TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Viena tarp vyrų. Karinio laivo vyr. leitenantė A.Aleknaitė – apie darbą jūroje, prietarus laive ir „puponautų“ gelbėjimą

Karinių jūrų pajėgų laivo „Skalvis“ karininkė Agnija Aleknaitė Interviu
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Karinių jūrų pajėgų laivo „Skalvis“ karininkė Agnija Aleknaitė
Šaltinis: 15min
4
A A

„Sunku, kai kankina jūrligė, ir pikta, kad nieko negali padaryti. Vieni po pirmųjų kartų jūroje pažadėjo daugiau į laivą nebelipti ir nebelipo. Man šis darbas per daug patinka, tad pasirinkau kitą kelią – tiesiog su tuo susigyventi“, – sako Lietuvos karinių jūrų pajėgų priešmininio laivo M53 „Skalvis“ vyr. leitenantė Agnija Aleknaitė. Laivo įgulą sudaro 40 narių: 39 vyrai ir viena vienintelė moteris – 30-metė Agnija.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

15min tęsia straipsnių ciklą „Viena tarp vyrų“ – apie drąsias, ryžtingas moteris, kurių profesijos vertinamos kaip vyriškos ir kurios dažnai dirba vienos tarp vyrų. Septynių vaikų šeimoje užaugusi A.Aleknaitė niekada nesigailėjo pasirinkusi laivavedybos studijas, nors mama ir manė, kad po mėnesio dukra sugrįš namo.

Nuo šių metų sausio Agnija tarnauja priešmininiame laive M53 „Skalvis“, kurį jau drąsiai vadina antraisiais namais. Ar lengva dirbti vienai tarp keliasdešimt vyrų? Ar tenka išgirsti sakymų, kad „moteris man nevadovaus“? Kokia šio darbo specifika? Per kiek laiko reikia parengti laivą žygiui į jūrą? Kas šiame darbe sunkiausia? Apie tai ir daugelį kitų dalykų vyr. leitenantė A.Aleknaitė papasakojo portalui 15min.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Karinių jūrų pajėgų laivo „Skalvis“ karininkė Agnija Aleknaitė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Karinių jūrų pajėgų laivo „Skalvis“ karininkė Agnija Aleknaitė

– Agnija, kaip viskas prasidėjo, kada atsirado noras imtis tokios profesijos?

– Dar mokydamasi Biržų Saulės gimnazijoje svarsčiau, kokią įdomią specialybę pasirinkus. Nenorėjau tapti vadybininke ar kuo panašiu, todėl labai ieškojau ko nors įdomaus. Klaipėdos universitete radau laivavedybą, pasidomėjau, visada buvau linkusi į tiksliuosius mokslus, tad ši specialybė man tiko. Taigi atvykau pabandyti. Mama tada sakė: „Maniau, kad grįši po mėnesio.“ (juokiasi)

Gal porą kartų buvau pasvarsčiusi viską mesti. Bet tada užsispyriau ir nutariau eiti iki galo.

Džiaugiuosi, kad pasirinkau būtent šią specialybę, nes ji labai įdomi. Prasidėjus mokslo metams atėjo kapitonas leitenantas Vytautas Bardauskas kviesti norinčius mokytis karinės specialybės, lankyti vadų kursus – papildomas paskaitas greta ketverių metų studijų. Trise su grupiokais nutarėme pabandyti – kaip matote, pabandžiau ir pavyko.

– Ar lengva buvo dalyvauti vadų kursuose?

– Iš pradžių buvo vargo. Buvau antra mergina, atėjusi į vadų kursus. Buvo keblumų dėl medicininės pažymos – pasirodo, merginoms ir vaikinams taikomi skirtingi reikalavimai, mums reikia papildomų tyrimų. Tačiau po truputį pavyko viską susitvarkyti. Labai daug padėjo visad už studentus kovojantis kapitonas leitenantas V.Bardauskas.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Karinių jūrų pajėgų laivo „Skalvis“ karininkė Agnija Aleknaitė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Karinių jūrų pajėgų laivo „Skalvis“ karininkė Agnija Aleknaitė

– Ir niekad nebuvo kilusi mintis, kad tai – ne jums?

