Rašytinė legenda byloja, jog XIV amžiuje Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvariškis Goštautas pasikvietė pirmuosius pranciškonus ir šioje vietoje buvo įkurtas vienas pirmųjų medinių vienuolynų. Vėliau didysis kunigaikštis išvyko iš miesto, o lietuviai, tebebuvę pagonys, supyko, kad yra verčiami priimti krikščionybę. „Tuomet jie užpuolė ir sudegino vienuolyną, o 7 pranciškonus žiauriai nužudė. Legenda byloja, jog jų nužudymo vietoje ištryško šaltinis, o vėliau prie jo buvo pastatytas kryžius, dėl ko vėliau buvo pastatyta koplyčia ir iškilo Šv. Kryžiaus bažnyčia“, – pasakoja sesuo Onutė.
Žmonės ypatingai stipriai tikėjo, kad būtent ta vieta yra stebuklinga. Tuomet, anot pašnekovės, buvo pastatytas kryžius, vėliau atsirado medinė, o dar vėliau mūrinė koplyčia: „Mūrinė koplyčia yra išlikusi nuo 1543 m. Žmonės šią koplyčią žinojo, tad atkeliavę į Vilnių ateidavo pasimelsti, o ją prižiūrėjo paskirtas kunigas.“
Vienuolių ordino veikla
O jau XVII a. į Vilnių atkeliavę vienuoliai bonifratrai šioje vietoje pastatė vienuolyną, kurį prijungė prie koplyčios. „Vienuolyne bonifratrai įkūrė pirmąją ligoninę, kurioje gydė ir psichinėmis ligomis sergančiuosius, dėl to manoma, jog tenai buvo Lietuvos pirmosios psichiatrinės ligoninės ištakos. Jie buvo medikai ir prižiūrėjo ligonius, o rašytiniai šaltiniai sako, jog vienuoliai turėjo taip pat ir vaistinę. Bonifratrai gydė žmones visais vaistais ir priemonėmis, kurias tuo metu žinojo, tačiau taip pat ir stebuklingu šaltinėlio vandeniu. Buvo manoma, jog su tikėjimu naudojamas šaltinėlio vanduo padeda žmonėms pasveikti“, – atvirauja sesuo Onutė.
Bonifratrų laikais, pasak pašnekovės, bažnyčia tarnavo ligoniams ir jų artimiesiems, o vėliau – ir miesto žmonėms: „Nors vienuolių ordinas keletą kartų iš Lietuvos buvo išvytas, bet jie vis sugrįždavo, o paskutinieji pasitraukė artėjant Antrajam Pasauliniam karui. Tuomet pastatų priežiūrą perėmė Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacija. Kelios seserys, apsigyvenusios šiuose pastatuose, liko visam sovietmečiui.“
