Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 spalio 10d. 10:57

Viktorijos šeima nutvėrė „dramblio koją“: per mėnesį uždirbome daugiau nei būčiau uždirbusi banke

Viktorija Dambrauskienė
Asmeninio archyvo nuotr. / Viktorija Dambrauskienė
Vieni užčiuopia aukso gyslą, kiti pagauna laimės paukštę, o Viktorija Dambrauskienė drauge su vyru Tadu, galima sakyti, pagavo „dramblio koją“: prieš trejus su puse metų pradėjo siūlyti žmonėms naudotus vaikiškus vežimėlius ir automobilių kėdutes, o šiandien Kretingoje jau turi vaikiškos technikos parduotuvę „Drambliukas“. „Dabar galiu tik padėkoti banko direktoriui, kad mane, grįžusią po vaiko priežiūros atostogų, negrąžino į ankstesnes pareigas ir dėl to palikau darbovietę. Dabar turime verslą, dėl kurio ir vyras metė savo ankstesnį darbą“, – sako Viktorija.

– Vaikiškos technikos parduotuvė – pirmasis jūsų šeimos verslas. Koks jausmas apima, kasdien atidarant parduotuvę, kai dirbate sau?

– Geras jausmas, gal net jaučiu savotišką pilnatvę. Nebuvo lengva atidaryti parduotuvę, nes niekas iš mūsų giminaičių, draugų, pažįstamų neturi parduotuvės, taigi negalėjome sulaukti nei patarimų, nei pasiūlymų. O kai paskambini į valstybines institucijas pasiteirauti apie tvarką, reikalingus verslui dokumentus, tai, kaip dažnai ir būna, siunčia nuo vieno specialisto pas kitą. Tas biurokratizmas gali ir didžiausią norą užmušti.

Tačiau nepasidavėme. Kai šiemet rugpjūčio 6-ąją atidarėme parduotuvę, apėmė toks savotiškas pasididžiavimo jausmas, kad sugebėjome, kad mums pavyko. Neslėpsiu – buvo baimės, juk nieko apie verslą nenutuokėme, tačiau rizikavome ir visgi padarėme.

– Nuo ko apskritai pradėjote?

– Nuo feisbuko puslapio (šypsosi). Veiklą pradėjome 2018 metų sausį, tų pačių metų rugsėjį atidarėme parduotuvėlę miesto centre, bet ten nuomojomės nedideles patalpas, net nustatyto darbo laiko neturėjome – ateidavo žmonės tik iš anksto susitarę – tiesiog fiziškai nebuvo įmanoma aptarnauti daugiau klientų vienu metu.

Dabar klientai individualioms konsultacijoms irgi užsirašo iš anksto, tačiau jau turime darbo laiką, tad galima atvykti į parduotuvę ir nesusitarus.

Esu gana praktiškas žmogus – nesu linkusi išleisti daugiau, jeigu įmanoma mažiau.

– Viskas prasidėjo nuo naudotų vežimėlių. Kodėl naudoti?

– Verslo idėja nebuvo iš dangaus – ji buvo iš gyvenimo. Esu gana praktiškas žmogus – nesu linkusi išleisti daugiau, jeigu įmanoma mažiau. Kai auginau vaikus, pamačiau, kad jei noriu kokybiško daikto, jis bus gana brangus, o jei ieškosiu nebenaujo, tai jis nebus patikimos firmos.

Todėl kilo mintis – o jeigu ir kiti tėveliai su tuo susiduria? Gal įmanoma jiems pasiūlyti nenaują, pigesnį daiktą, bet geros, patikimos kompanijos? Taip ta mintis ir nepaleido. Pirminis tikslas ir buvo – pasiūlyti tvarkingus, kokybiškus, nesugadintus naudotus vaikiškus vežimėlius.

– Be to, į dėvėtus, naudotus daiktus požiūris keičiasi. Žmonės ima vertinti kokybę, tvarumą, daikto ilgaamžiškumą, o ne vien naujumą.

– Vaikas auga greičiau nei spėjama tuo brangiu ir kokybišku daiktu, pavyzdžiui, vežimėliu ar lovyte, pasinaudoti. Todėl pradėjome galvoti apie naudotų vežimėlių pasiūlą. Gabendavome juos iš užsienio ir tvarkydavome: valydavome, taisydavome, buvo ir tokių, kurie atrodė beviltiški, reikėjo išmesti...

Pirminis tikslas ir buvo – pasiūlyti tvarkingus, kokybiškus, nesugadintus naudotus vaikiškus vežimėlius.

Žodžiu, visko buvo. Teko netgi bylinėtis su vienu suktu vežėju, kuris mūsų prekes „užšaldė“. Bylą, kuri tęsėsi pusantrų metų, deja, pralaimėjome – patyrėme 5 tūkstančių eurų nuostolį, t. y. ne tik dalies pargabentų prekių neatgavome, bet dar už gabenimą turėjome vežėjui sumokėti, taip pat padengti bylinėjimosi išlaidas. Skausmingos buvo šios pamokos, bet visko nutinka, kai neturi patirties.

Asmeninio archyvo nuotr. /Viktorija ir Tadas Dambrauskai
Asmeninio archyvo nuotr. /Viktorija ir Tadas Dambrauskai

– Tačiau pati pradžia, kol nebuvo net tos mažytės parduotuvės, veikiausiai buvo koks rūsys ar garažas – prekes juk kažkur reikėjo laikyti?

– Taigi taip – namų garažas! Visus daiktus, kuriuos atsirinkdavome ir parsiveždavome, sukraudavome iki lubų. Atrodo, taip seniai buvo, o išties vos prieš kelerius metus.

Feisbuko puslapis irgi populiarėjo – per metus užauginome 5 tūkstančių sekėjų ratą, o dabar turime beveik 24 tūkstančius.

Asmeninio archyvo nuotr. /Naujoji parduotuvė duris atvėrė rugpjūčio 6 dieną
Asmeninio archyvo nuotr. /Naujoji parduotuvė duris atvėrė rugpjūčio 6 dieną

– Esu įsitikinusi, kad esate sukaupę apie vaikišką techniką tokią patirtį, kad galite konsultuoti apie viską – nuo kėdutės, nešyklės iki lovytės.

– Išties su vyru Tadu žinome daug, net jei klientai atveža kokią ne pas mus pirktą kėdutę, kurios nežino, kaip pritvirtinti, tai priimame kaip profesinį iššūkį – darome viską, kol pavyksta.

Žmonės išties nesidrovi kreiptis, nes sako, kad mumis tiki. Kodėl? Veikiausiai dėl to, kad nuoširdžiai rekomenduojame tik tokias prekes, kokias patys pirktume. Siūlome gaminius tik tų kompanijų, kuriomis patys tikime ir pasitikime. O jei klientai pasiteirauja dėl kitų prekių ženklų, tai mes ir pasakome, kad ne itin jų prekės patinka ir tenkina, todėl parduotuvėje neturime.

Neįsivaizduoju, kaip galėtume parduoti daiktą, kuriuo netikime. Neturime tikslo daiktą „įkišti“ – mums geriausias įvertinimas yra patenkintas ir mūsų rekomendacijomis pasitikintis klientas.

– Švieži tėvai gali nepamatuoti savo norų ir vaikui supirkti viską – nuo vežimuko iki gultuko. Ar pasitaiko atvejų, kai netgi atkalbate, jog tiek vaikui nereikia?

– Kaip ir sakiau – mums svarbu, kad mumis pasitikėtų, todėl būna atvejų, kai tikrai tenka patarti: nepirkite urmu, nuspirkite lovytę, vežimėlį, o paskui stebėkite, kaip vaikas auga, vystosi, ko jam reikia – gal gultuko nereikės, gal nešyklės jūs ir patys nenorėsite. Netgi patariu, kad nepirktų technikos dar laukdamiesi, o ateitų pas mus tada, kai jau vaikas gims.

– Nors pradėjote nuo naudotų prekių, dabar siūlote ir naujų. Tą pasiūlą padiktavo klientai?

– Taip, norime, kad parduotuvėje norimą prekę galėtų rasti visi – ir tie, kurie nenusiteikę išleisti daugiau, ir tie, kurie dairosi naujo daikto. Mūsų kriterijus išlieka tas pats – kokybė ir patikimumas. Mes netgi naudotiems daiktams suteikiame garantiją.

Asmeninio archyvo nuotr. /Viktorija Dambrauskienė naujoje parduotuvėje
Asmeninio archyvo nuotr. /Viktorija Dambrauskienė naujoje parduotuvėje

Apskritai atėjusių klientų visuomet pasiteiraujame: norite naudoto ar naujo vežimo? Ir atsakymas dažniausiai būna panašus: mums nesvarbu, svarbu, kad būtų geras ir kokybiškas. Taip žmonės renkasi ir automobilines kėdutes, ir kitas prekes.

– Spėju, kad visgi paklausiausi yra vežimėliai?

– Taip, jie ir dar automobilinės kėdutės. Ir galima apsigauti, kad mūsų klientai – tik kretingiškiai. Anaiptol – atvažiuoja iš Marijampolės, Druskininkų, Vilniaus, Utenos, Mažeikių, tačiau bene nuolatinis srautas yra iš vakarų Lietuvos: Telšių, Tauragės, Plungės. Kretingiškių galima suskaičiuoti vienetus!

Mūsų kriterijus išlieka tas pats – kokybė ir patikimumas.

– Ar sergate profesine liga – pastebite vairuojančius tėvus, kurie automobilyje netinkamai veža vaikus?

– Taigi nuolat! Aš gal ne tokia cekauna, bet mano vyras labai dažnai pastebi ir vis man baksnoja: „Oi, gal reikėtų jiems pasakyti, juos perspėti?“ Būna, kad kokioje nors stovėjimo aikštelėje jis prieina ir pasako pastabas. Ne visi geranoriškai sutinka, kiti paveja, mat geriausiai žino, „kaip su savo vaikais elgtis“. Bet yra ir tokių, kurie padėkoja už perspėjimą.

Ir pirkinius įsigiję ne visada skaito instrukcijas, suprantą ženklinimus, tai mes linkę klientui visada paaiškinti.

Asmeninio archyvo nuotr. /Verslo pradžia, kai teko vežimėlius gabentis iš užsienio
Asmeninio archyvo nuotr. /Verslo pradžia, kai teko vežimėlius gabentis iš užsienio

– Jūs iki šeimos verslo dirbote banke ir auginote vaikus.

– Taip, mūsų vaikams dabar yra 6 ir 8 metai. Vaikus gimdžiau vieną po kito, tad auginau gal ketverius metus. Kai atėjo metas grįžti į darbą – į banką, kuriame dirbau vyriausiąja klientų aptarnavimo specialiste, teko susidurti su neteisybe.

Per tą laiką, kol auginau vaikus, pasikeitė įmonės vadovas – naujasis niekaip nenorėjo grąžinti man turėtų pareigų, siūlė prastesnę darbo vietą, net kitam mieste, nepalankias darbo valandas... Buvo ne vienas pokalbis, tačiau niekaip neįtikinau, kad esu teisi.

Išties netgi ne pykau, o buvau labiau nusivylusi – kad vis dar yra darbdavių, kurie sau leidžia taip elgtis. Negarbinga ir neteisinga. Bylinėtis nenorėjau – kad ir būčiau grąžinta į darbą pagal įstatymą, koks malonumas dirbti ir matytis su vadovu, kuris daro tokias kliūtis?

– Projekto „Versli šeima“ anketoje rašėte, kad netgi dėkojate savo buvusiam darbdaviui, kad jūsų negrąžino į darbą, nes atradote laimę versle?

– Iš tiesų – taip. Jei nebūtų to spyrio į užpakalį, kažin ar dabar turėtume „Drambliuką“.

Kai pasipasakojau vyrui, kokios kliūtys daromos ir kokia esu nepageidaujama banke, išsprūdo ir sakinys, jog gal tai yra proga pradėti savo verslą. Mat apie vaikiškas techniką galvojau likus keletui mėnesių iki planuoto grįžimo į darbą, vis pasvarstydavau, ką būtų galima padaryti.

Asmeninio archyvo nuotr. /Verslo pradžia, kai teko vežimėlius patiems gabentis iš užsienio
Asmeninio archyvo nuotr. /Verslo pradžia, kai teko vežimėlius patiems gabentis iš užsienio

Vyras entuziastingai pritarė mano pasiūlymui. Ir ką galiu pasakyti: per pirmą mėnesį uždirbome tiek, kiek banke tikrai nebūčiau uždirbusi! Ta sėkmė tikrai suteikė papildomos motyvacijos, jog kryptis teisinga, reikia toliau dirbti ir vystyti.

Vyras nuo pat pradžių mane palaikė, padėjo, skatino, tačiau pernai jau ir pats paliko savo ankstesnį darbą – vienoje įmonėje dirbo pirkimo vadybininku. Viskas nutiko pačiu laiku, nes viena viską padaryti vos spėdavau. Šimtaprocentis Tado atsidavimas šeimos verslui iškart pasijautė, geriau pasiskirstome pareigas: aš labiau su socialiniais tinklais dirbu, atsakau į žinutes, jis konsultuoja klientus. Vyro kompetencijos išties praverčia – jis yra itin komunikabilus, su bet kuo greitai užmezga kontaktą.

Galima sakyti esame darbus duetas, o kas dar įdomiau, kad kažkokių smulkmeniškų ginčų ar nesutarimų mūsų santykiuose sumažėjo, geriau vienas kitą suprantame. Taigi tas įsitikinimas, jog vyras ir žmonas sunkiai gali dirbti versle, mums netinka.

– Minėjote, kad artimoje aplinkoje nebuvo verslo žmonių, kurie galėtų patarti. Iš kur jumyse tas verslumo genas, Viktorija?

– Neįsivaizduoju, nes šeimoje nėra verslininkų. Aš visuomet buvau aktyvi, iniciatyvi, bendraujanti. Norėjau vadovauti, būti lydere. Gal prisideda ir tai, kad nebijau rizikuoti, tiksliau – bijau, bet rizikuoju (juokiasi).

Tačiau nepuoliau stačia galva. Visi veiksmai buvo pasverti, apgalvoti, išskaičiuoti. Dėliojau ilgai, intensyviai ir kruopščiai, apmąsčiau įvairius variantus ir galimybes. Ir rezultatas buvo toks, kad turiu pabandyti, nes blogiau tikrai nebus, o geriau būti gali (šypsosi). Taip ir surizikavau.

Asmeninio archyvo nuotr. /Kretingos rajono meras Antanas Kalnius (kairėje) Viktorijos ir Tado Dambrauskų parduotuvės atidaryme
Asmeninio archyvo nuotr. /Kretingos rajono meras Antanas Kalnius (kairėje) Viktorijos ir Tado Dambrauskų parduotuvės atidaryme

Nustebino ir vyras, kuris anksčiau būdavo atsargesnis, tačiau kai pradėjome dirbti abu, būtent jo mintis buvo atidaryti naują ir erdvesnę parduotuvę. Taigi tas noras rizikuoti, bandyti, žiūrėti, kas išeis, veikiausiai yra užkrečiamas. Kai matai pavyzdžius šalia, ir pačiam norisi pamėginti. Be to, gyvendami kartu žmonės juk supanašėja.

– Kokių patarimų galite duoti tiems, kurie turi idėjų, bet nesiryžta ir vis dar trypčioja?

– Viena aišku: jei nepabandysite, tikrai nieko ir nebus. Pirmiausia visgi reikia žiūrėti ir skaičiuoti, skaičiuoti, skaičiuoti. Aiškintis galimas investicijas, susižinoti, kokius mokesčius reikės mokėti. Svarbi vizija, išskirtinumas, ką pasiūlysite naujo, kuo užpildysite neišnaudotą nišą.

Antra, svarbu verslui duoti bandomąjį laikotarpį – tris mėnesius – ir žiūrėti, ar ta jūsų prekė / paslauga klientams įdomi ir paklausi.

Trečia, svarbus ir pats verslą pradėjęs žmogus. Žiūrėti, kaip viskas vyksta, neužteks, reikės dirbti. Be darbo neįmanoma jokia sėkmė. Taip pamažu žiūrėdami, vertindami galite investuoti ir daugiau.

Taigi šie trys aspektai, mano nuomone, yra svarbiausi.

– Ir paskutinis klausimas – kodėl „Drambliukas“?

– Vyrą vaikystėje vadino drambliu – Dambrausko pavardę taip iškraipydavo (šypsosi). Kai susipažinom, tuoj tapom drambliais, o kai gimė vaikučiai, virto drambliukais. Taip ir prilipo, tad nieko naujo ir negalvojome. Lietuviškas žodis, lengvai įsimenamas – ko daugiau reikia.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Jei jūs kuriate šeimos verslą, jei verslas yra išskirtinis, kitoks, o gal kaip tik labai tradicinis ir tuo ypatingas, jei jums puikiai sekasi, o gal susidūrėte su rimtais iššūkiais, praneškite mums, o mes pranešime visai Lietuvai! Mes norime, kad jums sektųsi, ir apie jus – jūsų verslą, produktus ir paslaugas – sužinotų kuo daugiau mūsų skaitytojų! Kuo išsamiau užpildykite formą ir laukite mūsų žinios! Registruotis kviečiame iki lapkričio 21d. P.S.: Jei patys nevystote šeimos verslo, bet žinote, kas tai daro, taip pat praneškite mums užpildydami šią formą arba praneškite jiems apie mūsų vykdomą projektą VERSLI ŠEIMA. Ačiū!
Ačiū, kad dalyvaujate!
Komentarai: 2

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

SEB verslo augimo programa

01:31:00

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

01:20
01:17
02:19

Esports namai

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką