą apie tai pranešiau savo tėvams. Iš pradžių jiems buvo sunku suprasti mano sprendimą, bet aš jaučiausi tvirtai – jeigu būsiu atrinkta, važiuosiu“, – sakė lektorė V.Šilinskaitė-Legenzova.

Jai pritarė ir dėstytoja V.Nomeikienė, sakydama, kad sprendimą vykti į Ukrainą priėmė daug nesvarsčiusi: „Pamačiau, kad yra pagalbos poreikis, ir viskas – važiuoju. Gal toks impulsas buvo daugeliui, o vėliau kai kurie pasitarė su šeimos nariais, pasvarstė ir apsigalvojo. Man tokių svarstymų nekilo.“

O slaugos papildomų studijų studentė I.Mereškevičiūtė teigė šią iniciatyvą mačiusi kaip galimybę įgyti naujos patirties.

„Buvau tikra, kad papildomos rankos Ukrainoje tikrai nepamaišys. Žinoma, kadangi esu neseniai baigusi studijas, kai kurie aplinkiniai buvo nusiteikę skeptiškai – klausė, kodėl ten važiuoju, ką ten veiksiu. Tuo tarpu kiti, priešingai, sakė, kad patirtis nėra tas kertinis taškas, dėl kurio negalėčiau vykti. Tiesą sakant, taip ir buvo – net ir turint mažai patirties, veikti tikrai buvo ką. Be to, mūsų komanda buvo labai motyvuota, draugiška ir, jeigu kildavo stresinių situacijų, apimdavo nerimas ar emocijos, vieni kitus palaikydavome“, – sakė ji.

Tikriausiai dažnam sprendimas vykti į karo alinamą kraštą galėjo pasirodyti neracionalus ir gąsdinantis. V.Šilinskaitė-Legenzova sakė su tokiomis abejonėmis nesusidūrusi, tačiau, jos teigimu, nerimas buvo apėmęs ne kartą.

„Pirmąkart nerimą pajutau prieš išvykimą į Ukrainą vykusio instruktažo metu. Kariškis pasakojo apie maisto davinio turėjimą atsitraukimo atveju, apie tai, kad galime būti paimti įkaitais, būti mušami, prievartaujami... Antrą kartą nerimą pajutau prieš pat kelionę, kai buvome paprašyti parašyti, kokio dydžio neperšaunamos liemenės ir šalmai mums reikalingi“, – sakė ji.

Apie oro pavojų įspėjančios sirenos

V.Šilinskaitės-Legenzovos teigimu, atvykstančius Lietuvos medikus Kyjivas pasitiko niūriai: „Kelionė buvo labai ilga, nes negalėjome vykti įprastu keliu. Važiavome aplinkkeliais, todėl 500 kilometrų ruožą pavykdavo įveikti tik per 10–12 valandų. Matėme apgadintus pastatus, tankus ir kitą karinę techniką. Nuolat tekdavo stoti patikrinimui blokpostuose.

Į Kyjivą atvykome prieš prasidedant komendanto valandai, apie 22 val. Nors nežiūriu siaubo filmų, bet įsivaizduoju, kad vaizdas, kurį pamatėme – puikiai tiktų jiems filmuoti. Aplink – aklina tamsa, pastatų langai užklijuoti, žmonių nėra.“

Pašnekovė pasakojo, kad vos atvykusi į viešbutį savo kambaryje užtraukė užuolaidas, šalimais pasidėjo neperšaunamą liemenę, šalmą, išgyvenimo kuprinę. Taip pat nuolat su savimi turėjo per juosmenį segamą piniginę. Pastarąją pašnekovė per pokalbį parodė tebeseginti:

„Tai man kaip antra oda, neįsivaizduoju, kaip grįžti prie įprastos rankinės. Čia viskas, ko reikia: pasas, smulkūs pinigai... Per instruktažą, skirto pasiruošti kelionei į Ukrainą, gavome rekomendaciją su savimi turėti aukso dirbinių ar cigarečių, prireikus jie itin tinkami mainams.“

Gavome rekomendaciją su savimi turėti aukso dirbinių ar cigarečių, prireikus jie itin tinkami mainams.

Pasak jos, jau pirmąją naktį Kyjive teko paskubomis čiupti visus anksčiau išvardintus daiktus ir laiptais bėgti žemyn į cokolinį aukštą. „3-ią valandą nakties leidomės į slėptuvę, apie 6-ą ryto leido iš jos išeiti, o po geros valandos jau vykome į darbą. Ukrainos gyventojai tokioje įtampoje gyvena jau ne vieną dieną“, – sakė V.Šilinskaitė-Legenzova.

Nustebino pacientų gausa

Kadangi karo įvykiai Kyjivo srityje atvykus Lietuvos medikų komandai jau buvo pasibaigę, jie patraukė į Ukrainos ir Moldovos pasienyje įsikūrusį Podolės Mohylivo miestelį.

