Sekite 15min Google
Jie ieškojo vietos, kur būtų galima sustoti ir po truputį auginti savo gyvenimo svajonę. O dabar Platelių ežero pašonėje, romantišku pavadinimu „Supa miškas ir vanduo“ pavadintame gamtos kampelyje, tarp miškų ir pelkių, jauna šeima kuria vietą poilsiui, kūrybai ir buvimui kartu.
„Norėjome ne vasarnamio, bet vietos, kur galėtume kurti, puoselėti meilę gamtai, miškui, auginti vaikus. Norėjome užsiauginti daržovių, pasodinti sodą, pasistatyti pirtį. Galbūt kažkada, kai vaikai užaugs, ten ir gyvensime, švęsime šventes, bursime artimuosius. Norėjome tokios vietos, kur ir vaikai matytų, kaip viskas auga“, – sako tinklaraščio ir nedidelio skinamų gėlių ūkio „Supa miškas ir vanduo“ įkūrėja Eglė Granickienė.
Klaipėdoje gyvenanti šeima ilgai ieškojo sodybos. Dažnai poilsiaudami prie Platelių ežero jie pamilo apylinkes, todėl svajojo įsikurti būtent čia. Paieškos užtruko, tačiau radę tinkamą pasiūlymą, nedvejojo.
Miegojo palapinėje ir klausėsi vilkų
„Tai buvo visiškai apleista sodyba, kurioje apie dvidešimt metų niekas negyveno. Viskas buvo užžėlę, neprižiūrėta. Išsivalėme sklypą, pradėjome vasaroti palapinėje, po truputį tvarkytis, ir pamatėme, kokia tai nuostabi vieta.
Norėjau, kad čia būtų gera, kad viskas augtų, žydėtų, kad vaikams galėčiau parodyti augalų įvairovę, kaip jie veši ir kiek priežiūros reikalauja. Labai norėjome ir vandens telkinio“, – pasakoja Eglė.
Dabar sodyboje jau yra vandens telkinys, romantiškas šiltnamis ir beveik baigtas namas, kurį stato Eglės vyras gydytojas radiologas. Pasak pašnekovės, taip jis ilsisi nuo intensyvaus protinio darbo. Nors statinys vadinamas pirties namu, iš tiesų tai pilnai įrengtas gyvenamasis namas su miegamaisiais antrame aukšte.
Pradėjo kaukti vilkai: iš pradžių vienas, paskui du, po to, atrodo, jau keturi.
„Praėjusią vasarą, kai dar neturėjome namuko, miegojome palapinėje. Pradėjo kaukti vilkai: iš pradžių vienas, paskui du, po to, atrodo, jau keturi. Net paklausiau dirbtinio intelekto, kiek šansų, kad tie vilkai ateis ir suės mūsų šeimą. Vilkai neatėjo“, – juokiasi Eglė.
Vietiniai medžiotojai šeimai paaiškino, kad nors vaikų vienų toli į mišką geriau neleisti, tikimybė sulaukti vilkų apsilankymo yra labai maža. Gal todėl sodyboje iki šiol nėra tvorų, nors stirnos kartais nugraužia šeimininkės taip lauktas tulpes.
Kaip atsirado skintų gėlių ūkis?
„Prie kotedžo Klaipėdoje turėjome nedidelį kiemą, kurį bandžiau apželdinti. Sodyboje nebenorėjau kartoti ankstesnių klaidų, todėl pradėjau daug domėtis augalais ir želdinimu.
Susikūriau „Instagram“ paskyrą, ten sutikau bendraminčių. Iš pradžių jos siuntė gėles, paskui skatino pirkti tulpių svogūnėlius, bijūnus. Vieną dieną pasakė: kam žaisti su keliais bijūnais, sodink šimtą. Taip pamažu gimė mintis apie mažą gėlių ūkį“, – pasakoja Eglė.
Šiandien ji nuotoliniu būdu Jungtinėje Karalystėje studijuoja kraštovaizdžio dizainą, o gėlių ūkį vis dar vadina hobiu, kuris save išlaiko.
