Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 20d. 21:19

Vika apie asmenines patirtis: „Mes visi labai orientuoti į save. Gal dėl to ir sergame depresijomis“

Vika Aniulienė (kairėje) ir žurnalistė Skaistė Vasiliauskaitė-Dančenkovienė
Ingridos Pociūtės nuotr. / Vika Aniulienė (kairėje) ir žurnalistė Skaistė Vasiliauskaitė-Dančenkovienė

„Tikriausiai depresinės nuotaikos paliečia visus“, – sako Vika Aniulienė, pati susidūrusi su šia liga. Išgyvenusi ne vieną sunkumą – vaiko ligą, skyrybas – moteris moka džiaugtis ir kurti grožį aplinkui. Vika dalinasi mintimis apie negalios paliestus žmones, smurtą prieš vaikus, patirtimi, kaip įveikti depresiją.

„Moteriški pašnekesiai“ – tai atviri, nuoširdūs ir jautrūs pokalbiai su moterimis apie jų skaudžias patirtis, ryžtą keisti savo gyvenimą, siekti svajonių bei tikslų. Tikimės, kad tikros, išgyventos istorijos paskatins ir kitas nekentėti smurto, ieškoti pagalbos, padrąsins nepaisyti atgyvenusių stereotipų ir skleistis kaip moterims.

VISUS CIKLO „MOTERIŠKI PAŠNEKESIAI“ TEKSTUS RASITE ČIA.

– Esate dviejų vaikų mama. Kas jums yra motinystė?

– Aš nežinau, ar aš esu gera mama, ar buvau gera žmona. Labai myliu savo vaikus, jie man – visas gyvenimas ir visas pasaulis. Tačiau nesu ta mama, kuri bėgioja paskui ir dėl visko aikčioja.

Mano vaikai ir šliaužtinukus buvo susitepę, ir basi laksto po kiemą – nematau tame jokios bėdos. Leidžiu jiems patirti atradimo džiaugsmus, kaip nori, ir mokytis iš savo klaidų. Kartais pagalvoju, kad per daug laisvai juos paleidau, tačiau mūsų santykiai yra geri, ir jie abu – labai geri vaikai.

– Teko susidurti su vaiko liga – inkstų neišsivystymu. Ar galėtumėte papasakoti apie tai?

– Pirmą kartą į ligoninę patekome, kai vaikui buvo pusantro mėnesio. Pirmuosius gyvenimo metus beveik neišėjome iš ligoninės.

Problema ta, kad visi daktarai bijo ir nežino, ką daryti. Nuvažiuojame pas šeimos gydytoją su temperatūra nuo peršalimo ir iš karto siunčia į ligoninę, nes nežino, kas yra ir kuo baigsis. Pirmi metai buvo labai sunkūs.

– Ar tai liga visam gyvenimui?

– Įvyko stebuklas. Ligą mes išaugome. Taip gavosi, kad kurį laiką nevartojome paskirtų vaistų. Vartojimą nutraukiau savavališkai dėl labai didelių pilvo dieglių nuo jų.

Nuvykome tikrintis pas nefrologą. Po tyrimo specialistas turėjo pagaminti vaistus. Manęs paklausė, kodėl neužsisakau jų. Kai pasakiau, kad nebevartojame jau dvi savaites, ir paaiškinau situaciją, kartojome tyrimą, nes be vaistų jau turėjome būti ligoninėje. Atlikus echoskopiją ir kitus tyrimus, viskas buvo gerai. Tai man – dovana.

Nebuvo nei vieno daktaro, kad sakyčiau: „Kokia pas mus supuvusi sistema.“

– Kaip jautėtės, kokios mintys kankino, sužinojus diagnozę?

– Pirmas dienas galvojau, kad viskas bus blogai. O tie, kas sako, kad bus gerai, nieko nežino. Aš nieko nenorėjau matyti. Rodėsi, kad niekas manęs nesupranta. Po kokių trijų dienų atsipeikėjau. Pagalvojau „Tai ką, aš laidoju savo vaiką?“ Supratau, kad turiu susiimti ir kartu su vaiku eiti per ligą.

Šimtu procentų pasitikėjau daktarais. Per tuos metus neteko susidurti nė su vienu atveju, kad iš manęs ko nors reikalautų ar būtų nepriežiūra. Aš esu iš tų, kuri eina, prašo, reikalauja. Aš žinau savo teises. Bet nebuvo nei vieno daktaro, kad sakyčiau: „Kokia pas mus supuvusi sistema.“ Kaip tik prieš visus galėčiau nulenkti galvą.