– Gal porą kartų buvau pasvarsčiusi viską mesti. Bet tada užsispyriau ir nutariau eiti iki galo. Buvau pirma mergina, baigusi karinių jūrų pajėgų Klaipėdoje organizuojamus kursus. Tada išėjau studijuoti magistrantūros, o paskui vėl sutikau kapitoną leitenantą V.Bardauską, su kuriuo ir šiandien palaikome ryšį. Jis pasiūlė ateiti pabandyti karininko specialybę. Atėjau, pabandžiau ir vietoj trijų mėnesių esu čia jau trejus metus. Šis darbas man patinka.

Pamenu, stovėjau kajutėje, ašara riedėjo ir svarsčiau, kaip reikės išgyventi...

– Papasakokite, kur tarnavote prieš tai?

– Iš pradžių tarnavau patruliniuose laivuose, pirma – P14 „Aukštaityje“, paskui – P11 „Žemaityje“. Abiejuose buvau navigacinės kovinės dalies vadas. Buvau atsakinga už navigaciją, laivo plaukiojimą, o sėdint prie kranto ant mano pečių buvo užkritusi biurokratijos našta.

– Kaip pasikeitė darbo specifika pradėjus tarnauti priešmininiame laive M53 „Skalvis“?

– Dabar esu atsakinga už artilerinę kovinę dalį – visą ginkluotę. Turiu pavaldinių, pavaduotoją, du artilerininkus, kurie mane moko, padeda susipažinti su ginkluote, pavyzdžiui, kaip valdyti pabūklą, nes patruliniame laive jis buvo kitoks ir kitaip valdomas – čia pats sėdi pabūkle ir iš jo šaudai, ten – sėdi vairinėje ir valdai jį nuotoliniu būdu.

Čia skiriasi laivo organizacija, žmonės kitaip yra pasidaliję darbus, yra naujų dalykų, kuriuos reikia išmokti. O biurokratija – ta pati (juokiasi). Ją dalijamės šeši karininkai.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Karinių jūrų pajėgų laivo „Skalvis“ karininkė Agnija Aleknaitė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Karinių jūrų pajėgų laivo „Skalvis“ karininkė Agnija Aleknaitė

– Kalbant apie gyvenimo laive skirtumus – jų yra?

– Taip ir gana didelių. M53 „Skalvis“ yra keturių denių laivas, statytas britų. Jie kariauja ir mano, kad žmogui nereikia gerų gyvenimo sąlygų. Jiems svarbu technika ir ginkluotė. Šis laivas tai puikiai atspindi. Įgulos nariai gyvena 20 vietų kajutėje. Laivo vadas ir mechanikas turi savo atskiras kajutes, aš gyvenu trivietėje. Mes savo karininkų denyje dalijamės vienu dušu, vienu tualetu.

Patrulinius laivus statė danai, jų požiūris – žmogus turi gerai pailsėti ir patogiai gyventi, kad gerai darbą atliktų. Ten visi gyvena dvivietėse kajutėse, kiekvienoje jų yra dušas ir tualetas. Šis skirtumas man buvo labai sunkus, pamenu, stovėjau kajutėje, ašara riedėjo ir svarsčiau, kaip reikės išgyventi...

Tačiau maitinamės gerai, mūsų kokai puikiai ruošia maistą. Kai būname jūroje, valgome kas šešias valandas – keturis kartus per parą.

Atsišvartavus turiu mokėti vesti laivą, mano komandų klauso vairininkas, tai, kas vyksta aplinkui, man raportuoja signalininkai, nes vienas visko nesuspėsi pamatyti.

– Kaip vyksta laivo paruošimas plaukti į jūrą?

– Laivo paruošimas žygiui trunka apie valandą. Turi paleisti ir patikrinti visą techniką, kaip ji veikia, užsikurti variklius, atsišvartuoti ir pan.

Mano darbas – vadovauti visam šiam pasiruošimui. Duodi komandas, įgula žino, kas kokius darbus turi atlikti. Atsišvartavus turiu mokėti vesti laivą, mano komandų klauso vairininkas, tai, kas vyksta aplinkui, man raportuoja signalininkai, nes vienas visko nesuspėsi pamatyti. Aš priimu galutinius sprendimus ir žiūriu, kad laivas eitų ten, kur reikia. Tiesa, sakome „laivas eina“, o ne plaukia, nes plaukia kai kas kitas (juokiasi).

Būnant jūroje įgula dalijasi į dvi dalis – stoja į vachtas, jos dažniausiai būna dvi. Šis budėjimas trunka po keturias valandas, ir taip kas keturias valandas pamainos keičiasi. Per budėjimo laiką turi vesti laivą, sudalyvauti mokymuose, kurie tuo metu vyksta. Taip pamainos ir keičiasi tiek dienų, kiek būname jūroje. Tiesa, šio laivo atšvartuoti dar nemoku, bandžiau tik kartą, bet kada nors mokėsiu.

– O kuo skiriasi laivų švartavimas?

– Principas kaip ir tas pats, tačiau skirtingi laivai skirtingai reaguoja į įvairius niuansus – kad ir vairo pasukimą, vėją ir pan. Čia kaip su mašinomis – vairuoti lengvąją ir vairuoti sunkvežimį juk yra skirtumas.

– Kiek ilgiausiai esate buvusi jūroje?

– Kai plaukiojau patruliniais laivais, būdavome dvi savaites – tiek vykdavo tarptautiniai mokymai. Tiesa, patruliniame laive pamainos keisdavosi kas šešias valandas.

– Koks jūsų darbo grafikas?

– Kai būname krante, darbas prasideda 7.45 ir baigiasi 16.45 val. Jei nebudi, eini namo. Jei laivui kovinis budėjimas, jame turi likti dalis įgulos, kuri, esant reikalui, per valandą sugebėtų paruošti laivą žygiui į jūrą. Tad likę ruošia laivą, o visiems, išvykusiems namo, paskambinama ir į laivą turime susirinkti per valandą.

Būna, kad stovi vairinėje, pasidaro bloga, na ką, nubėgi į tualetą ir grįžti atgal į darbo vietą. Tokiais momentais būna sunku, svarstai, koks velnias tave čia nešė?..

Įprastai savaitgaliai yra laisvi, per kovinį budėjimą dirbama ir savaitgaliais, paskui už tai gauni laisvadienių. Žinoma, per budėjimo savaites esi pririštas prie darbo, laivo, net jei ir nebudi. Visada turi būti valandos atstumu, kad gavęs iškvietimą per tą valandą atsidurtum laive.

– Ką privalote mokėti?

Vesti laivą greta esant ir kitiems laivams, mokėti išgelbėti už borto iškritusį žmogų; vasarą buvo mokymai su karinėmis oro pajėgomis, eini į jūrą, jie atskrenda, leidžia ant juto (laivagalio) žmogų, turi mokėti jį priimti, jiems atiduoti žmogų, perduoti krovinius. Turi mokėti priartėti prie kito laivo, kad vienas kitam galėtų perduoti krovinius, pasipildyti degalų vienas iš kito ir panašius dalykus.

– Koks įvykis jūroje buvo įsimintiniausias per visus darbo metus?

– Dar kai tarnavau P14 „Aukštaityje“, sulaukėme skambučio, kad jūroje yra valtis, iš kurios žmonės, pagavę ryšį, prašėsi pagalbos. Jų valtelė kokių 6 m, plastmasinė, jie buvo šešiese ar septyniese. Jie teigė, kad mato krantą, bet vėjas ir bangos juos neša gilyn į jūrą. Ryšys trūkinėjo, tačiau mes gana greit ir sėkmingai juos radome. Dėl jų buvo pakeltas ir sraigtasparnis; kai jį pamatė, valtyje buvę žvejai pradėjo deginti kepures, kad būtų pastebėti.

