Vilniuje gyvenanti Valerija grėsmingą diagnozę išgirdo, kai jai buvo 37 metai. Aktyvus gydymas truko šiek tiek ilgiau nei metus, jį baigė šią vasarą, dabar tęsia medikamentinį gydymą, jai taikoma taikinių terapija. Jis vyks metus ir dar dešimt metų bus tęsiamas hormoninis gydymas. „Liko devyneri metai, tai jau nedaug“, – sako šypsodamasi ir pozityvumu trykštanti Valerija.
Metų pabaiga – tai laikas, kai ieškome šilumos, šviesos, tikėjimo nauja pradžia ir vilties ateityje. Valerijos istorija kaip tik ir yra apie viltį, atkaklumą ir tikėjimą, kad net po sunkiausių išbandymų gyvenimas tik prasideda. Šiame interviu su Valerija kalbamės apie jos patirtis ir kelią į Šaulių sąjungą.
– Valerija, papasakokite apie save, kuo užsiimate, kokie jūsų pomėgiai?
– Esu trijų nuostabių berniukų mama ir žmogus, kuriam labai svarbu nuolat augti ir būti pavyzdžiu. Dirbu personalo srityje – ši profesija man leidžia būti arti žmonių, juos pažinti, suprasti ir padėti atsiskleisti. Laisvalaikiu daug sportuoju, žaidžiu paplūdimio tenisą, skaitau, mėgstu keliauti ir ypač myliu kalnus. Su šeima daug laiko leidžiame gamtoje: važinėjame dviračiais, stovyklaujame, tyrinėjame naujas vietas. Šeima ir judėjimas – du dalykai, kurie mane labiausiai pripildo.
– Dalytis asmeniniais išgyvenimais ir ligos istorija nėra lengva, kartu tam reikia ir daug drąsos. Kaip nusprendėte pasidalyti savąja?
– Aš jau seniai jutau, kad man reikia pasidalyti savo istorija. Tai noriu padaryti, kad įkvėpčiau kitus žmones, kuriems tai gali būti svarbu. Nors nesu tas žmogus, kuris labai mėgtų viešumą, gal taip galėsiu padėti kitiems. Padėti kitiems – man labai svarbu.
Prieš pusantrų metų, kai tik sužinojau apie savo ligą, pradėjau ieškoti informacijos ir žmonių, kurie patiria tą patį, bet informacijos tuo metu buvo labai mažai. Jau tada pagalvojau, kad gal reikėtų, tarkime, „Instagram“ socialinėje platformoje rašyti, bet tada supratau – tai ne man, turėčiau kiekvieną kartą kovoti su savimi. Šią mintį apleidau, paskui teko sutikti daug žmonių, kurie pradėjo tokią veiklą, savotiškai realizavo mano mintis. Tapusi šaule, vėliau vartydama žurnalą „Trimitas“, pamaniau, kad dabar turiu papasakoti savo istoriją, gal kam nors ji bus naudinga.
– Kaip atrodė jūsų gyvenimas iki ligos diagnozės? Ar buvo kažkas, kas jus ypač džiugino ar įkvėpė?
– Gyvenimas buvo intensyvus. Kupinas darbų, buities, sporto, kelionių ir šeimyninių nuotykių. Mane labiausiai džiugindavo aktyvumas, gamta ir laikas su šeima. Atrodė, kad viskas sustyguota – gal net per daug. Tą akimirką dar nesupratau, kad gyvenimo tempas gali pasikeisti per sekundę.
– Kada sužinojote apie savo ligą ir kokios buvo pirmosios mintys?
– Diagnozė mane sustabdė labai staigiai, tai buvo lyg staiga nuspausti stabdžiai, pradžioje gerokai išleki į priekį, bet sugrįžti atgal su dideliu trenksmu ir tik tada supranti, kas įvyko. Pirmosios mintys buvo apie berniukus – kaip jiems pranešti, kaip su visu tuo išlikti, kaip nepalūžti...