Ingridos Pociūtės nuotr./Vika Aniulienė
Ingridos Pociūtės nuotr./Vika Aniulienė

– Dalyvavote projekte, kurio metu fotografavote neįgalius vaikus. Kas jus paskatino domėtis šia tema?

– Dalyvauti projekte pasiūlė Amerikos lietuvių fondo „Vilties aitvarai“ (Chicago Mothers Foundation) atstovės, su kuriomis susipažinau savanoriaudama „Mamų unijoje“. Pasiūlė prisidėti prie jų projekto ir visiškai pasitikėjo manimi.

Aš pati esu baigusi psichologiją. Dirbau projekte „Pagalba tėvams“, kurių vaikai yra su negalia. Į kiekvieną negalią gilinausi kaip specialistė, domėjausi, su kuo susiduria patys neįgalieji ir jų artimieji. Teko daug bendrauti su tėvais.

Niekada nebėgau nuo negalios, nesikračiau, ir, gavusi pasiūlymą dalyvauti projekte, mielai prisijungiau. Gaila, fotografavimui buvo mažai laiko, du ar trys mėnesiai. Tai turėtų būti ištempta. Man kaip žmogui, kuris fotografuoja ir pateikia galutinį variantą, norėtųsi daugiau išjausti.

– Kokia šio projekto idėja?

– Buvo surengta fotografijų paroda Čikagoje. Jos metu rinko pinigus. Nežinau tiksliai, kokią sumą surinko, bet kiekvienam projekte dalyvavusiam vaikui buvo suteikta pagalba pagal poreikius. Aišku, visada norėtųsi, kad tos pagalbos būtų daugiau.

– Viešoje erdvėje keliate neįgaliųjų integracijos trūkumo klausimą. Kokios jūsų mintys šia tema?

– Mano nuomone, nėra susikalbėjimo tarp skirtingų grupių: neįgaliųjų ir mūsų, „galiųjų“. Klausimas, kas yra ta integracija? Ir kas turi integruotis? Kas prie ko turi taikytis? Ar mes turim taikytis prie jų, ar jie - prie mūsų? Ar mes kartu turime rasti kompromisą?

Dabar požiūris į negalią plečiasi, ir visuomenė neįgaliuosius priima labiau. Prieš gerą dešimtmetį gyvenau Airijoje, buvau nustebusi, kad ten pilna žmonių su negalia: su Dauno sindromu, vežimėliuose. Galvojau, į kokią visuomenę aš papuoliau, kiek čia neįgaliųjų! Tik po kelių metų supratau, kad tai pas mus problema, nes Lietuvoje neįgalus žmogus sėdi namuose.

Jeigu mama turi neįgalų vaiką, dažniausiai neina su juo į parduotuvę, kavinę, nes jinai nenori būti nepatogi visuomenei. Kartais ir nėra elementariausių galimybių, tam pritaikytų šaligatvių. Nors dabar situacija iš tiesų labai keičiasi.

Visai neseniai socialiniame tinkle mačiau žinutę, kur neįgalusis pavadintas „invalidu“, kas jau seniai nebevartotinas žodis. Tai rodo, kad pas mus vis dar yra neigiamas atspalvis. Žmonės nesidomi, nenori domėtis, negilina žinių. Ar tai yra tokia tema, kur tiesiog praeinu? Nežinau. Gal tai ir bendravimo problema. Neprieiname prie seno žmogaus ir nepaklausiame, ar reikia pagalbos.

– Ar jums teko susidurti su smurtu – matyti ar patirti – artimoje aplinkoje?

– Manau, daugelis iš mūsų yra susidūrę su smurtu vaikystėje, kai tėvai bausdavo. Mane statydavo į kampą. Nujausdavau grėsmę, kada jau gali išsitraukti ir diržą.

Kai pasižiūriu atgal, galvoju, kad buvau vienas tų hiperaktyvių vaikų. Aš išeidavau į kiemą pasivaikščioti su draugais ir nuklysdavau į kareivines. Pirmokė ar antrokė buvau. Grįžtu į vakarą jau, o mama stovi su rykšte ir laukia. Mokykloje nusėdėti 45 minutes – katastrofa. Nesuprantamas dalykas. Man dar ir dabar tai tikrai per ilgas laiko tarpas išbūti vienoje vietoje.

Manau, daugelis iš mūsų yra susidūrę su smurtu vaikystėje, kai tėvai bausdavo. Mane statydavo į kampą.