Tokiais atvejais supranti, kad tavo darbas nėra jau toks bereikšmis ir niekam nereikalingas. Supranti, kad kartais nuo tavęs priklauso žmogaus gyvybė. O valtyje sėdėjo sušalę puponautai, kaip mes sakome. Sugedo variklis ir pradėjo dreifuoti į jūrą. Net ne visi turėjo gelbėjimosi liemenes. Pikčiausia ant tokių žmonių, kurie patys savęs nesaugo. Nei signalinių raketų, nei liemenių, bet butelį jie turėjo.

– Kas jums šiame darbe sunkiausia?

– Kankinanti jūrligė, kurios negali suvaldyti. Be vaistų neištverčiau. Tačiau viskas yra tavo galvoje: vieni po pirmųjų kartų, kai išplaukę patiria jūrligę, sako, kad viskas, daugiau į laivą nelips ir nebelipa. Man šis darbas labai patiko, tad nusiteikiau, kad tai tėra mažas minusas, su kuriuo turėsiu susigyventi.

Būna, kad stovi vairinėje, pasidaro bloga, na, ką, nubėgi į tualetą ir grįžti atgal į darbo vietą. Tokiais momentais būna sunku, svarstai, koks velnias tave čia nešė?.. Tačiau susiimi ir darai savo darbą.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Karinių jūrų pajėgų laivo „Skalvis“ karininkė Agnija Aleknaitė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Karinių jūrų pajėgų laivo „Skalvis“ karininkė Agnija Aleknaitė

– Ar yra kolegų, kurių jūrligė nekankina?

– Yra. Jūros liga skirtingai veikia žmones: vieniems norisi valgyti, kiti vaikšto mieguisti, tretiems išvis nieko. Tikrai pavydžiu pastariesiems (juokiasi).

– O dirbti vienai tarp vyrų – ar sunku? Kaip jie reaguoja į jus – vienintelę moterį savo kolektyve?

– Norėtųsi, kad čia būtų daugiau merginų. Žinoma, būna situacijų, kai net ir geriau, kad esi moteris, vyrai pažiūri atlaidžiau, pavyzdžiui, kai papyksti ant ko nors ar su kuo susiginčiji, gal kartais priklijuoja stereotipą, kad moterys taip daro. Kartais sunku būti tik vyriškame kolektyve, nes mes, merginos, kitaip reaguojame į tam tikrus dalykus, kitaip juos jaučiame, matome.

Vyrai tave tikrina, žiūri, kaip reaguosi, ką darysi, ar protauji, ar tave lengva apgauti.

Kita vertus, kur nors užsienio uoste į miestą viena niekada neišeidavau – saugodavo sakydami, kad vieną mane turi, tad niekur vienos ir neišleis.

Nesu pirma moteris, yra čia ir anksčiau dirbusių. Pradžia visada yra tokia – vyrai tave tikrina, žiūri, kaip reaguosi, ką darysi, ar protauji, ar tave lengva apgauti. Pirmas laivo vadas man kajutėje prileido dūmų. Turime mokėti laive užgesinti gaisrą. Kai pamatai gaisrą, turi šaukti „Gaisras!“, atskuba gesintojai, žvalgai, bandai suvaldyti visą šį veiksmą.

Taigi kartą mane vadas apgavo: pasiuntė vieną įgulos narį į mano kajutę, pajungė dūmų mašiną ir pasiuntė mane į kajutę neva pasirašyti dokumento. Nujaučiau, kad čia kažkas ne taip. Einu link kajutės, matau, kad pro durų apačią virsta dūmai, o visi sustoję žiūri ir laukia, kaip reaguosiu. Tada pasimečiau, nes buvo pirmas kartas, bandžiau šaukti, kad gaisras, na, tąkart viskas gal ir nelabai pavyko (šypsosi).

Arba reikia mokytis gelbėti už borto esantį žmogų. Į vandenį išmetamas gelbėjimosi ratas. Yra buvę, kai mokiausi, jog ir po pusvalandį sukuosi ir niekaip laivu nepriartėju, kad tą ratą būtų galima ištraukti. O šalia sėdintis vadas sakydavo: „Agnija, daryk ką nors, juk jis (neva žmogus – red.) skęsta ir šąla.“ Bet tokie dalykai tave išmoko, užgrūdina, paruošia stresinėms situacijoms. Dabar šiam veiksmui užtenka 7 ar 8 minučių.

Esu susikibusi su aukštesnio laipsnio karininku, kai pasakiau, kad taip kalbėti nedera, nes aš čia irgi stoviu ir esu moteris.

– Yra tekę sulaukti pareiškimo iš vyrų, kad čia moterims – ne vieta?

– Yra tokių, kurie sako, kad man moteris nevadovaus. Žemesnio laipsnio žmonės turi klausyti manęs, nes yra statutas, aukštesnio laipsnio turiu klausyti aš. Tad bėda kaip ir išsisprendžia. Gal jie tarp savęs pabamba, pakalba, kad kas nors nepatinka, man čia boba nevadovaus ir pan. Tokių yra buvę.

Esu susikibusi su aukštesnio laipsnio karininku, kai pasakiau, kad taip kalbėti nedera, nes aš čia irgi stoviu ir esu moteris. Tačiau tokie atvejai išlenda retai, kai žmonės būna pavargę. Susivaldai, pasakai, kad taip neturi būti, žmogus nurimsta, ateina ir atsiprašo. Smarkiai asmeniškai šių dalykų ir nepriimu. Žmonės išsilavinę, visi viską supranta, nėra pasakymų „mes tavęs neklausysime ar ko nors nedarysime“. Kitas dalykas, savo darbais pelnai pagarbą, tad būtent taip ir stengiuosi elgtis.

– Kaip pavyksta išlaikyti moteriškumą dirbant tarp tiek vyrų?

– Džiugu, kad ir vyrai patys pasitempia, kai šalia atsiranda moteris. Ir uniformą tvarkingai apsirengia, ir skutasi. Mėgstu garsiai pastebėti: „Kaip čia atrodai? Kas čia ant veido pradėjo dygti?“ (juokiasi)

Kalbant apie save, nešioju lygiai tokią pat uniformą kaip vyrai, nes jos ir yra vyriškos. Tačiau šiemet užsisakiau, kad prie paradinės uniformos man pasiūtų sijoną. Visi kiti niuansai – yra statutas, reikalavimai, šukuosena turi būti tvarkinga, gali būti neryškus makiažas. Na, raudonomis lūpomis tikriausiai ir neisi. Kadangi apskritai mažai dažausi, šie dalykai man ne problema.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Karinių jūrų pajėgų laivo „Skalvis“ karininkė Agnija Aleknaitė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Karinių jūrų pajėgų laivo „Skalvis“ karininkė Agnija Aleknaitė

– Ar kolegos vyrai savo elgesiu parodo, kad šalia jų dirba moteris?

– Kai ruošiamės į jūrą, ateini su didesniu krepšiu, vyrai pasisiūlo jį panešti. Jei jis sunkus, atiduodu (juokiasi). Pro duris irgi dažniausiai praleidžia pirmą.

Yra vienas niuansas dėl sveikinimosi. Vyrai vienas kitam spaudžia ranką, dar ir dabar daugelis nežino, kaip sveikintis su manimi – tiesti ranką ar ne. Kas geriau pažįsta, žino, kad turi sveikintis lygiai taip pat, kaip ir su kitais. Laivo vadą tu turi praleisti pirmą, jis jau nelaukia, kol kas nors praeis. Bet šiaip nesiskundžiu, jūrininkai yra išauklėti, mandagūs, džentelmenai, manau, kad gražiai jie elgiasi ne tik darbe, bet ir namuose.

– Kokių posakių, tradicijų, prietarų turite laive?

– Laivo vadas turi savo vietą ir ten sėdi tik jis. Ta vieta yra paveldima. Ir net jei vado nėra, o, tarkime, susirenka nemažai žmonių valgyti, visi trypčioja, bet dažniausiai niekas nesėda į vado vietą. Tai yra pagarba tam žmogui ir pareigybei. Kita vertus, visi žino, kad atsisėdus teks susimokėti (juokiasi). Negalima skambinti laivo varpo. Jei tai padarysi, pirksi dėžę alaus. Vyrai, būdami jūroje, nesiskuta, kad būtų geras oras.

