Vienas pagrindinių aspektų, dėl ko pasirinko šį darbą, Gretos teigimu, – nes jai labai patinka vairuoti. „Be to, iš pažįstamų, aplinkinių, dirbančių tolimųjų reisų vairuotojais, girdėdavau, kad daug šalių aplanko, pamato, kaip svetur gyvena žmonės, o ir pinigų čia galima užsidirbti. Susidėjusi visus pliusus ir minusus, nutariau, kad reikia pabandyti, išsilaikiau vilkiko vairuotojo teises ir pradėjau dirbti“, – sakė pašnekovė.
Merginos teigimu, neretai tenka išgirsti pasakymą, kad „dirbti tolimųjų reisų vairuotoju tolygu atostogoms, už kurias dar sumoka“. Tačiau Greta atvira – kad ir kaip romantiškai skambėtų, tai yra darbas, o sunkių akimirkų jame netrūksta. Kaip ir nesaugumo jausmo: „Nemalonu, kai prie tavęs kimba pagyvenęs vyriškis, o atvejų tikrai būna visokių. Norint išlaviruoti tokiose situacijose, tenka pasitelkti moterišką gudrumą.“
Su Greta pasikalbėjome apie jos darbo pobūdį: kiek valandų tenka praleisti kelyje, kur valgo, miega ir prausiasi, kas labiausiai patinka ir su kokiais sunkumais tenka susidurti, kokie stereotipai vis dar gajūs ir kokie mitai, susiję su tolimųjų reisų vairuotojų darbu, populiariausi.
– Greta, papasakokite apie savo darbo ypatumus: viena ar su kolega važiuojate į reisus ir kiek laiko tenka praleisti kelyje?
– Dirbu lietuvių įmonėje, bet visas darbas orientuotas užsienio šalyse, po jas ir važinėjame. Kai pradėjau dirbti, važinėdavau viena. Žinote, čia nepasirinksi ir nežinosi, ar viskas visada sklandžiai seksis. Tarkime, kas nors užstringa ir reikia didelės fizinės jėgos. Aš, kaip moteris, negaliu padaryti tiek, kiek tokioje situacijoje galėtų vyras. Tad vėliau nutariau, kad važiuoti su kolega būtų paprasčiau. Dabar dirbame dviese.
Yra kadencijos (gali būti įvairios trukmės – aut.) ir vadinamieji ratai (kai iš vienos šalies vyksti į kitą ir grįžti atgal – aut.). Užsienio įmonės turi bazes, kuriose yra visi patogumai vairuotojui, taigi važiuodami kadencijomis jie ten gali apsistoti pailsėti. Yra įmonių, kurios tokių bazių neturi – kaip tik dabar tokioje ir dirbu, tokiu atveju tenka ieškotis aikštelių, kuriose galėtum pailsėti, degalinių, kuriose galėtum nusiprausti. Bet iš esmės, nesvarbu, yra bazė ar ne, gyvenama mašinoje.
Dažniausiai rinkdavausi važiuoti šešias savaites, o dabar esu išvykusi septynioms.
O kadencijų gali būti įvairių, dažniausios – keturios savaitės išvažiavus ir dvi namie arba šešios savaitės išvažiavus ir trys namie. Dažniausiai rinkdavausi važiuoti šešias savaites, o dabar esu išvykusi septynioms (su Greta kalbėjomės jai esant Vokietijoje, sustojus poilsio aikštelėje).
Yra nustatytas darbo laikas ir kassavaitinis poilsis. Kai dirbama dviese, nustatytas bendras darbo laikas yra 20 valandų ir tada pasirinktinai 9 arba 10 valandų pauzė, per kurią turi suspėti išsimiegoti, pavalgyti, nusiprausti – kartais tilpti į tą laiką tikrai sunku. O atėjus savaitgaliui ilsiesi arba 24, arba 45 valandas.
– Kam išnaudojate laisvą laiką?
– Jį išnaudoju savo poilsiui, o į tai įeina ir miegas, ir filmų žiūrėjimas, ir pasivaikščiojimai po apylinkes. Kolegos, jei išpuola sustoti prie didesnių miestų, žinau, kad užsimeta kuprines ant pečių ir eina pasižmonėti. Man dar nebuvo išpuolę sustoti poilsio prie didesnių, gražesnių miestų, bet yra tekę aplankyti mažesnius.
Daug žmonių šį darbą vadina nemokamomis atostogomis ir kelionėmis, už kurias tau sumoka. Na, galima sakyti ir taip, bet vis dėlto tai yra darbas, ir kartais pasivaikščiojimus ar miestų aplankymus keiti į poilsį, miegą.
– Po kokias šalis važinėjate?
– Priklauso nuo darbo ir kaip pasirenki važiuoti – kadencijas ar ratus. Esu važiavusi ir vienus, ir kitus, dabar daugiau važiuoju kadencijas. Per tuos porą metų apvažiavau didžiąją dalį Europos dalį: Ispaniją, Italiją, Vokietiją, Belgiją, Olandiją, Daniją, Angliją, Airiją ir kitas šalis.
– Yra tekę girdėti, kad užsienio įmonėse šis darbas geriau apmokamas ir darbo sąlygos geresnės. Ar tai tiesa ir kodėl jūs nesirenkate užsienio įmonės?
– Iš tiesų lietuviai stengiasi rasti darbą vokiečių, olandų, danų įmonėse, nes ten sąlygos geresnės, pinigai didesni nei pas mus. Čia vieša paslaptis.
Man pačiai teko pakeisti ne vieną įmonę, nes irgi vis ieškau, kur būtų geriau. Gal nuspręsiu pasukti ir tuo keliu, kaip kiti tautiečiai, bet man labai patinka Lietuva, tad džiaugiuosi, kad turiu galimybę po mėnesio ar pusantro vis sugrįžti namo ir čia pabūti. Dirbantys užsienio įmonėje tą galimybę turi kur kas retesnę – grįžta gal kartą per pusmetį.
– Užsiminėte, kad laisvu metu šiek tiek tenka pasižvalgyti svečiose šalyse. O ar tenka susipažinti su vietiniais, ar dažniausiai tas ratas apsiriboja kolegomis iš kitų šalių?
– Visaip būna. Bet su kolegomis iš kitų šalių tikrai tenka susipažinti. O kartais ir iš savos. Kolega pasakojo tokį juokingą nutikimą, kai išvykęs į užsienį susipažino, kaip vėliau paaiškėjo, su savo kaimynu, pasirodo, gyvena per keletą namų, o nė karto vienas kito Lietuvoje nebuvo matę. Kartais tas pasaulis tikrai atrodo mažesnis, nei manome.
Beje, kalbant apie kolegas iš kitų šalių ir kaip gali atpažinti, jeigu aikštelėje pamatysi, kad kolega darosi valgyti lauke lietui lyjant, greičiausiai tai bus turkas.
– Kodėl?
– Kiek teko girdėti, turkai nesidaro valgyti ten, kur miega. Nesvarbu, saulė švies, lis ar snigs, jie lauke ir gaminasi valgyti, ir valgo.
– O kur jūs gaminatės valgyti, valgote, kur miegate – kabinoje?
– Taip, miegame kabinoje, valgome irgi ten arba prie mašinos. Tualeto, dušo ieškome degalinėse.
– Vyrams tokiose situacijose paprasčiau nei moterims.
– Iš tiesų. Kai pradėjau svarstyti apie šį darbą, ieškojau informacijos ir kokį pusmetį save nuteikinėjau, kad nebus taip jau lengva rasti dušą, gali tekti pabūti nesimaudžius ir dieną, ir dvi. Tikrai tam reikėjo nusiteikti, ir tikrai tokių dienų būna.
– Po dvejų metų patirties, ką galėtumėte pasakyti, kuo jums pačiai patinka šis darbas?
– Patinka viskuo, ir dėl tų pačių aspektų, ką girdėdavau iš kitų. Aišku, viską įsivaizdavau šiek tiek gražiau, pro tuos rožinius akinius (juokiasi).