„Turbūt visi galvojome, kad mums teks daugiau dirbti su sužeistaisiais fronte, kuriems jau bus suteikta pirminė pagalba. Tačiau mūsų komanda dirbo nedideliame, Jonavos dydžio Podolės Mohylivo miestelyje, kuriame buvo rajoninė ligoninė – joje kartu su kolegomis ukrainiečiais dirbome įprastą medikų darbą. Kadangi šiuo metu Ukrainoje daug ukrainiečių bėga ne tik į užsienį, bet ir į ramesnes Ukrainos vietoves, jose gyventojų skaičius išauga dvigubai. O personalo skaičius ligoninėse išlieka tas pats“, – sakė V.Nomeikienė.

Kadangi apie Lietuvos medikus, atvykstančius teikti pagalbos, buvo parodytas reportažas per vietos televiziją, ligoninės koridorius greitai užplūdo pacientai. Pasak V.Šilinskaitės-Legenzovos, pacientų buvo tiek daug, tad jie laukdavo ne tik šalimais gydytojų kabinetų besidriekiančiuose koridoriuose, bet ir priėmime ar vaikų ligų skyriuje.

Asmeninio albumo nuotr./Slaugytojos Ukrainoje
Asmeninio albumo nuotr./Slaugytojos Ukrainoje

„Buvo atvejų, kai pacientai ateidavo ir į viešbutį, kuriame buvome apsistoję. Mūsų komandos gydytojai padarė viską, ką galėjo, – net ir važiuodami namo visada buvo pasiekiami pacientų. Kai kuriais sudėtingais atvejais vaikams buvo pasiūlytos gydymo galimybės Lietuvoje“, – teigė ji.

Iššūkį kėlė sunkus emocinis fonas

Studentės I.Mereškevičiūtės teigimu, Ukrainoje su aktyviais kariniais veiksniais neteko susidurti. Tačiau po vienos nakties Ukrainos ir Moldovos pasienyje, kai be perstojo kaukė sirenos, kitą dieną medikai sužinojo, kad už 70–80 km nuo jų tuometės darbo vietos buvo subombarduota geležinkelio stotis. Panaši situacija pasitaikė ir per paskutinę nakvynę Kyjive, kai medikų komanda jau vyko Lietuvos link. Tuomet studentė teigė girdėjusi šūvius, o kitą rytą sužinojo, kad Rusijos raketos krito ant vieno iš Kyjivo administracinių pastatų.

Visgi, pasak pašnekovės, didžiausią iššūkį kėlė kalbos barjeras ir slogi atmosfera.

„Rusų kalbos mokiausi mokykloje, ją supratau, bet kalbėti buvo sudėtingiau. Dažniausiai būdavau su kolegėmis, kurios moka rusiškai ir, jeigu ko nors nesuprasdavau ar negalėjau pasakyti, jos man padėdavo. Taip pat vargino sunkus emocinis fonas. Bendraudavome su žmonėmis, kurių gyvenimai buvo sugriauti, kurie nebeturi namų, kai kurie – ir šeimų. Sunku matyti ir tai, kad nors Ukrainai yra teikiama parama, pacientų apžiūrai ir gydymui priemonių trūksta“, – sakė I.Mereškevičiūtė.

Asmeninio albumo nuotr./Slaugytojos Ukrainoje
Asmeninio albumo nuotr./Slaugytojos Ukrainoje

Jai pritarė V.Nomeikienė, sakydama, kad nors tuo metu miestelyje, kuriame jie dirbo, nebuvo aktyvių karo veiksmų, įtampa buvo juntama.

„Žmonės yra įsitempę, su karo pasekmėmis susiduria jų artimieji, draugai, pažįstami – vieni sužeisti, kiti žuvę, trečių namai sugriauti. Žmonės nori pasiguosti, pasipasakoti, kiti klausė, tarsi ieškodami patvirtinimo, ar tikime Ukrainos pergale, ar tikrai ukrainiečius palaikome, ar žinome, kas vyksta. Patikinus, kad žinome, sekame naujienas ir juos palaikome – jiems būdavo ramiau, apsidžiaugdavo esantys ne vieni“, – sakė pašnekovė.

Pokalbiui besibaigiant V.Šilinskaitė-Legenzova teigė, kad ukrainiečiai itin vertina iš lietuvių gaunamą pagalbą: „Daug kartų teko girdėti ukrainiečius Lietuvą vadinant draugiška šalimi, kuri nuolat suteikia labai daug pagalbos. Visi tikisi pergalės ir jaučia mūsų palaikymą. Vietiniai mus ir apsikabindavo, ir su ašaromis išlydėjo – sunku buvo išvažiuoti.“

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką