Aurimas Mikalauskas: Rokai, trisdešimt ketveri ir jau pensininkas, kaip tu pats įvardinai (šypsosi).
Rokas Jurkevičius: Tiksliau, taip mane įvardino draugai. Jau ketverius metus nebedirbu ir kai susipažįstu su žmonėmis, susiduriu su problema, kaip jiems įvardinti, ką aš veikiu. Visą laiką buvo problema tai įvardinti. Turėdavau pasakoti istoriją, kad kažką prieš tai veikiau, o dabar neveikiu. Nenoriu sakyti, kad esu bedarbis, gyvenantis iš pašalpos, nes tai kaip ir neteisinga. Mėgindavau su labai daug žodžių įvardinti savo situaciją.
Žaidžiant su draugais golfą vienas jų vis sakydavo, kad Rokas – pensininkas. Įdomiai sureaguodavau į šį žodį ir tada galvoju, kad rimtai, esu pensijoje ir reikia tai pripažinti. Mano tikslas kažkada buvo pasiekti finansinę nepriklausomybę-ankstyvąją pensiją. Supratau, kad esu tame ir reikėtų nebijoti to žodžio.
A. M.: Ar žodis neuždeda tokio prieskonio, kad tiesiog nieko nedarai?
R. J.: Jis turi šį prieskonį, kad nieko nedarai, bet yra visokių pensininkų, kai sueina pensijinis amžius. Gali skirstyti į kelias grupes – žmones, kurie nieko nedaro, žiūri televizorių visą dieną, ir yra pensininkai, kurie net dirba, bet tik dėl to, kad jie renkasi darbą, jiems tai nėra būtina, nes jie turi pastovias pajamas. Jie tiesiog renkasi judėti į priekį ir dirbti. Tai aš nesu tas, kuris sėdi ir visą dieną žiūri serialą.
A. M.: Milijonus peržiūrų rinkusi „Crafty Panda“ platforma, kurioje tuo metu dirbai, pradėjo labai staigiai augti ir tu į tai buvai įsitraukęs itin stipriai. Finansinė situacija buvo tokia, kad uždirbdavai tikrai daug pinigų. Ar tuo metu turėjai planą, kad kažkada išeisi į pensiją?
R. J.: Aš visada žinojau, kad kai užsidirbsiu pakankamai pinigų, turėsiu finansinę pagalvę, daugiau nei man reikia, aš investuosiu. Man tai buvo aišku nuo paauglystės. Tai toks planas ir buvo. Visų pirma, paprasti tikslai, turbūt kaip ir pas dažną žmogų – turėti nuosavą būstą. Pirminis didelis tikslas.
Aš nebuvau susikoncentravęs į finansinius tikslus, kad kai susikaupsiu kokią nors nusibrėžtą sumą pinigų, kad kas nors įvyks, nes aš visu šimtu procentų koncentravausi į darbą. Jis buvo visas mano gyvenimas ir pagrindinis tikslas. Aš supratau, kad man net neverta kreipti dėmesio į nieką kitą – galvoti apie pinigus ir panašiai, nes viskas vyko realiu metu. Žinojau, kad man reikia galvoti, kaip kuo geriau atlikti darbą, kaip užauginti komandą ir viskas atsitiks savaime. Ką veikti, galvosiu vėliau. Taip toli į ateitį nežiūrėjau. Tas planas pasitvirtino – sekėsi gerai.
Mintys, kad galbūt aš čia ne amžinai, atsirado tik vėliau. O jeigu neamžinai, tai kiek laiko? Manęs vienas kolega vis klausinėdavo: Na, Rokai, ilgai dar dirbsi? Gal jau išeinam? Aš apie tai nebuvau galvojęs, maniau, kad tai nesąmonė, man šios minties neišnešė smegenys. Tačiau jis kažkaip pasėjo sėklą ir nuo jos pasėjimo iki išėjimo prabėgo kažkur vieneri metai. Juokinga, kad tas kolega dar kurį laiką dirbo toliau, o aš išėjau (juokiasi). Aišku, buvo daugiau faktorių, kurie susidėjo, kurie vedė link to.
Kai supratau, kad galbūt išeisiu anksčiau, nei man atrodo, pradėjau galvoti apie finansinius tikslus. Kiek man reikėtų užsidirbti ir turėti pinigų, kad aš galėčiau jaustis laisvai išeiti ir pradėjau skaičiuoti. Metai iki išėjimo išsikėliau tikslus pasiekti norimą sumą ir aš tada galėsiu išeiti. Tada supratau, kad galėčiau investuoti, gauti pasyvias pajamas, gauti palūkanas ir potencialiai iš to gyventi.
A. M.: O ar tarp norų buvo mintis daugiau nebedirbti?
Tikslas nebuvo, kad niekada daugiau nebedirti. Pirma, mintis buvo, kad fokusuosiuosi į tai, kaip investuoti pinigus, kad galvoje atlaisvėtų finansinė dalis, kad jie pinigai – įdarbinti ir aš teoriškai galiu iš jų gyventi, jie mane visiškai atpalaiduoja mąstyti, ką aš iš tikrųjų noriu veikti gyvenime. Planas buvo toks. Ką dar be šio darbo aš galėčiau veikti.
Nusimatytą sumą pasiekiau, dar truputį padirbau ir tada išėjau. Kai aš sustojau, man tikrai nebuvo minties, kad aš dabar išeisiu ir nebedirbsiu. Jau keturi metai praėjo, kaip aš nebedirbu.
Detaliau, kaip Rokui pavyko pasiekti finansinę nepriklausomybę ir save realizuoti bei jausti prasmę kasdienybėje be darbo, išgirsite klausydami visą „Pradėk Iš Naujo“ pokalbį – jį rasite čia. Taip pat kviečiame išgirsti ir antrą pokalbio dalį – būtent joje Aurimas Mikalauskas su Roku Jurkevičiumi kalbėjo apie tai, kiek pinigų reikia norint išeiti į ankstyvąją pensiją, kas yra laimė, kaip atsirinkti talentus savo komandai, kokie dalykai įprasmina būtį, kai esi pensijoje trisdešimties. Ją rasite čia, skirtą ištikimiausiems laidos žiūrovams.
