Išskirtinės pašnekovės namuose Sodų gatvėje apsilankiau antrąjį rugpjūčio savaitgalį. Tuo metu pas Adelę svečiavosi iš kitų miestų atvykusios abi jos dukterys.
„Prieš jums ateinant truputį „šampaniavomės“ – prieš keletą dienų buvo mano gimtadienis“, – šyptelėjusi pranešė viena jų.
Ant staliuko svetainėje nugulė saldžios vaišės, pro praviras balkono duris krito šildantys saulės spinduliai, o Adelė tauškėjo daug daugiau nei įprastai.
„Seniai jau girdėjau ją tiek ir taip kalbant. O tu?“ – žiūrėdama viena į kitą stebėjosi pokalbio besiklausiusios ir kartais jį papildžiusios abi namų šeimininkės dukterys.
„Adele, kada jūs gimėte? Netikiu, kad jums jau 104-eri“, – paklausiau.
„1921 metų sausio 16 dieną. Ir, matot, laiko mane dar čia. Tik kojelėmis jau nebepaeinu. Esu tikra kaimietė. Iš Suvalkijos, Griškabūdžio. Nieko ten kaime nelikę. Tėtį kolūkio arkliai užmušė – visokių baisumų būta, mamą į Palangą parsivežiau. Atvažiavau čia gal prieš 70 metų – bėgome nuo vežimų. Buožino mus labai. Palangoje saugiau buvo“, – kaip ji, suvalkietė, atsidūrė pajūryje, atskleidė pašnekovė.
Ilgą laiką ji su šeima gyveno Vytauto gatvėje, prie bažnyčios, o į butą Sodų gatvėje, kuriame lankiausi pokalbio metu, persikėlė tik 1990-aisiais.
„Šefavo“ valgyklose
Adelė puikiai atsimena, kai pirmą kartą pamatė Baltijos jūrą – turi net tuomet ant tilto padarytą nuotrauką su dukrele. Ji greitai Palangoje įsidarbino – dirbo virėja tai vienoje, tai kitoje valgykloje.
Vyresnieji poilsiautojai gal dar atsimins tokias maitinimo įstaigas, kaip „Jūratė“ ar „Agila“.
Darbavosi kurį laiką pašnekovė ir Klaipėdoje. Paklausta, ką mėgdavo gaminti, patikino, kad rusų laikas gamino tai, ką turėjo ir kas ką valgė.
„Šefavau“ ilgai. Vadovavau valgykloms. Labai sunkus darbas. Žmonės sakydavo: valdiška, ko tu čia rūpiniesi. Žinot, turi galas su galu sueiti, kaip nesirūpinsi. Taip ir išvargau be jokių didelių bėdų.
Atsimenat, kai Palangos baseiną statė? Virš 60 metų man jau buvo, kai perėjau dirbti į jį. Vyrus priimdavau rūbinėje. Labai gerą darbą turėjau. Su vyrais, žinot, gerai dirbti. Tai aš tą baseiną ir atidariau, ir uždariau. Nuo tada, kai uždariau, niekur ir nebedirbu“, – šmaikštumo nestokojo Adelė.
Darbas valgykloje, kaip prisiminė, prasidėdavo jau kiek po 5 valandos ryto. Reikėdavo malkomis įkūrenti krosnį, o ta bobelė, kuri tai turėdavo padaryti, imdavo ir kartais pasigėrusi užmigdavo.
„Ateini, eilė žmonių, o maisto negali pradėti gaminti, nes plyta neįkaitusi“, – prisiminė Adelė.
Vienas vyras ir vienas žmogus
Ant vyriausios Palangos gyventojos rankos pastebiu vestuvinį žiedą. Ji vis dar jį nešioja, nors sutuoktinis miręs jau seniai.