„Kad mūsų nedidelis skinamų gėlių ūkis neštų rimtą pelną, reikėtų kur kas daugiau apimčių, darbuotojų ir nuolatinės priežiūros. O man patinka veiklų įvairovė. Mėgstu konsultuoti žmones kuriant sodus, dalintis patirtimi socialiniuose tinkluose, puoselėti savo sodybą ir kartu su vyru priimti sprendimus dėl namo“, – dalijasi Eglė.
Vyras svajoja senatvėje auginti bijūnus
Šeima stengiasi beveik visus darbus atlikti savo jėgomis. Specialistų prireikia tik ten, kur būtina speciali technika ar žinios.
„Vyras yra pasakęs, kad jo svajonė senatvėje su manimi auginti bijūnus, todėl dabar juos sodiname kartu. Jis pastatė šiltnamį ir padeda įgyvendinti visas mano idėjas. Kartais juokauju, kad jis yra visų mano sumanymų bendrininkas“, – sako Eglė.
Vyras yra pasakęs, kad jo svajonė senatvėje su manimi auginti bijūnus, todėl dabar juos sodiname kartu.
Prie darbų prisideda ir vaikai. Penkerių metų Jogailė mamai padeda ravėti, nors, kaip šypsosi Eglė, ta pagalba kol kas labiau idėjinė. Devynerių Jonas jau pučia lapus, veža malkas, kasa, genėja ir mielai skina gėles puokštėms.
„Leidžiame daryti tiek, kiek jis pats nori. Jei atsiranda noras užsidirbti, visada galima išravėti lysvę ar atlikti kitą darbą. Nenorime, kad sodyba vaikams taptų darbo stovykla“, – pasakoja moteris.
Sodo vizija – parkas gamtos apsuptyje
Eglė svajoja sukurti sodą, kuris natūraliai įsilietų į aplinkinius miškus ir pelkes.
„Svečiai sako, kad mūsų teritorija labiau primena parką nei tradicinę sodybą. Tokį jausmą ir noriu sukurti: kad būtų takai, bet ne pernelyg tvarkingi, kad gėlynai vestų prie įvairių objektų, kad čia atsirastų meno kūrinių, skulptūrų. Norisi kuo mažiau kičo ir kuo daugiau augalų įvairovės“, – savo planais dalijasi Eglė.
Eglė svajoja sukurti sodą, kuris natūraliai įsilietų į aplinkinius miškus ir pelkes.
Ji ieško retesnių augalų veislių, lankosi pas „mažus“ augintojus, parsiveža įdomių naujienų iš užsienio. Svarbiausia, kad sodas būtų gyvas: pilnas žiedų, bičių, drugelių ir paukščių.
Įkvėpimo Eglė semiasi iš britų sodų kultūros. Neseniai ji lankėsi garsiojoje „Chelsea Flower Show“ parodoje Londone.
„Ten sodą pamatai kaip meno formą. Sužavėjo augalų deriniai, spalvos, vandens elementai, takų ir dangų sprendiniai. Parsivežiau daugybę idėjų ateities projektams“, – džiaugiasi atradimais Eglė.
Didelį įspūdį jai paliko ir bendruomenių sodai, kuriuose sodininkystė tampa ne atskiru hobiu, o natūralia kasdienio gyvenimo dalimi.
Grožis prasideda nuo purvinų rankų
Paklausta, ką patartų pradedantiems sodų kūrėjams, Eglė neslepia: romantikos čia mažiau nei gali atrodyti socialiniuose tinkluose.
„Gėlių ūkį verta kurti tik tada, jei iš tikrųjų myli žemės darbus. Tenka kasti per lietų, sodinti, ravėti, dirbti purvinomis rankomis. Puokštė rankose yra vyšnaitė ant torto, gražus rezultatas, bet iki jo veda daug darbo.
Kai prisimenu pirmąsias savo užaugintas gėles, iki šiol susigraudinu. Ir tas jausmas kartojasi kiekvienais metais. Matyt, todėl vis dar norisi kurti toliau“, – dalijasi mintimis Eglė.