O tada atėjo suvokimas, kad viską reikia daryti visų pirma dėl savęs. Noriu gyventi, noriu jausti, noriu patirti dar daug nepatirtų dalykų ir noriu matyti, kaip užauga mano vaikai. Tas vidinis balsas ir tapo mano kryptimi. Labai aiškiai pasakiau sau – aš pasveiksiu ir kitaip net būti negali, apie kitokį variantą nė nesvarsčiau.
Kai sužinojau apie ligą, buvo gegužės mėnuo, vaikams iš karto nesakiau, nes galvojau tegul pasibaigia mokslo metai, kad nebūtų daug streso. Vyras, keliaudamas su vyresnėliu, jam pasakė apie mano situaciją, bet šis neišsidavė man, kad žino. Kai vieną dieną vyras buvo išvykęs, likau su trimis vaikais, o man reikėjo važiuoti pas gydytoją, tada buvau priversta jiems pasakyti, kur aš važiuoju. Neturėjau galimybės jų palikti kažkur. Tada ir sakau: „Vaikai, tokia situacija – aš sergu. Tada netikėtai vyresnėlis perėmė visą kalbą: „Mama, aš žinau. Aš apie tavo ligą pasiskaičiau, daug vaizdo įrašų peržiūrėjau, čia nieko baisaus, išgyvenamumas yra didelis. Mes viską atlaikysime.“
Mažiukas, kuriam tada buvo treji metukai, dar nesuprato situacijos, bet ir jį ruošiau sakydama: „Kai mamytė liks be plaukučių ant galvytės, galėsi man saulytę nupiešti.“ O vidurinį sūnų labai palaikė brolis, bet jam buvo labai svarbu plaukai, jis labai mėgo ilgus mano plaukus. Jo pirma reakcija išgirdus apie mano ligą ir buvo susijusi su plaukais: „Mama, tai kaip dabar tu būsi be plaukų!?“ Ir tuo momentu man labai padėjo mano vyriausias sūnus, palaikė: „Nieko, plaukai ataugs, čia mažiausia problema, čia juk laikina.“ Plaukai man nenuslinko, tik gerokai suplonėjo, teko juos pasitrumpinti.
– Jūs – aktyvi ir labai tvirta asmenybė. Kur sėmėtės jėgų sunkiausiais momentais, kas padėjo nepalūžti?
– Jėgų suteikė vaikai, o stiprybės – suvokimas, kad turiu būti geriausia sau. Kovojau ne tik dėl jų – pirmiausia dėl savęs, nes tik tvirtas žmogus gali būti tvirta mama. Mane palaikė šeima, draugai, sportas (kiek jis tuo metu buvo įmanomas) ir noras sugrįžti į gyvenimą visa jėga.
Sau sakiau, kad man nebus taip, kaip visiems, aš būsiu aktyvi, nes toks esu žmogus. Prasidėjus chemoterapijos gydymui pradėjau dar intensyviau sportuoti: pradėjau bėgioti, užsiregistravau į paplūdimio teniso treniruotes, du kartus per savaitę ten lankiausi. Kai jau atrodydavo, kad nėra jėgų, tiesiog priversdavau save atsistoti ir eiti. Viskas taip pavyko, kad net mano plaukai nuo gydymo taip stipriai nenuslinko, jie slinko, bet nebuvau visiškai plika.
Sirgdama ir dirbau, kol man taikė chemoterapiją, vieną dieną eidavau į chemoterapiją, kitą – į darbą. Man patinka dirbti su žmonėmis. Svarbu žinoti, kaip jie jaučiasi, kada serga, kada atostogauja, kada jiems darbe gerai, o kada jame jaučiasi blogai.
– Ar buvo akimirkų, kai atrodė, kad viso to nebeįmanoma tęsti? Kaip pavyko jas įveikti?
– Taip, tokių akimirkų buvo per visus gydymo etapus: chemoterapiją, mastektomiją, švitinimą. Sunkiausia buvo priimti pasikeitusį kūną, nuo gydymo augo svoris. Bet kartu psichologiškai tapau stipresnė nei bet kada anksčiau. Kai supratau, kad kūnas gali keistis, bet mano vertė – ne, įvyko lūžis. Nuo tada jaučiau tik augimą.