– Palyginkite, kokia esate darbe ir įprastame gyvenime?

– Esu labai jautrus žmogus, žliumbikė. Kai kitas kenčia, labai nervinuosi, visada norisi padėti. Šitos mano pusės įgula nepažįsta, nes darbe negali būti emocingas. Kai daugiau susibendrauji su įgula, būna, kad jie ateina pasikalbėti, pasidalyti savo rūpesčiais, tos temos paprastai būna visai kitokios nei su kitais įgulos nariais. Tačiau pati darbe stengiuosi mažai kalbėti apie savo asmeninį gyvenimą, man tai nepatinka. Namai, šeima yra kitas, atskiras pasaulis, ir aš stengiuosi juos atskirti nuo darbo, nes kitaip nepailsėsi.

Jau gal tris mėnesius nemačiau tėvų, brolių, sesių, labai jų pasiilgau. Pasiskambiname su mama, kad jau pasiilgome. Pribręsta tas laikas, kai reikia grįžti namo, kai reikia artimų žmonių meilės, šilumos ir rūpesčio. Kai darbas pradeda slėgti, pradedi darytis piktas, reikia pasisemti gerų emocijų, tada vykstu namo.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Karinių jūrų pajėgų laivo „Skalvis“ karininkė Agnija Aleknaitė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Karinių jūrų pajėgų laivo „Skalvis“ karininkė Agnija Aleknaitė

– Kalbant apie šeimą, kaip į šį pasirinkimą reagavo tėvai?

– Kaip jau minėjau, mama tikėjosi, kad grįšiu po mėnesio, dar kai išvykau studijuoti. Sakė netikėjusi, kad turėsiu tiek užsispyrimo ir ryžto išlipti iš komforto zonos, nes esu namisėda. Pradėjus tarnauti laive mamai buvo baisu, ji nesuvokė, kaip galima plaukti į jūrą, gi ir kranto nesimato, ir banguoja, ir laivą apversti gali. Tekdavo ją raminti, kad laivai taip paprastai nesiverčia. Dabar situacija pasikeitusi. Su manimi laivu yra plaukęs vyresnysis brolis su šeima, jiems labai patiko, tikiuosi, kada nors pavyks paplukdyti ir mamą.

Tėtis visada reagavo ramiai – jei man gerai, tai ir jam gerai. O mama visada jaudindavosi. Kartais ateidavai į darbą, manydavai, kad bus paprasta diena, o staiga gaudavai nurodymus ir tekdavo eiti į jūrą, ten nėra ryšio. Mama labai stresuodavo, kai negalėdavo su manimi susisiekti. Tačiau dabar ji jau apsiprato ir žino, kad jei jau kas man nutiktų, ji būtų pirmoji, kuriai praneštų. Yra buvusi laive, pamačiusi viską iš arti sakė: „Kiek čia mažai vietos, kaip tu gali gyventi tokioje kajutėje, čia net nėra kur apsisukti.“

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Karinių jūrų pajėgų laivo „Skalvis“ karininkė Agnija Aleknaitė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Karinių jūrų pajėgų laivo „Skalvis“ karininkė Agnija Aleknaitė

Dirbdama šį darbą turiu galimybę sutikti įvairiausio rango pareigūnų. Kažkada P14 „Aukštaičiu“ į jūrą plukdėme Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Ji man paliko labai tvirto, išmanančio ir gero lyderio įspūdį. Bendraudama ji tau leidžia jaustis gerai ir ramiai šalia. Tada jos paprašiau kartu nusifotografuoti, sakau: „Ar galima? Vis dėlto mamai reikia kuo nors didžiuotis.“ Nusijuokė, kad jei mamai, tai būtinai. Nusiunčiau mamai nuotrauką, labai didžiavosi ir gyrėsi kaimynėms (šypsosi).

– Šiame darbe sutinkate daug žmonių, kurie darbine prasme yra pavyzdys. O kalbant apskritai, ar yra žmogus, kuriuo jūs labai žavitės, kuris jus motyvuoja siekti daugiau?

– Žmogus, į kurį norėčiau lygiuotis, yra mano vyresnėlis brolis Regimantas. Jis visada manimi rūpinasi, turi gražią šeimą, visada mane palaiko, skatina. Mano manymu, žmogus turi būti geras ir teisingas, ir kad ir kokį darbą dirbtum, jis neturėtų daryti tau įtakos. Brolis turi tvirtą nuomonę, galbūt kitiems ji atrodo ne visada teisinga, tačiau aš nuo mažens norėjau būti kaip jis, visada seku jo pavyzdžiu: nebūtinai turi būti visiems geras, bet yra žmonių, kuriems turi padėti, yra ribos, kurių negali peržengti. Ir turi turėti savo nuomonę. Mes dažnai bendraujame ir visada žinome, kuo kiekvienas gyvename.

– Kiek turite laisvalaikio ir ką per jį veikiate?

– Dažniausiai būna gera tiesiog grįžti namo, pailsėti, išsimiegoti ar bent su draugais pasimatyti, nes tai jau irgi tampa retenybe. Grįžti pavargęs, krenti į lovą arba knygą paskaitai. Ačiū mamai ir močiutei, kurios išmokė mane rankdarbiais užsiimti. Pasiėmusi į rankas virbalus labai gerai atsipalaiduoju ir užsimirštu, nes turi raštą, turi jį skaičiuoti, viską pamiršti. Esu ramus žmogus ir namisėda, todėl namai man yra geriausia vieta, kur galiu atsipalaiduoti ir leisti laiką, net nebūtina kur nors važiuoti. O šiuo metu daug laisvo laiko atima namų statybos.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Karinių jūrų pajėgų laivo „Skalvis“ karininkė Agnija Aleknaitė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Karinių jūrų pajėgų laivo „Skalvis“ karininkė Agnija Aleknaitė

– Naujieji namai bus laivo formos?

– Ne (juokiasi). Užtenka jau, kad kartais namo parsinešu uniformą ir tai sakau, kad jau šitų daiktų namuose nebus. Turiu simbolių iš laivo, karinių jūrų pajėgų puodelį, iš kurio kartais geriu arbatą, bet šiaip stengiuosi darbą ir darbinius reikalus palikti iki namų slenksčio. Aišku, buvo ir man tas metas, kai viskas buvo nauja, namiškiams nuolat pasakodavau apie darbą ir išūždavau galvas. Bet sulaukusi sesers pastabos, kad jau gal gana, atkreipiau į tai dėmesį ir dabar stengiuosi darbiniais reikalais šeimos neapkrauti.

– Kaip manote, ar darbas tarp vyrų jus pakeitė, ko nors išmokė?

– Kartais sulaukiu pasakymo, kad liaučiausi mąstyti kaip vyras. Dirbi vyriškame kolektyve ir pradedi pasaulį matyti daugiau vyrų akimis. Kas nors pasiskundžia, kad skambina žmona, sugedo mašina. Aš atsakau: tai jei sugedo, skambini į servisą ir varai ten mašiną. Pagaunu save, kad taip, kaip pagalvoju ar garsiai pasakau pati, mąsto vyrai.

Kartą išeinu iš namų, žiūriu, mašinos padanga nuleista. Nei kam skambinau, nei prašiau pagalbos. Pasikėliau mašiną, pasikeičiau tą ratą, nuvažiavau į servisą, sutvarkė prakiurusią padangą. Ir dar nusistebėję meistrai paklausė, ar pati viską pasidariau. Matyt, dirbdama tarp vyrų išmoksti šių dalykų, supranti, kad nebūtinai tau kas nors turi padėti, gali pasidaryti ir pati. Sakyčiau, šis darbas suteikia daugiau pasitikėjimo savimi ir tvirtumo.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką