„Aš manau, kad meilės sėklą augalams savo širdyje nešiojuosi nuo pat vaikystės, kai su drauge žaisdavome „gamtos klubą“, darydavome „sekretus“, kai žemėje po stiklu yra paslepiami gėlių žiedai ir įvairūs žolynai. Močiutės darže turėjau savo lysves, kuriose galėjau eksperimentuoti su augalais, tačiau prireikė nemažai laiko ir gan vingiuoto kelio, kol ši sėkla subrendo ir virto šiuo skintų gėlių ir daugiamečių augalų ūkiu „Laimingos gėlės“, – dalinasi Ernesta.
Ji prisimena, kad prieš daugiau nei dešimtmetį, pamačiusi vis daugiau užsienyje besikuriančių skintų gėlių ūkių, ir moteris, laikančias glėbius savo ūkyje išaugintų gėlių, supratusi, kad tai ir yra svajonių gyvenimas.