Visas jėgas radau savyje, bet buvau apsilankiusi ir vienoje grupinėje terapijoje. Terapija padėjo, nes leido suvokti, kad esu tokia ne viena, ne vien mano kūnas ligos metu keičiasi. Ir, žinoma, vyro palaikymas buvo svarbus, jis sugebėjo palaikyti sakydamas gražius žodžius.
Noriu padėkoti savo šeimai ir visiems, kurie ėjo kartu su manimi per kiekvieną gydymo etapą. Jų tikėjimas manimi pavertė mane tokia stipria, kokia esu šiandien.
– Kaip ši patirtis pakeitė jūsų požiūrį į gyvenimą, į save, kitus žmones? Ar atsirado naujų vertybių ar prioritetų, kurių anksčiau neturėjote?
– Liga visiškai pakeitė mano vidinį kompasą. Dabar daug aiškiau matau, kas tikra ir kas neverta energijos. Tapau atviresnė, jautresnė, bet kartu ir tvirtesnė. Supratau, kad kiekvienas žmogus neša savo išgyvenimus, todėl verta būti švelnesniems vieni kitiems.
Taip pat suvokiau, kad nereikia nieko atidėlioti. Prieš man išgirstant ligos diagnozę viskas atrodė taip stabilu, gyvenimas sustyguotas, o kai taip netikėtai viskas atsitiko, supratau, kad vienu spragtelėjimu gyvenimas gali visiškai pasikeisti. Tai jausmas lyg paspaudus gyvenimo stabdį, sulėtėjo tempas, atėjo suvokimas, kad nėra kur skubėti, bet svarbu neatidėlioti.
Esu sau pasakiusi, to laikausi, skatinu ir kitus – jeigu labai ko nors norite: ar nusipirkti, ar padaryti, ir jeigu tik galimybės leidžia, imkite ir darykite DABAR. Net ir su šia mano istorija čia, žurnale, nusprendžiau nebeatidėlioti ir pasiūlyti savo istoriją. Nors buvo minčių, kad gal ne dabar, gal tada, kai plaukai ataugs, sau gražesnė būsiu. Bet nusprendžiau – čia ir dabar, jeigu atėjo mintis – turi daryti. Vidinė būsena geriausiai pasako, kaip ir kada.
Atsirado ir kiti prioritetai. Dabar man svarbiausia – sveikata, santykiai ir prasminga veikla. Nebesivaikau dalykų, kurie nesuteikia vidinės ramybės. Nebeleidžiu sau pasakyti „vėliau“. Viskas, ką noriu patirti, prasideda šiandien.
– Ar šios jūsų nuostatos atvedė ir į Šaulių sąjungą? Kada ir kaip kilo mintis tapti šaule?
– Mintis manyje buvo daugelį metų. Vis atidėliojau – kaip dažnai gyvenime: „kai bus laiko“, „kai vaikai paaugs“. Po ligos supratau, kad nėra ko laukti. Jei noriu, turiu daryti dabar. Ir ta mintis vėl sugrįžo labai aiškiai – tarsi vidinis šauksmas.
Jau vaikystėje labai norėjau stoti į Karo akademiją, bet tuo metu nesulaukiau palaikymo ir pasukau visai kita kryptimi. Kai kilo mintis prisijungti prie šaulių, mano aplinkoje nelabai buvo jų. Tiesiog pamačiusi, kad yra tokia organizacija, panorau čia būti. Vis pagalvodavau, o maždaug prieš mėnesį iki man sužinant ligos diagnozę vyrui buvau sakiusi, kad noriu stoti į Šaulių sąjungą ir ruošiuosi užpildyti dokumentus. Vyras tuomet pasiūlė geriau apsvarstyti šį sprendimą.
Mintis taip ir liko mano galvoje, tuomet atėjo žinia apie ligą, bet galvojau, kai pasveiksiu, pirma, ką padarysiu, tai užsiregistruosiu į Šaulių sąjungą. Tarp pažįstamų šaulių neturėjau, bet buvo vienas kolega, kuris po darbo persirengdavo, užsivilkdavo šaulio uniformą ir sakydavo, kad tai tarsi kažkokia trauka.
Maniau, aš irgi taip noriu, noriu eiti padėti, investuoti savo gebėjimus ne tik darbe, šeimoje, bet ir didesnėje bendruomenėje. Kol dar tęsėsi mano gydymas, užpildžiau dokumentus, nelaukiau pabaigos. Džiaugiuosi šiuo savo žingsniu, ypač dėl to, kad savo vaikams esu pavyzdys, rodantis, jog reikia būti veikliems, veikti dėl Tėvynės, būti patriotiškiems.
– Ką jums reiškia priesaika ir šaulio uniforma?
– Apie tapimą šaule pradėjau galvoti dar iki įvykių Ukrainoje. Bet šiuo metu džiaugiuosi, jeigu prireiks, kad žinosiu, kaip padėti kitiems, savo vaikams. Skeptikams sakau, kad jeigu prasidės tai pas mus Lietuvoje, mes skirsimės tuo, kad aš žinosiu, kaip elgtis, o jūs nežinosite.
Priesaika man yra pažadas sau – būti stipriai, atsakingai ir veikliai ne tik tada, kai lengva, bet ir tada, kai sunku. Tai įsipareigojimas ginti, padėti ir būti ten, kur esu reikalinga. Dėvėdama uniformą jaučiu didžiulį pasididžiavimą. Kiekvieną kartą, kai ją apsirengiu, jaučiuosi svarbi, pakylėta, tarsi jungčiausi prie didesnės jėgos. Uniforma man simbolizuoja drąsą, garbę ir atsakomybę. Tai ne šiaip drabužis – tai vidinė laikysena.
Labai gerai prisimenu jausmą priesaikos metu. Dieną prieš į svečius atvažiavo draugai. Mano draugė paklausė, kas su manimi važiuoja į priesaiką, ir tik tada susimąsčiau – niekas, aš viena. Tai kartu man visiška mano ne komforto zona, bet noras buvo toks stiprus, kad nė nesusimasčiau, jog man reikėtų kompanijos. Važiavau viena, iš ryto nuvykau į Trakus, vėliau prijungė šeima.
Man įsiminė brolio žmonos žodžiai po ceremonijos: „Tu tiesiog spindėjai, iš šešių šimtų žmonių išsiskyrei savo vidiniu spindėjimu.“ Aš taip ir jaučiausi, jutau tokį didelį vidinį pasitenkinimą, tarsi šiurpuliukai bėgiotų. Neapsakomas jausmas. Milijono nesu laimėjusi, bet gal panašus jausmas, kaip laimėjus milijoną (šypsosi).
– Ar vaikai, matydami jūsų pavyzdį, nesusidomėjo jaunųjų šaulių veiklomis?
– Kalbant apie mano berniukus, aš dar gerokai anksčiau buvau juos užregistravusi į kariškas stovyklas, abu vyresnieji ten dalyvaudavo vasaromis. Kaip sakoma, savo norus pildai per vaikus, taip ir aš panašiai. Nenoriu jų versti, norėčiau, kad jie patys norėtų, nors juos skatinu, daug kalbu apie šaulius, jiems pasakoju savo įspūdžius.
Dabar matau, kad jų nuomonė keičiasi. Prieš tai sakė, kad čia tikrai ne jiems. Dabar jau klausia, domisi, o jeigu jie ten eitų, ką ten veiktų. Manau, atėjus laikui pribręs ir jų noras prisijungti prie jaunųjų šaulių.
– Ar buvimas šaule jums padeda jaustis tvirtesnei, labiau savimi pasitikėti? Koks buvo įsimintiniausias momentas nuo tada, kai tapote šaule?