Tas darbas tikrai turi savito smagumo, nėra monotoniškas, negali žinoti, kas laukia rytoj, net negali žinoti, kas laukia po penkių minučių, kai tiek laiko esi kelyje. Mėgstantiems avantiūrą – sakyčiau, kad į tą pusę. Bet žmogus turi labai norėti šį darbą dirbti, nes jei tai darys per prievartą, greit mes.
Pusmetį save nuteikinėjau, kad nebus taip jau lengva rasti dušą, gali tekti pabūti nesimaudžius ir dieną, ir dvi.
– Su kokiais sunkumais tenka susidurti?
– Galiu pasakyti, kad šį darbą dirbti moteriai vienai tikrai įmanoma, ir yra taip dirbančių, tik kai kuriais atvejais, kai reikia ką nors stumti, traukti, kelti, dėl reikiamos fizinės jėgos gali būti sunkiau. Pavyzdžiui, jei tenka pasikrauti sunkias paletes.
Dar kalbant apie sunkumus šiame darbe, yra tekę susidurti su vyrais, kurie leidžia sau per daug ir labai negražiai priekabiauja prie moterų. Ir būtent vairuotojai. Ne jauni, o vidutinio amžiaus. Tikrai nesmagu, kai esi viena mergiotė, o prie tavęs kabinasi seneliukas.
– Ką darote tokiais atvejais?
– Sunku, kai esi vienas mažas didelėje Europoje. Kažkaip stengiesi išlaviruoti, tenka pasitelkti gudrumą. Esu turėjusi atvejį, kai prie manęs bandė kibti kolega, bet tai labai greit pavyko sutvarkyti – pasakiau vadybininkui.
– Ar jaučiatės saugi dirbdama šį darbą?
– Negaliu sakyti, kad visada jaučiuosi saugi. Kad ir einant vakare į degalinę per mašinų aikštelę, kuri nėra tokia jau maža, pilna vilkikų, o vairuotojų irgi iš įvairių šalių. Tai ir eini vis atsisukdama per petį pasižiūrėti, ar niekas neseka. Kartais paprašau, kad kolega palydėtų iki tualeto. Kai dirbi ne viena, gal ir kiti vairuotojai kitaip žiūri, tad to saugumo jausmo būna daugiau. Bet šiaip, kaip sakau, saugi gali jaustis tik namie pas tėvus (šypteli).
– Tolimųjų reisų vairuotojomis dirba vis daugiau moterų, tik visuomenėje vis dar įprasta šį darbą vadinti vyrišku. Yra tekę išgirsti, kad vyrai – kolegos – ne visada pagarbiai elgiasi su moterimis, nežiūri į jas kaip į lygiavertes. Su kokiu vyrų požiūriu jums yra tekę susidurti?
– Labai gerai sakote, iš tiesų šį darbą dirbančių moterų yra daugiau, nei atrodo. Jau nebe tie laikai, kad šioje srityje suktųsi tik vyrai.
Nesakyčiau, kad visi vyrai žiūri priešiškai, tikrai ne. Bet esu sutikusi tokių, kurie į moterį nežiūri palankiai ir dar kabina akis, kaip gali drįsti dirbti tokį darbą, kurį sugeba tik vyras, ką čia veiki, tavo vieta prie puodų! Ir tokį požiūrį dažniau yra tekę išgirsti iš lietuvių. Nes užsieniečių moterų, vairuojančių vilkiką, yra nemažai. Žinau, kad Olandijoje net yra toks juokelis: jeigu sutiksi fūristą, greičiausiai bus moteris, o ne vyras. Olandai moteris laiko stipriomis ir viską galinčiomis.
– Kokių stereotipų, mitų apie savo darbą tenka išgirsti dažniausiai?
– Vienas pagrindinių – kad šis darbas yra labai lengvas. Nes juk tik sėdi, pro langą žiūri, vaizdais grožiesi, atvažiuoji, duris atidarai, tau pakrauna ir išvažiuoji. Tikrai taip nėra. Vairuodamas fūristas akis turi turėti ir gale, stebėti kiekvieną situaciją, yra mašinos gabaritai, kuriuos turi jausti.
Taip pat ne kartą pačiai yra tekę ir išsikrauti, ir pasikrauti, paletės sveria ne du kilogramus, o šimtais. Būna, kad atvažiuoji į gamyklą ir tau sako: „Tu, šofer, eik ir išsikrauk.“ Ir nežiūri – moteris ar vyras.
Ir šiame darbe tikrai didelės rizikos – nežinai, kur tyko pavojus, kada gali įvykti avarija, kiek yra atvejų, kai vairuotojai prie vairo užmiega ar širdis sustoja.
– Socialiniame tinkle teko skaityti komentarų, kad vyrai vairuotojai savo atžvilgiu dažnai susiduria su tuo stereotipu, kad jų kiekvienoje aikštelėje laukia prostitutės.
– Tas įsivaizdavimas kiek perdėtas, nes tikrai nėra taip, kad kiekvienoje pakelėje ar aikštelėje laukia tos mergaitės. Nesakau, kad jų nėra. Esu mačiusi ir mergaičių vaikščiojančių, ir berniukų, ir tokių, kur nesuprasi – mergaitė ar berniukas. Ir girdėjusi, kad prieina vakarais prie kabinos, pabeldžia į duris ir siūlo savo paslaugas, o ar jau tų paslaugų reikės, priklauso nuo to vyro, koks jo požiūris. Neabejoju, kad yra sutinkančių, nes, jei yra pasiūla, vadinasi, turi būti ir paklausa.
– Ar esate sulaukusi kokių pasiūlymų savo atžvilgiu?
– Ne, man netekę sulaukti, tie vyriukai, kurie ten vaikšto, labiau „myli“ vyriukus nei mergaites (juokiasi).
– Kaip žinią, kad imsitės tolimųjų reisų vairuotojos darbo, priėmė jūsų šeima, draugai? Sulaukėte palaikymo?
– Iš pradžių sulaukiau gana neigiamos reakcijos iš giminės, draugų, mama buvo labai prieš. Klausė, kaip man išvis šovė tokia mintis. Mūsų šeimoje, giminėje nėra tolimųjų reisų vairuotojų. Draugai, kurie dirba šį darbą, sakė, kad gerai pagalvočiau, nes nėra taip lengva, kaip atrodo.
Būna, kad atvažiuoji į gamyklą ir tau sako: „Tu, šofer, eik ir išsikrauk.“
O tėtis mane palaikė, esu už tai jam labai dėkinga.
Beje, manau, kad tos merginos, kurių tėčiai dirbo šį darbą ir jos užaugo vilkikų kabinose, yra šūstresnės, nes nuo mažų dienų susipažinusios su darbo specifika, kaip reikia bendrauti su aplinkiniais ir pan. Aišku, viso to išmokstama, ateina su patirtimi. Ir manęs neatbaidė nei kitų nuomonė, nei kokie pasisakymai. Aš to labai norėjau, o, kaip sakoma, kai labai nori, tai ir gali (šypsosi).
– Kaip manote (ar planuojate), kiek laiko dirbsite šį darbą? O gal apie tai dabar išvis nesvarstote?
– Tiksliai nežinau. Manau, kai nuspręsiu kurti šeimą – nors šiai dienai tokių planų dar nėra, bet ateity vis tiek būtų smagu turėti, tikrai nebedirbsiu. Nors esu girdėjusi, kad važinėja ir su vaikučiais. Bet, mano požiūriu, jei jau susilauki vaikų, juos reikia auginti namuose.
Bandžiau daryti pertrauką, maniau, kad man to darbo jau nebereikia, jau visko per daug. Bet išėjo taip, kad sėdėjau namie, dirbau kitą darbą, o galvodavau apie fūrą, apie kelią. Tad tikrai sunku planuoti, kaip bus. Laikas parodys. Bet kol kas šio darbo neatsisakau.
– Ačiū jums už pokalbį! Saugių kelionių!
