„Aš esu žmogus, moteris, vienuolė. Visi šie vieningai derantys elementai kasdienybėje atveria juokingų ir graudžių, rimtų ir ironiškų, dvasingų ir ūkiškų gyvenamojo pasaulio prasmių. Kartais šį tą užsirašau, pagaunu vykstančią akimirką už uodegos. Mintis subadau į telefoną, pasižymiu ant servetėlių, iškart neišmestų, kuprinėje užsibuvusių skrajučių. Rašau autobuse, stotelėje, laukiamajame ar net įstrigusiame lifte.
Aš nesu rašytoja. Nes iki galo būti žmogumi, moterimi ir vienuole reiškia neturėti laiko rašyti. Vogtas laikas – štai kas yra šios užrašytos mintys. Jos neišbaigtos, todėl lieka atviros pokalbiui, jūsų atsakymui“, – taip ji pati pristato savo naujausią knygą „...ir tarp puodų vaikšto Dievas“.
Viktorija prisipažįsta, kad rašydama šiuos tekstus net minties neturėjusi, kad jie gali būti sudėti į knygą. Socialiniuose tinkluose šiais įrašais dalijosi paskatinta bičiulių. Tačiau įrašai sulaukė tokio rezonanso, kad ją susirado pati leidykla ir, kaip atvirauja, ilgai įkalbinėjo:
„Spardžiausi kaip ožkelė, man atrodė, kad iš tų įrašų knyga neišeis. Ilgai kalbėjomės, kol galiausiai mane įtikino. Pasirodė, kad knyga labai skaitoma, pirmas tiražas jau išparduotas, išleistas antras. Ir viskas įvyko per mėnesį! Aš žiūriu pati į visa tai lyg iš šalies ir stebiuosi. Nesitapatinu, kad tai mano padarytas darbas. Tai tikrai leidyklos padarytas darbas. O patys tekstai iš maldos atėję, gal todėl žmonės jaučia, kad juose yra kažkas paprasta, suprantama, artima ir tikra.“
Su seserimi V.Voidogaite kalbamės apie tą paprastą, tikrą gyvenimą, kuriame, jos teigimu, o ne ekstatinėse būsenose ir gyvena Dievas.
– Vis dėlto, kokią vietą jūsų gyvenime užima rašymas?
– Rašymas užima svarbią vietą mano gyvenime, bet skiriu jam tikrai labai mažai laiko. Rašau kiekvieną dieną, bet tik po pusvalandį. Tiesiog mėgstu tam tikrus dalykus apmąstyti juos užsirašydama. O pradėjau rašyti, kai studijavau Romoje. Ten man tekdavo kasdien ilgai keliauti metro. Kadangi jaučiausi labai pasiilgusi savo bičiulių, kelionės laiką išnaudodavau jiems rašydama laiškus – ką aš išgyvenu, ką šiandien atradau, kur sutikau Dievą. Jiems mano tekstai patiko, todėl mane skatino jai pasidalinti su kitais. Taip pradėjau tuos tekstus dėti į socialinius tinklus.
– Žinant visas jūsų veiklas, akivaizdu, kad esate labai užsiėmusi. Kaip atrodo jūsų kasdienė dienotvarkė ir kaip viską spėjate?
– Turiu labai griežtą dienotvarkę, kad ir spėčiau viską, ir „nenusivaryčiau“. Šiam įgūdžiui išsiugdyti reikėjo nemažai laiko, tačiau šiandien laiko planavimas ir prioritetų išsidėliojimas – vieni reikalingiausių įgūdžių. Man prioritetas yra malda, buvimas su sesėmis, mano įsipareigojimai darželyje, mano studijos ir savanorystė Rukloje. Visas šias veiklas ir išdėlioju per savaitę. Be to, nesu viena, esame bendruomenė su seserimis, vieną kitą išleidžiame, prireikus padarome viena už kitą darbus, kitaip tariant, viena kitą „pridengiame“. Tokiu būdu mums pavyksta padaryti daugiau.
Įspūdis, kad aš darau labai daug, bet tai yra visos bendruomenės darbas. Todėl nesijaučiu labai užimtas žmogus. Tiesiog laikausi užsibrėžtos dienotvarkės. Šiandien penktą valandą baigiau darbus ir dabar kalbuosi su jumis. Tai irgi dienotvarkės dalis. Kai mes pabaigsime, eisiu melstis ir ilsėtis. Miegoti einu gana griežtai tam tikrą valandą, kad ryte jausčiausi pailsėjusi, nebent kažkas nutinka.
Esu išmokusi pasakyti „ne“, kai jaučiu kažko negalinti. Pavyzdžiui, šiuo metu gavau labai daug kvietimų pokalbiams, knygos pristatymams, bet pagalvojau, kad jeigu visą mėnesį lakstysiu po pristatymus, nukentės kiti dalykai, bus prieškalėdinis maratonas. Todėl nukėliau pristatymus į sausį ir vasarį. Ir pamačiau, kad nieko baisaus dėl to nenutiko.
Turiu labai griežtą dienotvarkę, kad ir spėčiau viską, ir „nenusivaryčiau“. Šiam įgūdžiui išsiugdyti reikėjo nemažai laiko.
– Lietuvoje požiūris į migrantų problemą – labai nevienareikšmiškas. Dažnas mano, kad jie atvyko ieškoti geresnio gyvenimo ir bando mus apgauti. Ar galite pasidalinti savo patirtimi?
– Visos kalbos apie priešišką požiūrį į migrantus pagrįstos tuo, ką mes skaitome spaudoje, arba garsiai rėkiančių žmonių įrašais socialiniuose tinkluose. Tačiau jeigu padarytume apklausą, kaip Lietuvoje žmonės vertina migrantus, manau, pamatytume, kad lietuviai yra be galo geros širdies. Aš tai sakau matydama, kiek surenkama labdaros migrantų vaikams aprengti, jų mokymo priemonėms. Kiekvieną dieną gaunu pagalbą iš žmonių, iš kurių jos nesitikėjau. Visi, ir tikintys, ir netikintys, turi žmogišką širdį. Pavyzdžiui, neseniai iš Klaipėdos Ruklos ir Naujininkų vaikams atvežė kelias dėžes gerų mokymo priemonių – pieštukų, flomasterių ir pan. Tie žmonės patys inicijavo pagalbą, surinko lėšų ir viską nupirko.
Mano dvasios tėvas mane yra išmokęs tokio posakio: daugiau triukšmo, kai vienas medis krenta, negu kai visas miškas stovi. Yra balsų, kurie garsiai piktinasi ir mes juos gerai girdime, bet yra labai daug tokių, kurie daro ir padeda tyliai, nešūkaudami. Pamažu turėsime išmokti priimti migrantus, išmokyti juos „atbėgti“ tinkamai, legaliai. Dabar yra repeticija, ji labai skaudi dėl tų, kurie liko nei šen, nei ten ir šąla. Vis dėlto matau nepaprastą žmonių gerumą – ir ne šventinį, kalėdinį, bet tikrą, išsiaiškinantį poreikius, o ne vien atsikratantį daiktais, kurių nereikia. Tai visuomenės brandos ženklas.
– Vaikų ugdymo tema jus lydi ir darželyje „Mažutėliams“. Kaip gimė jo idėja?
– Darželis veikia jau 10 metų. Tai buvo didžiulė šeimų, kurios norėjo, kad jų vaikai būtų ugdomi krikščioniškai, iniciatyva. Turiu omeny ne formalų krikščionišką ugdymą – pavyzdžiui, išmokyti vaikus poterėlių, ne kalbėjimą apie Dievą, bet mokymąsi gyventi krikščioniškais principais kasdienybėje. Vaikai sužino apie Saulės sistemą, išmoksta geometrines formas, mokosi skaityti, rašyti, žino, kaip išdygsta ąžuolas, taip pat supranta, kad Dievas ir yra visų tų dalykų kūrėjas. Pradėti tokį visuminį ugdymą krikščioniška dvasioje tikrai buvo didžiulis iššūkis, bet mes, sesės, buvome jam pakviestos, tikrai netrumpai mokėmės, ilgai ruošėmės ir iki šiol vis dar tobuliname programą, vis daugiau išmokstame ir vis daugiau mus išmoko vaikai.
– Kiek skiriate laiko ir dėmesio maldai ir kas jums yra malda?
– Neskaičiuoju, kiek meldžiuosi spontaniškai, kai „pramuša“ iš širdies. Bet yra ir fiksuotos valandos – ankstus rytas, kuomet meldžiamės apie pusantros valandos, ir vakaras. Taip pat ir dienos metu prisimenu maldą visur, kur yra galimybė, pavyzdžiui, autobuse. Visur, kur galiu, esu draugiškame Dievo artume. Prieš pat miegą yra praėjusios dienos peržvalga ir padėka už ją. Pasižymiu dalykus, prie kurių norėčiau ilgiau sustoti ar grįžti.
Taigi malda – ne tik specialių tekstų kartojimas, bet ir pokalbis su Dievu, draugystė. Šį nuolatinio ryšio palaikymą galima palyginti su patirtimi, kai per atstumą esantys draugai siunčia vienas kitam žinutes ir nuotraukas su savo įspūdžiais ir taip palaiko bendrystę.
– Viename interviu esate pasakiusi tiems, kad Dievas neprivalo su mumis kalbėtis visada, kai į jį kreipiamės. Galite paaiškinti?
– Iš tiesų Dievas mums nuolatos kalba, tik mums ne visada patogu girdėti, ką jis sako. Tai nereiškia, kad Dievas priekaištauja („kaip tu čia negražiai padarei“). Jis kalba į mūsų širdį ir kviečia eiti tikrumo, grynuolio keliu, o mes tingime, todėl reikalaujame: „O Tu mums pasakyk kitaip“. Pradedame derėtis ir tuomet nebegirdime Dievo, tik save ir savo apsileidimą. Bet Dievas yra kantrus, Jis nori, kad mes būtume laisvi, kad ateitume laisva valia, nors ir kokiais šunkeliais beeitume, todėl pasiruošęs laukti ir vėl tave pakviesti, ir vis tiek dovanoja mums savo meilę. Jo meilė yra dovanai.
Taigi Dievas yra labai kalbus, Jis kalba per Šventą Raštą, per kitus žmones, situacijas. O kai žmogus kenčia, tuomet Dievas išgyvena tą kančią kartu su juo. Tiek tikintis, tiek netikintis žmogus tuo metu yra Dievo glėbyje ir gali remtis juo dovanai. Dievas nėra buhalteris, kuris skaičiuoja, kiek kartų tu į jį kreipeisi, kiek kartų padėkojai. Juk kai pas mus atbėga užsigavęs vaikas, mes negalvojame, kad jis atbėgo tik todėl, kad jam skauda ir reikia pagalbos. Mes su švelnumu paguodžiame ir priimame vaiką į savo glėbį.
Padėkos iš tiesų reikia ne Dievui, o mums patiems, kad mūsų širdis mokytųsi dėkoti. Jeigu Dievui nepadėkosime, jis tikrai neįsižeis kaip kokia aikštinga panelė. Mums nereikia užsidirbti Dievo meilės. Tai dovana. Jeigu už ją padėkojame, tai rodo, kad mūsų gyvenimo kokybė pasikeitė, mūsų širdis tapo dėkinga.
– Dažnai Dievo patirtys siejamos su ekstatinėmis būsenomis. Tikrai ne tarp puodų mes jo ieškome...
– Į ekstazes aš žiūriu labai atsargiai. Jeigu mes manysime, kad Dievas yra tik tokiose situacijose, tuomet užsidarysime bažnyčioje arba specifinėje maldoje. Bet iš tiesų Dievas vaikšto ten, kur vaikšto žmogus – taip pat ir tarp puodų. Suvokus tai melstis pasidaro paprasčiau, nereikia kažkokių ypatingų būsenų. Mums norėtųsi, kad malda visada būtų pakelianti iki dangaus, bet malda yra darbas. Arba duona, kuri kasdienė. Arba vanduo, kuris mums reikalingas kasdien. Ir būtent tame paprastume yra gyvybė.
– Kaip vertinate dabartinės Bažnyčios vaidmenį šiuolaikiniam žmogui ir priekaištus Bažnyčiai, kad ji sustabarėjusi?
– Turbūt daugelis iš mūsų esame dalyvavę mažo vaikelio krikštynose. Jų metu būna momentas, kai pasveikinamas naujas krikščionis ir visi pradeda ploti, džiaugtis. Tai labai graži akimirka – Dievas sako vaiko tėvams, kad jų vaikas ypatingai mylimas, globojamas ir priklauso Bažnyčiai. Ši šventė – pats seniausias krikščioniškas sakramento šventimas, kuris iki šiol skatina džiaugtis. Todėl apie Bažnyčios tradicijų sustabarėjimą kalba tie, kurie seniai dalyvavo tokiame įvykyje.
Man Bažnyčia labai siejasi su tikėjimo šventimu. Tai namai, kuriuose yra visko – ir senų, ir naujų dalykų, ligų, skirtingų kultūrų, įsitikinimų, požiūrių. Bendruomenė, kurioje telpa visokie žmonės su visomis savo dovanomis ir silpnybėmis. Ir šitas namas yra ant ratų, jis juda į tikslą, todėl truputį pasikratome, kažkam pasidaro negera, kažkas iškrenta, reikia susirinkti iš naujo... Tai gyvenimas.
Matau ir Bažnyčios klaidas, jos raukšles ant veido, matau žaizdas, matau piktinančius dalykus. Asmeniškai prisiimu atsakomybę už juos visus ir stengiuosi atsiprašyti, net jeigu kažkas įvyko tuomet, kai aš dar gimusi nebuvau, nes išgyventa žmonių kančia dėl neteisybės tęsiasi ir šiandien. Kita vertus, visos šios klaidos, kurios išlenda į paviršių, daro Bažnyčią nuolankią. Mes pamatėme, kad mūsų namelyje taip pat pilna tarakonų.
Mes pamatėme, kad mūsų namelyje taip pat pilna tarakonų. Todėl dabar Bažnyčia ne moko, o kviečia.
Todėl dabar Bažnyčia ne moko, o kviečia. Ir kuo ji taps labiau tarnaujanti, einanti į žmones, tuo labiau taps paprastesnė, prieinamesnė ir laidesnė Dievui. Manau, kad pokytis pamažu bręsta. Aš gal ir nesulauksiu, bet tas vaikelis, kuris šiandien buvo pakrikštytas, galbūt sulauks tokios bažnyčios, kuri tarnauja pabėgėliams, vargšams, nuskriaustiesiems, kiekvienam, kuris ieško prieglobsčio.
– Kas jums yra laimė kasdieniame gyvenime?
– Deja, laimę mes dažnai suvokiame kaip holivudinę fejerverkų apimtą būseną, mes norime būti visada labai patenkinti ir džiaugsmingi. Ir kad ši šventė tęstųsi amžinai. Tačiau žmonės, kurie gyvena nuolatinėje šventėje, yra pavargę ir nelaimingi. Ilgai švęsti reikia labai daug jėgų. Dar mums laimė, kai viskas vyksta taip, kaip mes norime. Jeigu tenka prisiderinti, iš karto pasijaučiame nelaimingi.
Kiekvienam laimę teikia skirtingi dalykai. Nėra dviejų identiškų žmonių žemėje, todėl ir laimės jausmą, kai širdis pripildyta, rami, taiki, nešanti šviesą, sukelia skirtingi dalykai. Bet kad širdis būtų pripildyta laimės, pirmiausia ji turi būti ištuštinta nuo viso kito. Ją išvalyti – labai ilgas procesas, tai darome visą gyvenimą.
Vis dėlto, jei apsidairysime aplinkui, pamatysime, kad mus supa mylintys žmonės, turime stogą virš galvos, mūsų šalyje nėra karo... Kartais, kad mūsų širdį užlietų laimė ir vidinė ramybė, užtenka visai mažų dalykų. Kita vertus, ramybės būsenai širdį taip pat reikia paruošti. Ir mes kartais užstringame pasiruošimo procese, pavargstame nuo jo. O Dievas kantriai eina paskui mus, kol mes pagaliau suprantame, kad turime eiti paskui jį.
Mano manymu, laimė yra ne fejerverkai, ne visuotinė šventė, o procesas. Mes vis augame į ją. Jeigu sugebėtume sustoti, prisiminti savo gyvenimą ir įprasminti net ir tas akimirkas, kai išgyvenome išbandymus, pamatysime, kad gyvename laimingą gyvenimą. O jeigu esame pilni kartėlio, neatleidimo, beprasmybės, niekas niekada mūsų nepadarys laimingų, kol nepradėsime ravėti savo širdies piktžolių ir eiti atleidimo keliu.
Mes visi, ir tie, kurie toliau nuo Bažnyčios, ir tie, kurie arčiau Bažnyčios, esantys Dievuje ar jo tik ieškantys, esame tarpusavyje susiję. Ir tam, kad nesikabinčiau į vienadienius blizgučius, kurių netekus būna labai liūdna, labai daug žmonių man turėjo parodyti, kas yra gražu, kas yra menas, muzika, gilūs dalykai, malda. Jie visi dėl manęs pasistengė. Todėl dabar, jeigu mane erzina už blizgučių besikabinantis žmogus, aš visada pagalvoju – o ką aš padariau dėl to žmogaus? Ar pasidalinau su juo tikru grožiu, menu, švelnumu ir malda?