– Buvimas šaule labai padeda jaustis tvirtesnei. Šaulystė sustiprina mano vidinį stuburą. Po visų gyvenimo išbandymų šaulystė tapo tarsi patvirtinimu, kad aš galiu viską, ko imuosi. Ji primena, kad esu daugiau nei mano baimės ar praeities kovos. Tai pasitikėjimas savimi.
Vienas ryškiausių momentų nuo to laiko, kai tapau šaule, – suvokimas, kad įgyvendinau svajonę, kurią daugelį metų vis nustumdavau į šalį. Tai buvo tarsi vidinė pergalė prieš visas baimes ir atidėliojimus.
– Gal turite savo kredo, kuris jus lydi po visų išbandymų?
– Turiu net dvi man labai brangias mintis. Pirmoji: „Neatidėliok gyvenimo – jis vyksta dabar.“ Antroji: „Kiekvienas mes kuriame savo gyvenimo istoriją. Todėl verta mažiau ieškoti sėkmingų istorijų kituose, o drąsiau kurti savo.“
Jos atsirado šių mano gyvenimo įvykių laikotarpiu, ligos metu, ypač antroji. Pradėjusi ieškoti informacijos apie tai, kas sirgo šia liga ar išgyveno, dažnai teko aptikti tik liūdnas, gerosiomis istorijomis retai kas dalijasi. Lankydamasi grupinės terapijos paskaitoje sutikau merginą, kuri labai panašiai pasakė, aš šiek tiek perfrazavau jos mintį pritaikydama sau, nes man tai labai rezonavo. Seniau jokių kredo neturėjau, tiesiog gyvenau, o gyvenimo tempas buvo toks intensyvus, kad atrodydavo, jog nuolat kažkur bėgu, tad nė nespėdavau susimąstyti. Liga privertė sustoti ir atsigręžti į save.
– Ką norėtumėte pasakyti moterims ar jų artimiesiems, kurie dabar eina panašų kelią?
– Noriu pasakyti, kad priimti save pasikeitusią yra procesas, bet jis suteikia nepaprastai daug vidinės jėgos. Leiskite sau jausti, verkti, pykti, džiaugtis – viskas yra normalu. Nebijokite paprašyti pagalbos. Ir atminkite: jūs kovojate ne tik dėl kitų – pirmiausia dėl savęs. Kai būsite stiprios viduje, jokie gyvenimo iššūkiai neatrodys baisūs.
– Kokius tikslus sau keliate artimiausiu metu tiek Šaulių sąjungoje, tiek asmeniniame gyvenime?
– Būdama šaule noriu toliau augti – mokytis naujų įgūdžių, stiprėti fiziškai ir psichologiškai, būti aktyvi Šaulių sąjungos veikloje. Mano dabartinė sveikatos situacija tam tikrą fizinę veiklą šiek tiek riboja, nors to neakcentuoju ir darau viską, ką reikia. Esu stipri, bet kartu ir švelni asmenybė, mano širdis linksta prie Šaulių sąjungos veiklų, kuriose galėčiau padėti kitiems žmonėms išmokti, norėčiau galbūt būti instruktore ar dirbti su švietimu, su jaunaisiais šauliais. Pagal specialybę esu pedagogė. Nors ir nepraktikuoju, grįžtu prie jos, esu labiau linkusi mokyti, padėti. Manau, tinkamiausia galėsiu būti ten.
Mano tikslai asmeniniame gyvenime – kurti gražias akimirkas su šeima, daugiau dėmesio skirti sau, savo vidinei stiprybei ir prasmingiems tikslams, kurie kurtų pridėtinę vertę.
– Jei galėtumėte palinkėti ko nors sau prieš tuos pusantrų metų, kai išgirdote apie savo ligą, ką pasakytumėte?
– Sakyčiau: „Nebijok. Priimk save tokią, kokia esi, ir pasitikėk gyvenimu. Jis duos tau daugiau jėgos, nei gali įsivaizduoti.“
Daugiau straipsnių Lietuvos šaulių sąjungos žurnale „Trimitas“.
