Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugsėjo 15d. 14:58

Ukrainos lietuvė Donata Delikatna: „Lietuvą visada jaučiu šalia“

„Reikia gyventi ir džiaugtis kiekviena diena. Nekeliu gyvenimui didelių reikalavimų“, – sako Donata Delikatna
Algimanto Barzdžiaus nuotr. / „Reikia gyventi ir džiaugtis kiekviena diena. Nekeliu gyvenimui didelių reikalavimų“, – sako Donata Delikatna

Ukrainos sostinėje Kijeve gyvenanti Donata Delikatna atvykusi į Lietuvą bei Kėdainius jaučiasi tarsi grįžusi namo. Mat Kėdainiai – Donatos vaikystės prisiminimų miestas. Čia ji iš Kijevo traukiniu su šeima atvykdavo pas senelius. Puikiai lietuviškai šnekanti jauna moteris dėkinga mamai, kad ši atsispyrė aplinkinių patarimams su atžala nebendrauti savo gimtąja kalba ir vis tiek puoselėjo dukrai lietuvybę. „Laikau save lietuve ir kada nors grįšiu į Lietuvą visam“, – tvirtai sako tarp dviejų valstybių bei kultūrų dabar gyvenanti lietuvaitės ir ukrainiečio atžala.

Šie pašnekovės planai prieš ketverius metus buvo per plauką nuo tikrovės. Donata jau buvo gavusi leidimą gyventi Lietuvoje, bet... prasidėjo Maidanas. „Supratau, kad tokiu metu negaliu palikti Ukrainos. Ėmiau tikėti, kad čia kažkas pasikeis“, – atskleidžia Donata.

Pašnekovė Kijeve neliko vien pasyviai stebėti viso pasaulio dėmesį prikausčiusių įvykių. Donata, supratusi Maidane dalyvaujančių žmonių auką Ukrainai, prisidėjo ir pati – su bičiuliais namuose ruošė karštą maistą ir vežė jį sušalusiems žmonėms į Kijevo Nepriklausomybės aikštę. Jaunos moters indėlis sulaukė ypatingo įvertinimo – apdovanojimo „Lietuvos garbė“ iš Prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų.

Donata, gyvenate Kijeve, o mes šnekamės Kėdainiuose, kurie turbūt taip pat iš dalies yra Jūsų namai.

– Sakyčiau, kad gyvenu per dvi šalis. Esu lietuvė, kuri gimė Ukrainoje. Aš save laikau lietuve, nors mano tėtis ukrainietis, o mama lietuvė, bet mano pasaulėžiūra susiformavo Lietuvoje, nes čia mokiausi mokykloje, universitete. Taigi tas laikotarpis, kai aš suaugau, buvo Lietuvoje ir, mano manymu, aš labiau lietuvė. Vis tik Lietuvoje nesijaučiu tikra lietuvė, o Ukrainoje nesu tikra ukrainietė, tad taip ir gyvenu – per dvi šalis (nusišypso).

– Pasidalinkite savo šeimos istorija.

– Tėtis baigęs institutą tarybiniais laikais turėjo pasirinkti, į kurią šalį važiuoti praktikos. Kėdainiuose tada buvo karinis oro uostas. Tėčio sesuo su vyru gyveno Kėdainiuose ir tėtis pasirinko praktiką atlikti čia. Atvykęs į Kėdainius tėtis susipažino su mama, jie susituokė ir išvyko gyventi į Ukrainą. O aš pirmą kartą į Lietuvą atvykau, kai man buvo trys mėnesiai. Taigi močiutė – Kėdainiuose, teta – Klaipėdoje.

– Kiek metų gyvenote Lietuvoje?

– Tėčio darbas buvo toks, kad iš Ukrainos turėjome atsikelti į Lietuvą ir bendrai išėjo 10 metų, tačiau buvo taip, kad aš mokiausi mokykloje Lietuvoje, grįžau į Ukrainą, paskui vėl į Lietuvą, nes čia įstojau į pirmą, antrą universitetą. O jei skaičiuotume su visomis kelionėmis į Lietuvą, tai išeitų pusė gyvenimo (šypteli), nes per metus į Lietuvą stengiuosi atvykti 3–4 kartus, nors įvedus eurą viskas tapo brangiau.

Būtent rugpjūtį pas močiutę mes būtinai turime atvažiuoti. Anksčiau taip sutapdavo ir močiutė mūsų labai laukdavo per Kėdainių miesto šventę, bet dabar, kiek žinau, ji vyksta nebe rugpjūtį, o rugsėjį. Vis tik mes iki šiol važiuojame rugpjūtį.

– Kaip jaučiatės atvykusi į Kėdainius, į Lietuvą: viešnia ar sava?

– Jaučiuosi kaip atvykusi namo. Pirmą dieną gal būna truputėlį sunku dėl kalbos – liežuvis tarsi medinis, nors su mama aš visą gyvenimą bendrauju lietuviškai.

Lietuvoje man labai jauku. Čia turiu daug draugų. Dabar labai patogu iš Ukrainos skristi į Lietuvą. Skrydis trunka tik valandą 20 minučių. Be to, ukrainiečiams jau metus nereikia vizos. O prieš tai, kai vizos dar reikėjo, Lietuva buvo viena iš draugiškiausių šalių, kuri be papildomų specialių dokumentų suteikdavo vizas ir žmonės vykdavo į Lietuvą savaitgaliui. Ukrainiečiams labai patinka Lietuva, o ypač Vilnius. Tad atvykstu čia kaip namo.

Reikia gyventi ir džiaugtis kiekviena diena. Nekeliu gyvenimui didelių reikalavimų. Žinoma, yra dalykų, kuriuos norėčiau pakeisti, bet tikiu, jog su laiku viską įgyvendinsiu.

– Ar yra dalykų, kuriuos būtinai nuveikiate atvykusi į Lietuvą, vietų, kurias būtinai aplankote?

– Jei porai dienų atvykstu į Vilnių, ten susitinku su draugais, buvusiomis klasiokėmis, grupiokėmis. Rugpjūtį atvykstame su mama į Kėdainius. Mama lieka čia pas močiutę, o aš dar važiuoju į Klaipėdą, paskui grįžtu į Kėdainius.

– Ar lengva būti dviejų valstybių, dviejų kultūrų žmogumi?

– Ir taip, ir ne – vieno atsakymo nėra. Čia toks gyvenimo būdas, prie kurio reikia priprasti: nei čia nesi savas, nei ten nesi savas. Sudėtinga yra dėl dokumentų – anksčiau buvo reikalingos vizos. Turėjau leidimą gyventi Lietuvoje, bet taip ir neišėjo man persikelti galutinai, tad leidimą po penkerių metų praradau.

Kijevas, kuriame gyvenu, yra labai didelis miestas. Dabar jis dar padidėjo, nes vyksta karas, todėl yra labai daug iš Rytų Ukrainos, iš Krymo atvykusių žmonių, kurie nenori gyventi kitoje šalyje. Taigi Kijevo gyventojų skaičius išaugo dvigubai.

Mūsų gyvenimo tempas labai energingas, tad kai atvažiuoju į Lietuvą, pirmas tris dienas man gerai būti atsipalaidavusiai, bet paskui suprantu, kad reikia kažkur bėgti, kažką daryti. Gal tai susiję su amžiumi, bet kol kas į Lietuvą norisi atvykti tiesiog pailsėti, tačiau kada nors grįšiu visam. Toks mano ateities planas.

– O ar lengva išsaugoti lietuvybę gyvenant Ukrainoje?

– Ukrainoje man lietuvybė siejasi ne tiek su Lietuva, bet su tokia maža Europa, nes vis dėlto Lietuvos ir Ukrainos kultūrų skirtumas labai didelis. Dėl to gyvendama Ukrainoje aš kartais kenčiu (nusijuokia).

– Ką turite galvoje?

– Mano galva, lietuviai santūresni, ramesni. Ukrainiečiams dar reikia atsikratyti Tarybinio kultūros paveldo. Viešasis aptarnavimas, buitinis bendravimas dar ganėtinai žemo lygio, todėl iš kitos pusės gal ir gerai, kad dabar ukrainiečiams atvėrė sienas ir jie galės laisvai keliauti po Europą, matyti, kaip ten žmonės gyvena, elgiasi ir jaučiasi. Gal kažkas ir pagerės.

– O Jums pačiai, Donata, svarbios Jūsų lietuviškos šaknys?

– Labai. Esu be galo dėkinga mamai, kad ji nepaklausė kalbų neva gyvenant kitoje šalyje bendravimas su kūdikiu lietuvių kalba luošina vaiko psichiką ar pan. (nusijuokia). Taigi mama nuo pat vaikystės su manimi bendravo lietuviškai, tėvas – ukrainietiškai.

Kijeve apie 70 proc. žmonių kalba rusiškai. Taip, žmonės laiko save ukrainiečiais, bet mąsto ir kalba rusiškai. Man ta dėlionė galvoje nesusidėlioja, nes viskas prasideda nuo kalbos. Neįsivaizduoju, kaip aš dabar galėčiau sakyti, kad esu lietuvė nemokėdama lietuvių kalbos. O galvoju aš ukrainiečių kalba, nes taip įpratusi nuo vaikystės.

Taigi Ukrainoje šiuo aspektu sudėtinga. Manau, žmonių mentalitetas dėl kalbos suluošintas. Juk toks paradoksas: pilietybė žmonių vienokia – ukrainiečių, o kalba kita – rusų.

Man labai svarbu atvykus į Lietuvą kalbėti lietuviškai. Neįsivaizduoju, kad atvažiavusi pas močiutę į Kėdainius, kalbėčiau su močiute rusiškai. Nors močiutė 16 metų gyveno Sibire ir moka rusų kalbą.

Lietuvoje man labai jauku. Čia turiu daug draugų. Dabar labai patogu iš Ukrainos skristi į Lietuvą. Skrydis trunka tik valandą 20 minučių.

– Donata, Jūsų gyvenime yra įvykę šis tas ypatinga. Esate gavusi Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanojimą. Kokia čia istorija?

– Iš ponios Prezidentės apdovanojimą gavau dėl Maidano. TV3 projektas „Lietuvos garbė“ ieškojo lietuvių kilmės žmonių, kurie įnešė savo indėlį į Maidaną. Mano istorija buvo labai paprasta. Aš tiesiog valgydinau žmones.

– Kaip nusprendėte prisidėti prie Maidano?

– Esu vizažistė. Susirinkome vizažistės bei fotografai ekskursijai ir fotoreportažui miesto įvykiams užfiksuoti. Tiesiog per feisbuką pakvietė dalyvauti. Buvo įdomu pajausti tą atmosferą: stovėjo palapinės, žmonės gyveno, kažkur leisdavo, kažkur neleisdavo.

Mūsų visi Maidanai vyksta šaltuoju metų laiku. Tik prasideda žiema ir iš karto vyksta Maidanas (nusijuokia). Taigi ten būdama kartą pamačiau, kaip atveža maistą tiems aikštėje šaltyje budintiems žmonėms. Maistas buvo skanus, bet jau atvėsęs. Sušalę žmonės turėjo valgyti nebe šiltas sriubas. O aš gyvenu centre, netoli, todėl nusprendžiau, jog galima greitai pagaminti ir atvežti maistą, kad jis dar būtų šiltas. Taigi su draugais gaminome maistą mano namuose ir vežėme jį į Maidaną.

Kiek galėjom, tiek padėjom. Kažkas pinigais, kažkas medikamentais. Dalis žmonių buvo labai susivieniję, o dalis buvo tokių, kurie į tą Kijevo dalį išvis nevažiuodavo, nes jiems atrodė, jog tai, kas vyksta, jų neliečia. Neįsivaizduoju, kaip galima taip galvoti: sprendžiasi valstybiniai dalykai, o aš nieko nežinau ir nesidomiu.

– O kaip pakliuvote į projekto „Lietuvos garbė“ kūrėjų akiratį?

– TV3 žurnalistai Maidane rado mane ir mano draugą. Taip mudu už savo indėlį 2014 m., Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, gavome „Lietuvos garbės“ apdovanojimą (aut. past. – nominacija „Mūsų lietuviai svetur“).

Kada Maidanas prasidėjo, buvo labai didelis pakilimas. Tada aš jau turėjau paruoštus dokumentus atvykti gyventi į Lietuvą. Maniau, atvažiuosiu ir pradėsiu čia viską nuo nulio, bet išėjo kitaip. Prasidėjus Maidanui pamačiau kitą gyvenimo pusę ir supratau, kad tuo momentu negaliu palikti Ukrainos. Tikėjau, kad po to šioje šalyje kažkas pasikeis.

– Ar pasikeitė?

– Kažkas pasikeitė, bet, sakyčiau, paėjome tris žingsnius į priekį ir sugrįžome 15-ka atgal prie to paties. Kažkas sujudėjo, bet šalis yra didelė, tad menki pokyčiai nelabai jaučiasi. Iš pažįstamų galiu matyti, kad žmonės galbūt pradėjo kitaip mąstyti, pradėjo labiau didžiuotis, kad mes esame ukrainiečiai, kad kovojame. Lietuva mus labai palaikė, nes jos žmonės irgi patys išsikovojo nepriklausomybę.

– O kaip dabar jaučiatės vaikščiodama tomis pačiomis vietomis, kur tada žuvo žmonės?

– Prisimenu mirusius žmones, kurie gulėjo prie mūsų centrinio „McDonald‘s“. Tada jis buvo uždarytas. Ten buvo raudonas kryžius. Kartais pro šią vietą praeinu. Šalia yra visuomeninio transporto stotelė. Praėjo ketveri metai, žmonės toje vietoje laukia autobuvo ar troleibuso, o man žiūrint grįžta prisiminimai, kaip ten gulėjo uždengti žmonių lavonai. Bijai ne jų, o prisiminimų ir analizės.

Turbūt tokie įvykiai turėjo atsitikti, nes viskas Ukrainoje buvo labai negerai, buvo leista tokiems žmonėms į valdžią eiti. Kažkas turėjo pasikeiti ir pasikeitė. Tik gaila, kad nukentėjo nekalti žmonės. Dar iki šiol Kijevo mieste yra daug taškų, kur pakabintos žuvusiųjų nuotraukos, bet esmės jau nebeliko. Tose vietose, kur žuvo žmonės, vėl linksminamasi. Žmonės linkę viską pamiršti. Viduje kažkas lieka, bet kad tai suprastų, reikia laiko.

Duok Dieve, kad Lietuvoje tokių dalykų nebūtų ir kad pas mus daugiau nebūtų, nes galima viską ir kitaip spręsti, kitaip susitarti. Žinoma, jei šalia yra kaimynas agresorius, tada sudėtinga ieškoti kitokio dialogo.

Kijeve apie 70 proc. žmonių kalba rusiškai. Taip, žmonės laiko save ukrainiečiais, bet mąsto ir kalba rusiškai. Man ta dėlionė galvoje nesusidėlioja, nes viskas prasideda nuo kalbos.

– O Jums tame Maidano chaose baisu nebuvo?

– Būti Maidane nebuvo baisu. Per televiziją viskas atrodė gerokai baisiau. Iš pradžių atmosfera buvo labai draugiška: kažkas dalina sumuštinius, nešioja kavą, arbatą. Viskas pasikeitė prasidėjus susirėmimams.

Vis tik baisiausia buvo, kai viskas pasibaigė, nes iki tol, matyt, buvome įsitempę ir taip nereagavome į įvykius, o kada pasibaigė, pasižiūrėjome atgal ir nusistebėjome – kaip mes visa tai išgyvenome?

– Donata, ką Jums reiškia iš Lietuvos Prezidentės rankų įteiktas apdovanojimas?

– Man buvo nekomfortiška jį priimti, nes aš galvojau: „O ką aš tokio padariau – tik sriubą viriau ir vežiojau?“ Aš niekam net neskelbiau, bet mano draugai iš Klaipėdos, Palangos, Vilniaus pamatė ir rašė, kad manimi didžiuojasi. Tada pamaniau, jei draugai pasakė, močiutė patenkinta, tada gerai. O man tas įteikimas buvo patirtis. Žinoma, malonu ir susipažinti su Prezidente.

– Pasikalbėkime apie Kijevą. Kas ten yra Jūsų gyvenimo centre?

– Ar žinote danų žodį hygge, reiškiantį komfortišką gyvenimą? Kijeve gyventi nelabai patogu, nes tai didelis miestas. Mano darbas nėra pririštas prie vienos vietos. Aš turiu būti daug kur. Kijeve susikūriau savo ratą. Jame yra draugai, kinas, būtinai pasivaikščiojimai, nes gyvenimas yra judėjimas ir aš labai mėgstu vaikščioti.

Mano gyvenimas Kijeve nieko ypatingo, tiesiog komfortiškas gyvenimo būdas – kad būtų gera man pačiai (nusišypso).

– Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė savo valdomis kažkada apėmė ir dalį Ukrainos. O dabar, Jūsų nuomone, ar pakankamai yra bendrystės taškų tarp Lietuvos ir Ukrainos? Kur jų galėtume atrasti daugiau?

– Sakyčiau, kad yra daug. Nors paminėjau kultūrų skirtumus, tačiau lietuviai ir ukrainiečiai apskritai kaip tautos jaučia draugiškumą viena kitai. Gal mes tokie draugiški dėl to ir esame, kad buvo Kunigaikštystė nuo vienos jūros iki kitos? Tad ir liko genetinis prisiminimas.

Ukrainiečiai mėgsta lietuvius ir lietuviai mėgsta ukrainiečius. Ukrainoje vyksta įvairūs Lietuvos kultūros vakarai, rodo filmus. Nors nelabai ten dalyvauju, bet gyvendama Ukrainoje aš visada Lietuvą jaučiu šalia.

– Kaip atrodė Lietuva tada, kai čia atvykdavote vaikystėje, ir kaip dabar – suaugusios moters akimis?

– Kai čia atvykdavau būdama vaikas, Vilniaus nepažinojau. Jį pažinau tik nuo 1993 m., kai pradėjau ten mokytis mokykloje. Iki tol mano Lietuva buvo Kėdainiai. Mėgau parduotuvę „Saulutė“. Kasdien ten eidavau. Taip pat su močiute lankydavome kapines. Dabar močiutė labai jaudinasi, kad nebus, kam prižiūrėti kapų.

Dar labai mėgau būti su močiute darbe. Ji dirbo Tarybų kariuomenės karinio padalinio skalbykloje. Man labai patiko ten drauge dirbti (šypsosi): rūšiuoti drabužius, skalbti, lyginti juos.

Senelis buvo medžiotojas, tad kartais drauge į miškus važiuodavome. O vasarą keliaudavome į Klaipėdą. Būtinai į Smiltynę keltu. Dabar pati atkartoju tai – į Smiltynę būtinai su keltu ir kitaip nenoriu. Tie vaikystės prisiminimai veikia tarsi įpročiai.

– O ar būna taip, kad gyvendama Ukrainoje save atpažįstate: „Na, čia pasielgiau kaip tikra lietuvė“?

– Dažnai. Net paprasčiausiose kasdienėse situacijose. Pavyzdžiui, pėstiesiems užsidega raudona šviesoforo šviesa, bet žmonės vis tiek eina, aš – niekada. Tad čia esu šimtaprocentinė lietuvė (juokiasi).

– Tai kada gi grįšite gyventi į Lietuvą?

– Manau, galbūt senatvėje (šypsosi).

– Kodėl taip negreitai?

– Dabar man nelabai priimtinas gyvenimo tempas čia. Atvykstu į Klaipėdą žiemą ir pasižiūriu, kad vakare gatvėse visai nėra žmonių. Pasidaro liūdna. Kijeve vakare kaip tik prasideda gyvenimas, apie 19–20 valandą vakaro, kai visi baigia darbus.

Manau, Lietuva puikiai tinka gyventi šeimai. Klaipėdoje susitikau savo draugę. Ji jau turi keturis vaikus. Pagalvojau – daug, bet eidama per miestą pamačiau dar 10 šeimų, kurios turi po tris vaikus. Tai man jau didelė šeima.

– Pokalbio pabaigai – šiek tiek filosofinis klausimas. Kuo gyvenimas Jums yra žavus? Kas Jums labiausiai leidžia pasijusti gyvai?

– Man dabar apskritai atrodo, kad gyvenimas yra žavus. Tiesiog su laiku atsiveria paprasti dalykai: esi sveikas, tad jau ir laimingas. Kaip gali būti nelaimingas, jei esi sveikas? Jei nieko neskauda, jau yra geras gyvenimas (juokiasi), o pinigų užsidirbsime, visa kita irgi padarysime. Draugai yra, tėvai gyvi. Tai svarbiausia. Banalu, bet to užtenka, kad būtum laimingas.

Reikia gyventi ir džiaugtis kiekviena diena. Nekeliu gyvenimui didelių reikalavimų. Žinoma, yra dalykų, kuriuos norėčiau pakeisti, bet tikiu, jog su laiku viską įgyvendinsiu.

– Dėkoju, Donata, už įdomų pokalbį.

rinkosaikste.lt
Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Verslas

Valstybės žemėje šeimininku pasijutęs Kelių direkcijos vadovas: aš tik prižiūrėjau aplinką

Sportas

Olimpinę čempionę nešiojusio žirgo istorijos pabaiga – ar bus ištrauktas iš mėsmalės?

Aktualu

Bernardas Gailius: Naujasis prezidentas gali daug pakeisti. Tik ar norės?

Verslas

Ūkininko po liūčių laukė dvigubas smūgis: atėmė paramą ir skyrė baudą

Aktualu

Tabore sučiuptų narkomanų gydymo metadonu rezultatai: 0,5 mln. Eur neišleista „dozėms“

Aktualu

Orai.lt: per vieną naktį – iš vasaros į gilų rudenį

Mokslas.IT

Pradedami išankstiniai naujųjų „iPhone“ užsakymai, skelbiamos kainos

Pasaulis kišenėje

Tirpstantis Šveicarijos ledynas atidengė kalnuose paliktą lėktuvą ir įsimintiną jo istoriją

Jolita Vaitkutė – apie kūrybą, skaitymą ir įsimintiniausias knygas

Vardai

Rimo Bružo iššūkiai: netrukus gimsiantis trečias vaikas ir ekspedicija motociklu į Bengaliją

Aktualu

R.Paksas: bet kokiu atveju pats save išsikelsiu kandidatu į prezidentus

Popiežiaus vizitas Aktualu

Tomas Taškauskas: Spontaniškasis popiežius Pranciškus

Maistas

Savaitgalio valgiaraštis: rudens daržovių siautėjimas ir kepiniai su slyvomis

Vardai

„Mercury“ apdovanojimai: laimėjus grupei „Wolf Alice“, Lily Allen puolė į ašaras – pasijuto apvogta

Aktualu

Aurelijus Veryga teisinasi dėl užklupusio skandalo

Gazas

Kodėl kai kurie automobiliai anksčiau turėdavo toli ant sparnų sumontuotus veidrodėlius?

Gyvenimas

Kaip pašalinti nemalonius kvapus iš plastikinių indelių?

Aktualu

Pakruojo rajone jaunuolis mesdamas nuorūką tyčia padegė šieno prikrauta kluoną

Aktualu

NATO kovinės grupės vadas: informacinės atakos iš Rytų nepaveiks sąjungininkių santykių

Aktualu

Mirė Vietnamo prezidentas Tran Dai Quangas

Naujienos

Aktualu

Aštrėjant ginčui dėl Ukrainos Bažnyčios Maskvos patriarchatas nusigręžė nuo Konstantinopolio

Aktualu

Populiarioje Meksiko aikštėje nušauti trys žmonės

Sportas

LFF taurės pusfinalyje Vilniaus „Žalgiris“ nukovė bendravardį iš Kauno

Aktualu

Referendumo dėl pilietybės organizavimas gali kainuoti 1,8–2,5 mln. eurų

Sportas

A lygoje – dar trys taškai į „Sūduvos“ kraitį

Maistas

Vytaro Radzevičiaus „Pasaulio puodai“: ponios Stellos tzatziki receptas

Aktualu

Tragiška avarija Vilniaus rajone: susidūrus dviem automobiliams žuvo žmogus

Vardai

A.Rimiškis po 7 metų pertraukos pristato naują dainą: „Mano didžiausia vertintoja – dukra Lėja“

24sek

V.Garasto taurės mažajame finale „Neptūnas“ sutriuškino Latvijos čempionus

Verslas

Politologai: „Blackstone“ investicija didins JAV dėmesį Baltijos šalims

Verslas

Kinų mokslininkas JAV teisme pripažino vogęs „GlaxoSmithKline“ paslaptis

Aktualu

Ruandos opozicijos lyderė netikėtai paleista iš kalėjimo

Kultūra

Kaune Europos architektūros paveldo specialistai ieškojo modernizmo miestų DNR

Aktualu

Afganistane sudužus kariuomenės sraigtasparniui žuvo penki įgulos nariai

Aktualu

Antanas Smetona: QWX ir tautiškumas – kas tarp jų bendro?

Gazas

Policija paaiškino, ką reikia bausti už tai, kad po Palangą kaip briedžiai laksto elektriniai riedžiai

Aktualu

Matysime, ką parlamentarai veikia komitetų posėdžiuose: rudenį – „YouTube“ transliacijos

Verslas

Politologas: Kinija nėra dramblys Afrikos porceliano krautuvėje

Aktualu

Lenkija atmeta ES kritiką dėl prieštaringai vertinamos teismų reformos

Gyvenimas

Liucina metė buhalterės darbą, kad galėtų kurti ypatingas lėlytes: kartais jos nuramina gimdyves

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką