– Kaip susidomėjote delfinais?
– Delfinai į mano gyvenimą atėjo dar ankstyvoje vaikystėje. Turėjau baltą plastmasinį vonios žaislą, kuris, deja, augant kažkur dingo. Ilgą laiką dar buvau nepraradusi vilties, kad kažkur namie ar pas senelius jis yra užsimetęs, tačiau taip ir nepavyko surasti. Dabar viliuosi, kad galbūt pasiseks aptikti sendaikčių turguje.
Be šio delfino, dar buvo vaikiška Dagmaros Normet knygutė „Delfinija“, o mamos knygų lentynoje – V.Belkovičiaus su bendraautoriais parašyta knyga „Mūsų draugas delfinas“. Tačiau tikrasis susižavėjimas delfinais įvyko po apsilankymo delfinariume 1995 metais. Delfinai tiesiog pakerėjo. Ir kam galėtų nepatikti nuolat besišypsantys bei teigiamas emocijas dalinantys gyvūnai?!
Tikrasis susižavėjimas delfinais įvyko po apsilankymo delfinariume 1995 metais. Delfinai tiesiog pakerėjo. Ir kam galėtų nepatikti nuolat besišypsantys bei teigiamas emocijas dalinantys gyvūnai?!
– Kuo jie jums ypatingi?
– Mane labiausiai žavi plati jų šypsena (ir nesvarbu, kad jie tiesiog kitaip negali). Ji paperka akimirksniu. Nesunku pastebėti, kad šypsena yra užkrečiama – galima nusišypsoti net nepažįstamam žmogui ir, sąmoningai ar ne, tai sugrįš atgal. Netikite? Pabandykite! Ir aplinkiniai taps šiek tiek laimingesni, nes susiraukus šypsotis nesigauna.
Kita sužavėjusi delfinų savybė – draugiškumas. Jau nuo senų senovės sklando legendos apie šių gyvūnų nesavanaudišką pagalbą skęstantiems, o kai kuriose šalyse laukiniai delfinai netgi padeda žvejoti. Žinoma, dabartiniai šių žinduolių elgsenos tyrimai atskleidžia ne tokius idealizuotus motyvus, bet vis vien norisi tikėti, kad jie ypatingesni nei yra iš tiesų.
Na, ir dar vienas su delfinais susijęs dalykas – laisvė. Jiems priklauso bekraščiai vandenynai bei jūros ir netgi kai kurios upės. Nežinau, ar kas gali geriau iliustruoti laivę už bangas skrodžiančius delfinus. Deja, gyvai šio reginio dar neteko stebėti, bet manau, kad kažkada ši svajonė išsipildys. Tačiau kaip bebūtų paradoksalu, vienareikšmiškai prieš delfinariumus pasisakyti irgi negaliu. Taip, delfinų vieta laisvėje, bet...
Prieš trylika metų turėjau galimybę rašyti kursinį darbą apie delfinų priežiūrą delfinariume ir savo akimis mačiau delfinų terapijos poveikį. Bendravimas su delfinais iš tiesų daro stebuklus.
– Kaip kilo muziejaus idėja?
– Delfinai namuose pradėjo kauptis nuo 2000 metų, o po pusantrų metų pradėjau daryti išsamų jų sąrašą, kuriame aprašydavau visus pirktus ar dovanų gautus delfinus. Apraše buvo informacija ne tik, kaip delfinas atrodo (tuo laiku apie skaitmeninius fotoaparatus buvo galima tik pasvajoti), bet ir nuo ko gautas, iš kur atvežtas.
Rinkdama delfinus svajojau ir apie darbą delfinariume, tik šis noras atrodė labai toli nuo realybės, kol vieną dieną bakalaurinio darbo vadovas suvedė su reikiamais žmonėmis ir svajonė pakliūti į delfinariumą tapo realybe.
Laikas praleistas su delfinais įsiminė visam laikui, be gausybės teigiamų emocijų, padovanojo ir pažintį su delfinariumo darbuotoju Arvydu. Būtent šiam žmogui esu dėkinga už pirmąsias internetinių puslapių kūrimo pamokas. Po šių pamokų ir kilo mintis sukelti savo jau du šimtus daiktų perkopusią kolekciją į virtualią erdvę. Taigi, pirmas darbas, kurį padariau vos baigusi bakalauro studijas, sukūriau tinklalapį „Aušros virtualus delfinų muziejus“.
Tinklalapis gyvavo vos kelis metus, kol vieną dieną puslapių talpinimo paslaugos teikėjas nutarė to daugiau nebedaryti. Bėgant laikui atsirado Facebook‘as, supratau, kad tai visai puiki vieta atgaivinti virtualaus muziejaus idėją, ir taip 2010 m. kovo 29 d. startavo nauja kolekciją pristatanti versija.
Žinoma, jau nuo pirmos internetinės muziejaus versijos ėmė kirbėti mintis apie tikrą muziejų, juk Kaune yra Velnių muziejus, Šiauliuose – Katinų muziejus, tad kodėl negalėtų būti ir Delfinų muziejaus?..
Kiek vėliau internete aptikau, kad mano idėja nėra labai originali, Delfinų muziejų pasaulyje yra ne vienas, artimiausias turbūt yra Lansarotėje Kanaruose. Reikėtų pirmiau apsilankyti ten ir pasisemti idėjų prieš imantis įgyvendinti savąją, juo labiau, kad norint įtikti šiuolaikiniams muziejų lankytojams, reikia labai labai pasistengti ir gerai apgalvoti kuo sudominti.
– Kiek turite eksponatų?
– Šiuo metu mano kolekcija sparčiai artėja prie 3600 eksponatų. Kadangi jie visi yra viename kambaryje, tai paskutiniu metu tikro muziejaus įkūrimas tapo ypač aktualus.
– Iš kur jų parsivežate?
– Labai patinka keliauti, tad stengiuosi iš kiekvienos kelionės parsivežti bent po vieną. Žinoma, ne visada pavyksta... Šiuo metu turiu delfinų iš 50 šalių, žinoma, su kitų žmonių prisidėjimu. Kai tik galiu, aplankau sendaikčių turgus, ten visada galima atrasti įdomių eksponatų. Kaip bebūtų gaila, euro įvedimas smarkiai paveikė mano kolekcijos gausėjimą, sendaikčių kainų dauguma prekeivių nepasivargino perskaičiuoti...
– Gal yra dovanojančių?
– Džiugu, kad daugiau nei pusė kolekcijos delfinų yra gauti dovanų. Pačių padaryti delfinai man ypatingai mieli. Dar įdomiau, kad didžioji dauguma dovanojančių nėra mano pažįstami.
Bendrai prie mano kolekcijos yra prisidėję apie 300 žmonių. Kolekcijos gausinimui labai pasitarnavo atvirukų mainų projektas Postcrossing.com. Jo pagalba gavau nemažai atvirukų ir pašto ženklų delfinų tematika. Būna, kad projekto dalyviai, paskaitę apie mano pomėgį, neapsiriboja vien atviruku.
Ypač smagu susipažinti su kitais kolekcininkais, tada labai gerai suprantame vieni kitus ir užsimezga ne vienerius metus trunkanti draugystė. Jie man parenka delfinų, aš jiems to, ką jie renka ir taip mainomės siuntiniais. Labai daug delfinų esu gavusi iš vokiečių, gražiai bendraujam su latve. Iš tiesų pasidžiaugti galiu ir lietuviais, yra nemažai mielų žmonių, kurie reguliariai papildo mano kolekciją. Ir tikrai būna, kad iš nedidelės jaukios krautuvėlės ar turgaus namo grįžtu nešina dovanų gautais delfinais. Nuostabių žmonių aplink pilna!
– Kurio eksponato istorija įdomiausia?
Ypač smagu susipažinti su kitais kolekcininkais, tada labai gerai suprantame vieni kitus ir užsimezga ne vienerius metus trunkanti draugystė. Jie man parenka delfinų, aš jiems to, ką jie renka ir taip mainomės siuntiniais.
– Iš tiesų tų istorijų yra ne viena, bet jei reikia pasirinkti vieną, tai būtų apie gero draugo dovaną.
Prieš kelis metus su gimtadieniu pasveikinti atėjo geras draugas ir, mano dideliam nustebimui, atnešė butelį vyno. Nesu iš tų, kurios labai mėgsta alkoholį, tad tokia dovana mažumėlę suglumino. Nesu ir vynų žinovė, tad paprasčiausiai ištraukiau butelį iš maišelio ir padėjau ant stalo. Draugas net tris kartus pakartojo, kad padėjau ne taip. Bet kaip galima butelį padėti ne taip?
Taigi, po trečio įspėjimo, taip ir nesupratusi, kodėl kažkas ne taip, paėmiau į rankas butelį ir apsukusi žvilgtelėjau į etiketę... Ant jos buvo nupiešti delfinai... Vos nenugriuvau iš netikėtumo, nes prieš porą mėnesių buvau mačiusi tokį australiško vyno butelį kažkur internete ir net pasvajoti nedrįsau, kad jį galėčiau turėti savo kolekcijoje... Kaip draugas atspėjo mano net nesugalvotą norą, neįsivaizduoju, kur to vyno rado – irgi, nes parduotuvėse pasidairiusi nepastebėjau.
– Ar sulaukiate daug susidomėjusių jūsų kolekcija?
– Susidomėjimas yra, anksčiau darydavau ir „ekskursijas“. Labai smagu būdavo stebėti žmonių veidus, kai pamatydavo, kaip kolekcija atrodo gyvai. Kai pasakydavau kiek turiu, na, atrodo daug, bet tą skaičių įsivaizduoti sunku, o pamatydavo savomis akimis ir visai kitas įsivaizdavimas atsirasdavo. Po tokių vizitų, netrukus kolekcija dar pasipildydavo. Dabar dėl vietos stokos, jau nebėra estetinio vaizdo, o ir dulkių valymas nuo delfinų užtrunka kelias paras...
Internetinis puslapis taip pat padidina susidomėjimą kolekcija, buvo net žmonių, kurie radę „Virtualų delfinų muziejų“, padovanojo jiems nebereikalingus delfinus.
– Ar surandate bendraminčių delfinų tematika?
– Žinau, kad tokių yra, tačiau sutikti teko tik vieną žemaitę emigrantę. Ji pati mane susirado ir atidavė savo besikartojančius delfinus, vėliau buvome dar kelis kartus susitikę, kaskart parveždavo kokių nors ypatingų eksponatų iš Anglijos. Iš tiesų net sunku patikėti, kad tokių nerealių žmonių būna. Gerai pagalvojus, kolekcijoje turbūt turiu beveik visus reikalingus daiktus, jei reikėtų išgyventi...
Gyvenime praktiškai nieko iš kolekcijos nenaudoju, porą esu pametus, tad eksponatų vieta yra tik kolekcijoje. Na, o kadangi per tokį kiekį jau pasitaiko ir besikartojančių, tad su norinčiais mielai pasimainyčiau.
– Kokių svajonių turite susijusių su delfinų muziejumi?
– Svajonė tik viena – padaryti patrauklų ir nenuobodų lankytojams muziejų ir tai padaryti kaip įmanoma greičiau. Žinoma, bet kokia pagalba irgi praverstų...
– Jūsų gyvenime yra vietos ne tik delfinams. Kokia veikla teikia daugiausiai džiaugsmo?
– Dar vaikystėje tėvai įskiepijo pomėgį gamtai, kelionėms ir kolekcionavimui, šie trys pomėgiai ir lydi mane visą gyvenimą bei suveda su nuostabiais žmonėmis, kuriems esu labai dėkinga.
Mėgstu fotografuoti gamtą, stebėti pokyčius joje, ypač patinka sekti pavasarinių augalų žydėjimą ir tą darau daugiau nei dvidešimt metų. Taigi, neatsitiktinai pasirinkau gamtos studijas, o vėliau gilinau žinias aplinkosaugos, vadybos srityse.
Po studijų visos veiklos buvo vienaip ar kitaip susijusios su gamta, o paskutinius metus praleidau dirbdama medelyne. Turbūt neatsiejama mano gyvenimo dalis – rašymas, internete dalinuosi įspūdžiais apie gamtą bei keliones.
