Tačiau ši vieta svarbi ne tik dėl ramybės – būtent Mediniuose yra ir garsiosios Vileišių giminės gimtinė, kurios istoriją Ieva stengiasi priminti kiekvienam svečiui.
Nuolat „lipdo“ kažką naujo
Kaip portalui 15min pasakoja Ieva, „Pelėdų medus“ gimė ne iš verslo plano, o iš labai asmeniško jausmo – noro savo senelių žemėje sukurti vietą, kur žmonės galėtų sustoti, pailsėti ir patirti kai ką tikro.
„Čia mano senelių žemė, mano tėviškė. Aš iš šitų pievų“, – taip moteris apibūdina vietą, kur šiandien stovi sodyba. Kadaise čia buvo tik ganykla – tuščia erdvė, kurioje ganėsi gyvuliai. Tačiau vieną dieną, dar dirbdama savivaldybėje ir dalyvaudama kaimo turizmo sodybų vertinimo komisijoje, ji pagalvojo – gal ir pati galėtų sukurti tokią vietą?
Iš pradžių moteriai atrodė, kad kaimo turizmo sodyba privalo būti prie upės, atitikti visus įprastus standartus. Tačiau galiausiai Ieva suprato – jos vieta yra čia, Mediniuose, ten, kur gyveno seneliai ir kur šalia iki šiol gyvena mama.
Visų pirma, su architektu pašnekovė savo viziją nupiešė ant popieriaus, o tada prasidėjo ilgas kūrimo procesas. Nuo pirmųjų darbų praėjo jau 16 metų, o pati sodyba svečius priima šeštąjį sezoną.
„Mes vis dar kuriamės, lipdomės kaip kregždžiukai. Iš pradžių iškasėme tvenkinius, tada atsirado pastatai, sodas, gėlynai, kubilas, tinklinio aikštelė. Šioje veikloje dalyvauja visa mano šeima, jie pasirinkimo neturi“, – juokauja Ieva, pati nuolat važinėjanti tarp namų Vilniuje ir Mediniuose.
Sodyboje karaliauja gamta
Anot pašnekovės, kiekvieni metai sodybai būna vis kitokie. Vieną sezoną dominuoja asmeninės šventės – vestuvės, gimtadieniai, krikštynos, kitą – įmonių susitikimai, komandos formavimo renginiai. Kad ir kokie būtų svečių pageidavimai, Ieva daro viską, kad tik jie liktų patenkinti.
Tiesa, ne viską pavyksta sukontroliuoti – gamta šioje vietoje yra tikrasis šeimininkas. Aplink sodybą gyvena stirnos, gervės, garniai, kregždės, kartais kieme palieka pėdsakus ir kiti miško gyventojai. Kai kada tai atneša ir netikėtumų: stirnos nugraužia jaunus medelius, gervės barbenasi į langus, o kregždės išsirenka mėgstamą langą lizdams sukti.
„Atvažiuoji – ir vis staigmena, vis kažkas laukia, ir gražūs dalykai, ir nelabai. Bet iš meilės gamtai nuleidi rankas ir nesipriešini. Džiaugiuosi, kad ir mūsų klientai sąmoningi, viską supranta. Buvo, atsiuntė nuotrauką, kad vidury tako guli didžiulis karpis, ir klausė, ką daryti. O ten tiesiog gervė žvejojo, bet žuvies nepakėlė. Nusiunčiau brolį, kad žuvį išgelbėtų.
Be kita ko, čia ir gaidžių turime, ir varlių – ketvirtą ryto jokių žadintuvų nereikia. Žmonėms tai smagu, jie pavargę nuo didmiesčių, ieško ramybės. Ir mūsų pačių vaikai atvažiuoja ir sako: niekur nesimato tiek daug žvaigždžių, kaip čia“, – pasakoja moteris.
Istoriškai svarbus kraštas
Verslo administravimą baigusi Ieva neslepia, jog svečius ypač sudomino jos sodybos pavadinimas. Kuogi pelėdos susijusios su medumi? Kaip pasakoja pašnekovė, tiesiog buvo taip, kad vieną vasaros vakarą šeima sėdėjo kubile, o aplink miške pradėjo ūbauti pelėdos. Netoliese stovėjo ir keli bičių aviliai. Tą akimirką Ievai ir kilo mintis pavadinime sujungti šiuos du dalykus.
„Mane pelėdos kažkaip nuo pat vaikystės traukė, prisimenu, pas mamą ant stogo tupėdavo. Taip pat man labai patinka pafilosofuoti, giliau į viską pasižiūrėti. Tai aš mūsų sodybai palinkėjau išmintingų, maloniai paslaptingų kaip pelėdos klientų, o klientams – saldaus pasibuvimo“, – teigia moteris pridurdama, kad medaus pas ją galima ir paragauti.
Anot pašnekovės, jai labai svarbu, kad „Pelėdų medus“ būtų ne tik švenčių erdvė, bet ir turėtų išliekamąją vertę. Medinių kaimas yra garsios Vileišių giminės gimtinė, o pati Ieva didžiuojasi šio krašto istorija. Todėl sodyboje kasmet vyksta bendruomeniniai renginiai, tarp jų – ir „Poezijos pavasaris“, į kurį nemokamai kviečiami rajono žmonės.
„Man labai norisi, kad žmonės iš čia išsivežtų ne tik gražius prisiminimus, bet ir šiek tiek žinių apie šio kaimo istoriją. Mano močiutė pati dar dirbo Vileišių šeimynai. Kiek žinau iš mamos pasakojimų, ji nuolat pabrėžė, kad Vileišiai rodė pagarbą ir pačiam paprasčiausiam žmogui, tuos, kurie dirbo pas juos, sodindavo prie vieno stalo.
Man tai labai įdomu, kažkaip užstrigę atmintyje. Smagu, kad ir mažame kaime gali būti kitokia kultūra. Ir nors dabar jokių Vileišių šeimos trobesių nelikę, yra tik sodybvietė kaimo pradžioje, mes ten vis tiek susirenkame Vasario 16-ąją, prisimename jų darbus šalies labui“, – šypsosi Ieva.
Kas buvo Vileišiai?
Primename, kad broliai Vileišiai buvo svarbios asmenybės Lietuvos politiniame, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime.
Nepriklausomybės akto signataras, advokatas Jonas Vileišis XIX amžiaus pradžioje aktyviai dalyvavo Lietuvos politiniame, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime šaliai siekiant nepriklausomybės, rūpinosi mokyklų steigimu, vadovėlių leidyba, vadovavo kelioms ministerijoms pirmosiose nepriklausomos tarpukario Lietuvos vyriausybėse, buvo Kauno burmistras.
Gydytojas humanistas Antanas Vileišis buvo lietuvių kultūros draugijų bei įstaigų organizatorius, steigėjas ir vadovas, lietuviškų knygų medicinos bei higienos žinioms populiarinti autorius, jis buvo vienas svarbiausių Vilniaus lietuvių tautinės veiklos organizatorių ir vadovų.
Žymus geležinkelių ir tiltų inžinierius Petras Vileišis taip pat buvo vienas Tautinio atgimimo šauklių ir lietuvybės puoselėtojų, siekęs lietuviškos spaudos laisvės, tautos švietimo populiarinant mokslą, leido pirmą legalų lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“.
