Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vieni iš mūsų. Jurgita Bartusevičiūtė: dvi gyvenimo meilės – Jėzus ir ligoniai

Jurgita Bartusevičiūtė
Asmeninio albumo nuotr. / Jurgita Bartusevičiūtė
Šaltinis: 15min
2
A A

15min tęsia ciklą „Vieni iš mūsų“ apie vienuolių gyvenimą. Šv. Pranciškaus Asyžiečio trečiojo reguliariojo ordino sesuo bernardinė Jurgita Bartusevičiūtė jau būdama penkiolikos žinojo, kad pašvęs savo gyvenimą ligoniams. Ji pasakoja, kodėl pasirinko vienuolystės kelią.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

– Papasakokite apie savo santykį su Dievu, kaip jis vystėsi nuo vaikystės.

– Iš tikrųjų Dievas mane „pasigavo“ labai anksti, ankstyvoje vaikystėje. Lietuvos kaimas, kuriame augau pas senelius, buvo persmelktas ramybės. Niekas manęs nevertė domėtis antgamtiniu pasauliu, tačiau visa aplinka alsavo Dievo buvimu. Ta laisvė ir pagarba, kurią patyriau ankstyviausiais metais, nuo pradėjimo vaikščioti iki aštuonerių metų amžiaus, buvo didžiausias Dievo potyrio laikotarpis, kai aš, dar nemokėdama nei skaityti, nei rašyti, jusdavau Jį savaip esantį troboje, sode, senelių numylėtoje bažnyčioje. Nesuvokiau, nei kaip reikia Jį vadinti, tik intuityviai jutau, kad Jis yra tas, dėl kurio aš gimiau.

– Apie kokią ateitį ir specialybę svajojote jaunystėje?

– Labai anksti ėmiau norėti būti mokytoja, nes buvau vienturtė ir mėgau diktuoti savo valią bei pamokyti kitus vaikus. Be to, perėmiau iš senelio ir močiutės pasakotojos talentą, ir bendraklasiai išsižioję klausydavosi mano pasakėlių. Gal būčiau ir pasukusi pedagogės keliu, tačiau buvo gilus sovietmetis, 1977-ieji, ir žinojau, kad priklausydama tikinčiai šeimai ir neturėdama tvirtos materialistinės pasaulėžiūros, vieną gražią dieną su vėjeliu išlėkčiau iš universiteto. Visgi troškimas perteikti kitiems žinias yra išlikęs, tik transformavosi. Taip pat norėjau tapti mama ir turėdama maždaug dvylika metų jau buvau numačiusi, už ko ištekėsiu ir prigimdysiu jam vaikų.

VIDEO: Vieni iš mūsų. Jurgita Bartusevičiūtė: dvi gyvenimo meilės – Jėzus ir ligoniai

– Sakote, jog buvote nusižiūrėjusi būsimą vyrą. Ar vėliau jaunystėje dar buvote įsimylėjusi ir svajojote apie šeimos gyvenimą?

– Iš tikrųjų rimtos meilės išgyvenimo nepatyriau. Kalbu apie žmones. Tuo tarpu tikroji meilė aplankė mane penkiolikos metų amžiaus, ir ta pirmoji meilė buvo Kristus. Tik vėliau patyriau susižavėjimų tam tikrais žmonėmis, kuriuos iki šiol gerbiu, tačiau simpatijos ir pagarbos jiems negaliu pavadinti nei aistra, nei išskirtiniu prisirišimu, nei negalėjimu be jų gyventi. O meilė Kristui buvo kaip viso pasaulio apsivertimas.

Būdama penkiolikos supratau, kad turėdama tas ydas ir tuos gebėjimus niekada nebūsiu gera motina, nes man trūksta meilės ir aukštesnio tikslo. Ir tas skausmas, kad esu nemylintis asmuo, buvo labai stiprus. Toje situacijoje esminę reikšmę turėjo atsitiktinis užėjimas į bažnyčią ir žvilgsnio kontaktas su seniai vaikystėje matytu Kristaus veido paveikslu. Jo veidas man paliudijo, kad Dievas neverčia manęs keistis dirbtinai, kad Jis priima ir myli mane tokią, kokia esu čia ir dabar, o ne tokią, kokia aš norėčiau tapti. Tas patyrimas mane išlaisvino ir davė postūmį kitokiam žvilgsniui į save ir į gyvenimą.

Asmeninio albumo nuotr./Jurgita Bartusevičiūtė
Asmeninio albumo nuotr./Jurgita Bartusevičiūtė

– Kada pradėjote svarstyti apie pašaukimą į vienuolystę?

– Labai greitai po vadinamojo kontakto su Kristaus veidu ėmiau svarstyti, ką veikti toliau. Tuo metu atsitiktinai į rankas pateko tarpukariu Plungėje išleistas „Lurdo“ žurnaliukas, kuriame aš, smalsus sovietinės mokyklos vaikas, perskaičiau jaudinančią istoriją apie Pirmojo pasaulinio karo laikų gailestingąsias seseris. Jaunos moterys iš įvairiausių visuomenės sluoksnių pasiryždavo eiti slaugyti sužeistųjų visai nebūdamos medikės. Jos greitosiomis išmokdavo reikalingų tvarstymo ir slaugymo įgūdžių ir eidavo į karo lauko ligonines padėti saviems ir net priešininkų kareiviams.

Tame žurnale perskaičiau nuostabų pasakojimą apie vieną naktinį budėjimą, kurio metu slaugytoja sunkiai sužeistam priešų kareiviui daugiau kaip 6 kilometrų atstumą nešė jo trokštamus šviežiai išvirtus kiaušinius, kadangi visame palapinių miestelyje prie karo lauko ligoninės buvo tik cukrus ir miltai. Įvykdydama savo paciento paskutinį troškimą, ji parodė savo gilų supratimą, kas yra žmogus, kad mirties akivaizdoje nėra priešų, nes visi žmonės esame to paties Dievo vaikai. Sutikite, kad užminuotais laukais nešti priešui du virtus kiaušinius yra neeilinis poelgis. Gailestingoji sesuo puikiai suprato, kad ta diena ir valanda yra vienintelė jos turima galimybė parodyti žmogui pagarbą ir dėmesį, o tam kareiviui yra vienintelis vakaras sulaukti meilės, pripažinimo ir pagarbos.

Skaitydama tą apsakymą visą laiką praraudojau ir nutariau tapti gailestingąja seserimi.

– Kaip atėjote pas mažai žinomas seseris bernardines?

– Ieškodama vienuolinės bendruomenės pralaukiau apie dešimt metų. Per tą laiką pabuvau keliuose vienuolynuose, susipažindama su jų vidine struktūra ir charizma, ir, kad ir kaip būtų liūdna, niekur neradau savęs. Tai buvo gana dramatiškas laikotarpis, bet vidinis balsas mane visą laiką raute rovė pirmyn.

Man labai imponavo tas neapsikrovimas daiktais, nesusireikšminimas, nesivaikymas titulų, paprastumas ir džiaugsmas, kurį duoda nuolatinis atsivertimas ir neturtas.

O seserys bernardinės tame kelyje atsirado visiškai nuosekliai, nes giedojau jaunimo chore, kuriame nuolatos lankydavosi seserys, ir priklausiau Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijai, kuri buvo keliasdešimties metrų atstumu nuo seserų bernardinių vienuolyno. Tačiau pagrindinis motyvas, leidęs drąsiau peržengti jų slenkstį, buvo jų kraštutinis neturtas.

Šventajame Rašte yra radikalus, bet labai tikslus pasakymas: „Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas pas Viešpatį sugrįšiu.“ Man labai imponavo tas neapsikrovimas daiktais, nesusireikšminimas, nesivaikymas titulų, paprastumas ir džiaugsmas, kurį duoda nuolatinis atsivertimas ir neturtas. Norėčiau būti tokia laisva, kad niekas manęs neliūdintų, vien Dievo atitolimas, ir niekas manęs nepraturtintų labiau kaip Dievo priartėjimas. O Dievas priartėja su kiekvienu ateinančiu žmogumi.

– Ar išpildėte savo svajonę tapti medicinos sesele?

– Nežinau, ką būčiau dariusi, jei baigus ugdymą bernardinių kongregacijoje vyresnioji man būtų pasakiusi, kad negalėsiu eiti pas ligonius. Tokiu atveju būčiau sustojusi ir gerai apsvarsčiusi, ar tikrai esu pranciškonė. Po uždarų ugdymo metų buvau pakankamai išdrąsėjusi garsiai ir aiškiai pasakyti: gyventi be pacientų aš negaliu. Nesu tobula, darysiu klaidų, tačiau geriau jas daryti kartu su pacientais ir mokytis iš jų, negu prarasti galimybę bendrauti su ypatingų likimo smūgių ištiktais žmonėmis, kurie mums, sveikiesiems, yra mokytojai.

Asmeninio albumo nuotr./Seserys bernardinės
Asmeninio albumo nuotr./Seserys bernardinės

– Kokia yra seserų bernardinių dienotvarkė?

– Mūsų kaip ir šeimos motinų dienotvarkė yra labai rutiniška. Vienodai keliuosi, kūrenu krosnį, skubu į septintos valandos autobusą, važiuoju į darbą ligoninėje, skausmo valdymo kabinete, grįžtu vakare, meldžiuosi. Tačiau toje rutinoje yra ir slaptų gėlyčių. Kai buvau maža, eidavau į senelio žemės pakraštį, kur pasislėpusios drėgname griovelyje augdavo pačios gražiausios neužmirštuolės. Tik priėjęs visai arti galėjai pastebėti, kad tas griovys visas žydi.

Tikras gyvenimas yra sunkus visiems – tiek šeimos kūrėjams, tėčiams, mamoms, tiek ir mums, vienuoliams. Tačiau jis yra nuostabus.

Taip ir moters motinos bei moters vienuolės gyvenimas yra kaip tas neužmirštuolių priaugęs griovys, kur tik iš arti gali pamatyti, kad kiekviena mama ir vienuolė turi nuostabių Dievo pribertų džiaugsmų, kurie tikėtai ar netikėtai pražysta kas dieną, o kai kada net kas valandą. Tikras gyvenimas yra sunkus visiems – tiek šeimos kūrėjams, tėčiams, mamoms, tiek ir mums, vienuoliams. Tačiau jis yra nuostabus.

– Ar šiandien esate laiminga?

– Savo pašaukime labai pavargstu, ir lygiai tiek, kiek pavargstu, tiek esu laiminga. Labai laiminga.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką