Kaip jūs dabar jaučiatės savo tėvų atžvilgiu? Ar yra likusi nuoskauda dėl to, kas jums nutiko?
Remigijus Gataveckas: Mes suvokiame priežastis, kodėl taip įvyko. Šiais laikais tėvai sulaukia pagalbos, yra atvejo vadyba ir kita, stengiamasi pamatyti galimas pasekmes anksčiau iki vaiką atimant, kol jis nėra pražiūrėtas. Mokyklos ir institucijos su tuo dirba.
Mūsų atveju, tais laikais po sovietmečio, to nebuvo. Mūsų motina augo vaikų namuose, o tėvas nebuvo pavyzdingas asmuo. Jie neturėjo socialinių įgūdžių ir dėl to šalia šalia prasidėjo eilė pasekmių. Ta pasekmė – ir mes. Svarbiausia, kad dabar yra įvairūs dienos centrai, kur padeda vaikams, kol jie dar nėra atimami, stengiasi padėti ir tėvams.
Algirdas Gataveckas: Dabar yra labai daug informacijos. Jei turi bent kiek noro ir savęs nevertini kaip visažinio, galvoji, kad dar yra vietos tobulėjimui, yra daug galimybių. Tuo metu tėvai startavo ne su tomis pačiomis sąlygomis ir tu supranti, kad jie ne visada turėjo tinkamą pavyzdį, ypač mama. Ji neturėjo šeimos, meilės. Nebuvo pavyzdžių. Aplinka labai greitai suformuoja vertybes, įtakoja pokalbius ir galų gale suformuoja, kokiu žmogumi tampi.
Jie to pavyzdžio nematė, sukosi tose pačiose sultyse, kur destrukcija veda į destrukciją. Išgyvenimo momentai irgi buvo nelengvi. Prisimenant sovietmečio laikus ir devyniasdešimtuosius, ts laikotarpis buvo nelengvas visiems. Mes tą puikiai suprantame ir tada visą visumą vertiname per tą prizmę, kaip tėvai bendravo su mumis, kiek jie dėjo pastangų suprasti, kiek empatiškumo turėjo. Kaip yra įvardijusi auklėtoja, kuris mus augino nuo pat mažens globos namuose, ji sakė, kad mūsų tėvai buvo vieni iš tų, kurie dažniausiai lankydavo ir visko klausinėdavo apie mus. Mes tą jautėme.
Aurimas Mikalauskas: Ką patartumėte žmonėms, kurie vaikystėje patyrė didelius sunkumus, tokius kaip jūs – matė smurtą, augo globos namuose ir kt.?
Remigijus Gataveckas: Svarbiausia suprasti vieną dalyką. Yra tų, kurie išeina, pavyzdžiui, iš globos namų ir mano, kad jiems jokio patarimo nereikia, nors reikėtų. Daugiausiai patarimai veikia tiems, kurie pripažįsta, kad jiems reikia to patarimo. Tai reiškia, kad jie jau pasirengę tobulėti. Pirmiausia reikia noro, o tada kita užduotis – rasti tikslą. O jei jo nėra, reikėtų eiti pas tuos žmones, kokiu norėtum būti pats. Jei žinai, kas tau patinka ir ateisi į tą bendruomenę, bus lengviau tapti tuo, kuo nori.
Algirdas Gataveckas: Pirma mintis išgirdus klausimą – labai svarbu, koks tai žmogus, vienos formulės nėra. Tačiau bet kokiu atveju svarbu suprasti, kad mes neturėtume būti atsakingi už tėvų poelgius ir tai, kad augai vaikų namuose, nepasako, koks esi žmogus. Viskas priklauso asmeniškai nuo tavęs ir nereikia bijoti fakto, kas įvyko, nes tai nėra gėdinga. Ne tu pasirinkai, ne tu nuėjai, ne tu savo noru gyvenai, ne tu padarei tą sprendimą. Tad kodėl reikėtų to gėdytis?
Detaliau, kaip Algirdui ir Remigijui pavyko praeitį palikti praeityje, ją priimti ir judėti pirmyn, išgirsite klausydami visą „Pradėk Iš Naujo“ pokalbį – jį rasite čia. Taip pat kviečiame išgirsti ir antrą pokalbio dalį – būtent joje Aurimas Mikalauskas su Gataveckais kalbėjo apie tai, kaip pasiekti finansinę laisvę, ką iškirptų iš savo gyvenimo, kodėl nereikėtų persistengti, kodėl svarbu neprisirišti ir kokia nauda iš didelių nelaimių. Ją rasite čia, skirtą ištikimiausiems laidos žiūrovams.