O suaugusi esu stebėjusi ir nutraukusi, kai parduotuvėje tėtis rėkė ant vaiko ir tempė už ausies, purtė jį. Paklausiau: „Ar su tavimi tėtis irgi taip elgėsi? Dėl to tu taip elgiesi?“ Jis buvo šokiruotas, tačiau nustojo. Greičiausiai namuose jis vis dar daro tą pati.

Kai taip elgiesi, tas vaikas nenustos mylėti tavęs, bet jis nustoja mylėti save. Iš to kyla labai daug problemų tam mažam žmogui.

– Kalbant apie laikmetį, skirtingus įstatymus ir skirtingą požiūrį į vaikų auklėjimą, ką manote apie tai, kas dabar vyksta Lietuvoje? Kaip vertinate naują vaikų apsaugos nuo smurto įstatymą ir dabartinę situaciją?

– Sistemą reikia keisti. Reikia ugdyti socialinius darbuotojus, teikti psichologinę pagalbą šeimoms – mamoms, tėvams, vaikams. Įstatymas netinkamas, aš esu prieš jį, todėl, kad juo tarsi parodoma, kad vaikas nėra šeimos, o valstybės, kad nėra nekaltumo prezumpcijos, o yra kaltumo prezumpcija. Tai, kad esi nekaltas ir nedarei nieko blogo savo vaikui, turi įrodyti, o ne atvirkščiai. Čia pagrindiniai minusai.

Bet aš manau, kad vaikų mušti negalima. Psichologinio smurto naudoti negalima. Tačiau, taip, jie turi turėti pareigas, būti sudrausminti. Tai nėra akcentuojama. Mes negalime išugdyti žmogaus ir paleisti jo į visuomenę, kai jis nežino, kas yra pareiga, atsakomybė. Kad tavo veiksmas turi atoveiksmį.

123RF.com nuotr./Vaikas su žaislu
123RF.com nuotr./Vaikas su žaislu

– Prieš kurį laiką išgyvenote išsiskyrimą su vyru. Dėl ko nutrūko jūsų santykiai?

– Mes kartu santuokoje gyvenome dešimt metų. Dėl ko? Nėra vienos priežasties. Nėra, kad kažkas staiga ėmė ir atsitiko. Viskas kaupiasi ir susikaupia. Galima dėti labai daug dalykų.

Norėčiau paminėti besiskiriančių žmonių draugams – palikite abu ramybėje. Kai ateina draugė ir, „pasiėmus kąsniuką“, varo ant jo: „Taip, taip, jis negeras buvo“, man kyla klausimas – o kur tu buvai, kai aš buvau su juo? Ir kodėl dabar tu jauti tokį didelį pasitenkinimą, draskydama tą žaizdą? Nereikia vaidinti dievų ir dalinti patarimų. Leiskime situaciją spręsti tiems dviem žmonėms.

Džiaugiuosi, kad dabar su buvusiu vyru santykiai geri. Aš jį gerbiu. Ir dabartiniam savo draugui sakau, kad myliu savo buvusį vyrą, nes jis yra mano vaikų tėtis. Jam linkiu paties geriausio. Noriu, kad jis būtų sveikas, pailsėjęs, turėtų gerą darbą, jaustųsi laimingas, nes nuo to labai daug kas priklauso. Ir mano vaikai dėl to labai gerai jaučiasi.

Kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas – išmokti mylėti. Tai gali būti vienas vienintelis žmogus. Mylėti – tai priimti jį, daryti taip, kad jis gerai jaustųsi.

– Užsiminėte apie dabartinį draugą. Ar tai jūsų gyvenimui suteikia naujų spalvų?

– Aš esu labai laiminga. Myliu ir jaučiuosi labai mylima. Labai daug pasakoti ar atvirauti nenorėčiau, vien tik iš pagarbos mano ir jo praeičiai.

– Kas jums yra moteriškumas?

– Tai didelė drąsa būti savimi, pamilti ir priimti save. Rūpinamės, kaip sulieknėti, kaip kažko pasiekti, nuolat reikia kažko mokytis. Svarbu save priimti, kokia esi, gyventi čia ir dabar. Leisti sau pabūti silpna moterimi, kuri pavargsta, kuriai reikia masažo, manikiūro, nes ji gražiuose dalykuose jaučia estetinį pasitenkinimą. Kuri nebijo pasakyti, kad yra silpna fiziškai, kartais psichologiškai, kad jai reikalinga vyro pagalba, kuri leidžia vyrui būti vyru.

– Ar teko susidurti su seksualinio priekabiavimu? Kaip manote, ar tai problema mūsų visuomenėje?

– Ne, neteko, nes užtenka vieno mano žvilgsnio. Aš esu iš tų moterų, kuri pasakytų, kad jei moteris nenori, tai joks vyras prie jos neprieis. Tačiau seksualinis priekabiavimas, manau, yra problema. Iš esmės, jeigu tai yra silpna moteris, jauna ir nesusidūrusi, nežinanti, kaip elgtis, tai, taip, – ja pasinaudoti galima. Lygiai taip pat ir vyrais. Kiekvienu žmogumi.

Nesu iš tų, kuri muša kumščiu į krūtinę ir sako – aš moteris, visas pasaulis turi man priklausyti, visi vyrai turi man lenktis. Taip pat nesu iš tų, kuri viską gali pati. Ne. Aš esu moteris. Man reikia duris atidaryti. Man patinka, kai manimi rūpinasi, mane globoja.

– Savo facebook paskyroje gana atvirai kalbate apie depresiją, baimes. Iš kur tai? Kas jas gimdo? Ar tai kažkokių išgyventų traumų, ar susvetimėjusios visuomenės pasekmė?

– Aš galvoju, jog vienintelio atsakymo, kodėl kyla depresija, niekas negali pasakyti. Galbūt tai didelė dalis paties žmogaus, kaip asmenybės – savo problemų nustūmimas, nekreipimas į jas dėmesio, gynybų įsijungimas. Viskas kaupiasi kaip į kibiriuką. Kaupiasi, kaupiasi, kaupiasi – ir niekam apie tai nepasakoji.

Tu supranti, kad gyveni gyvenimą, ir visiškai nekontroliuoji, kas esi, kur esi, su kuo ir kaip esi. Nebežinai ir nieko nebenori.

Tu tarsi gyveni gerai, nori gyventi gerai, kažką kopijuoji – ką matai per televiziją, reklamas, ką skaitai žurnaluose, – tiesiog apsimeti pats prieš save, kad viskas gerai, kol vieną kartą kibiriukas prisipildo, persipildo.

Tu supranti, kad gyveni gyvenimą ir visiškai nekontroliuoji, kas esi, kur esi, su kuo ir kaip esi. Nebežinai ir nieko nebenori. Tas yra baisiausia, kad esi tame blogume ir nebenori iš jo išeiti. Tokia labai klampinanti būsena.

Reikia didelio darbo su savimi, kad iš jos išeitum. Kad atsirastų noras. Po mažą, mažą žingsniuką, po truputį pradedi kažką daryti, ir atsiranda noras vėl gyventi. Pradedi ieškoti esmės, prasmės.

– Paminėjote, kad sergant nebėra noro nei kapstytis iš ligos, nei gyventi. Koks tas gyvenimas su depresija?

– Jauti begalinį liūdesį, didžiulę tuštumą viduje, visišką prasmės nebuvimą. Liūdna dėl visko. Dabar tas etapas, kai viskas yra gerai, tai tiesiog keista to klausytis, ir aš suprantu žmones, kai sako: „Depresija? Oi, tai iš neturėjimo ką veikti.“

Iš tikro, jeigu kalbėtume apie bet kokį žmogų, visi turime išgyvenimų. Aš dirbau senelių namuose. Apie kiekvieną ten sutiktą žmogų galima parašyti po knygą. Nėra nei vieno, kuris gimė ir laimingai nugyveno visą gyvenimą be jokių išorinių ar vidinių kovų. Visi mes ateiname ir einame savo kelią.

Ingridos Pociūtės nuotr./Vika Aniulienė
Ingridos Pociūtės nuotr./Vika Aniulienė

– Kaip kovoti su tuo, kas gali padėti? Kas jums padėjo išeiti iš tos būsenos ir vėl atrasti gyvenimo džiaugsmą?

– Pats didžiausias smūgis, kurį patyriau, – kad man buvo išrašyti vaistai. Aš visą laiką buvau prieš vaistus. Žinau, kad jeigu pradedi gerti vaistus, tai visam gyvenimui – pavasaris, ruduo – tai kartojasi kaip užburtas ratas. Aš to labai nenorėjau ir supratau, kad turiu suteikti sau paskutinį šansą iš to išeiti, išlipti. Taip po truputį, po truputį. Galbūt dabar daug ką keisčiau ir nebedaryčiau, kaip dariau.

– O kaip darėte?

– Pradėjau mažiau analizuoti ir daugiau daryti tai, kas man teikia malonumą, ko aš noriu. Pastebėjau, kad kai darai kažką gero kitam, tau ateina dviguba nauda. Tu pasijauti daug geriau. Nesvarbu, ar kaimynui iššluotum kiemą, ar aplankytum onkologine liga sergantį vaiką, ar pervestum pinigų. Visa tai grįžta labai gera energija.

Pradėjau mažiau analizuoti ir daugiau daryti tai, kas man teikia malonumą, ko aš noriu.

Daug fotografuoju bažnyčiose – santuokas, krikštynas. Kadangi nemėgstu vėluoti, visada nuvažiuoju anksčiau. Visai netyčia gavosi taip, kad keletą kartų nuvykau pusvalandžiu anksčiau. Aš nueidavau į bažnyčią, kuri būdavo atrakinta ir tuščia, ten pasėdėdavau. Po kurio laiko pastebėjau, kad tas pasibuvimas tuščioje bažnyčioje man padeda. Matyt, tai vieta, kur susikaupusi gera energetika. Tada sąmoningai pradėjau važiuoti anksčiau, būti bažnyčioje, įsiklausyti, ką kalba kunigai ir ne tik jie. Pradėjau domėtis.

Paskui perskaičiau straipsnį, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas – išmokti mylėti. Tai gali būti vienas vienintelis žmogus. Mylėti – tai priimti jį, jam tarnauti, daryti taip, kad jis gerai jaustųsi. Visiškai atsiduoti tam žmogui. Užtenka vieno žmogaus per visą gyvenimą. Gal iš tikro mūsų visų tokia esmė.

Mes visi esame labai orientuoti į save. Gal dėl to mes ir sergame depresijomis. Lekiam, bėgam, pamirštam, neaišku, ką darome, ir darome, kad darytume.

– Ką patartumėte moterims, susiduriančioms su depresija, baimėmis?

– Eiti ir kalbėti apie tai. Kai pasidalini savo skausmu, baimėmis, netektimis, liūdesiu, tai mažėja, o kai daliniesi džiaugsmu, jo daugėja. Kartais tai padaryti, kai esi blogai nusiteikusi, labai sunku. Sunku paspausti tą „enter“, bet mes nesame vieni. Mes tik gimstam ir mirštam vieni, bet visą gyvenimą praleidžiame tarp žmonių.

Mes turime galimybę pažinti, komunikuoti, sąveikauti, atrasti. Būtina eiti į kontaktą, jeigu tau yra blogai. Tu neturi jaustis blogai. Jei tau liūdna ilgiau nei dvi savaites, jei verki be perstojo, jei aplanko mintis – gerai būtų, kad numirčiau, ir baigtųsi šitos kančios – tai turi kažką daryti dėl to.

Skambink draugei, skambink į anoniminę psichologinę pagalbą, susirask psichologą. Taip jaustis neturi, tai nėra normalu, nes kiekvienas žmogus bijo mirties. Žmogus turi norėti gyventi ir jausti džiaugsmą.

Jei esi draugė, kuriai skambina, tavo vienintelis darbas – nestabdyti, neleisti bėgti nuo savo problemų, o viską išklausyti, leisti pasijausti išgirsta. Paskui normalizuoti jausmus, pasakyti, kad normalu taip jautis. Pasikalbėti.

Gyvenimas išties yra nuostabus, jei tik išdrįstam jį įsileist.

Nemokama psichologinė pagalba smurto aukoms teikiama, įgyvendinant smurto artimoje aplinkoje prevencijos programą „Aš žinau, kad tai vyksta“. Susisiekti su psichologe galite paspaudę šią nuorodą.

Emocinė pagalba: kur kreiptis
Emocinė pagalba vaikams
„Vaikų linija“
Kasdien (11-23 val.):
Tel.: 116 111
www.vaikulinija.lt
Emocinė pagalba jaunimui
„Jaunimo linija“
Visą parą:
Tel.: 8 800 28 888
www.jaunimolinija.lt
Emocinė pagalba suaugusiems
„Vilties linija“
Visą parą:
Tel.: 116 123
www.viltieslinija.lt
Emocinė pagalba moterims
„Pagalbos moterims linija“
Visą parą:
Tel.: 8 800 66 366
www.moters-pagalba.lt
Emocinė pagalba rusakalbiams
„Linija Doverija“
Darbo dienomis (16-20 val.):
Tel.: 8 800 77 277
Krizių įveikimo centras
Antakalnio g. 97, Vilnius
www.krizesiveikimas.lt
krizesiveikimas
Psichologinė pagalba emigrantams

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Ekspertai pataria

Video

14:48
01:05
00:43

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką