Sekite 15min Google
– Kokius esminius pokyčius žiniasklaidos teisėje ir jos taikyme Lietuvoje pastebite?
– Iš svarbiausių pokyčių negalima nepaminėti praėjusių metų rugpjūtį pradėto taikyti Europos žiniasklaidos laisvės akto. Kodėl jis reikšmingas? Pirmiausia turime nepamiršti, kokios priežastys padiktavo jo atsiradimą. Jis pasiūlytas reaguojant į vis gilėjančias žiniasklaidos laisvės problemas kai kuriose Europos Sąjungos (ES) valstybėse narėse. Jame nemažai svarbių nuostatų, bet, mano požiūriu, reikšmingiausios jų yra susijusios su redakcinės laisvės apsauga, šaltinių konfidencialumo užtikrinimu ir visuomeninių transliuotojų nepriklausomumo garantijomis.
Ar yra prasmė apie rizikas šioms vertybėms kalbėti Lietuvoje? Mano požiūriu, tikrai taip. Nes rizikų redakciniam nepriklausomumui yra, ir jų nemažėja. Pradedant žiniasklaidos (ypač regioninės) finansine ar valdymo priklausomybe nuo politikų ir baigiant savicenzūra, kai, reaguodamas į dažnai nepagrįstą arba kazuistišką kritiką (pavyzdžiui, tariamo temų ar pašnekovų balanso stoka) žurnalistas pats ima save riboti. Šią tendenciją tikrai matau, nes žiniasklaidos priemonės dabar vis dažniau yra priverstos aiškintis ne dėl konkretaus žurnalistinio kūrinio atitikties teisės ir etikos reikalavimams, bet dėl pačios redakcinės krypties, tariamo nuomonės įvairovės ar netgi pasaulėžiūros įvairovės neužtikrinimo: kodėl redakcija per liberali arba per konservatyvi, kodėl rašo apie kairiųjų, o ne dešiniųjų „nuodėmes“ ir pan.
Redakcinio nepriklausomumo esmė labai paprasta: žurnalistas ir redakcija turi turėti teisę laisvai pasirinkti temas ir pašnekovus, bet turiningąja, o ne formaliąja prasme pasiekti tai nėra paprasta, nes būtent pastaruoju metu iš politikų ir kitų visuomenės įtakingųjų vis pasigirsta noras „padėti“ žiniasklaidai būti labiau nešališka, įvairesne ar pan., o tai tikrai neprisideda prie redakcinio nepriklausomumo, greičiau atvirkščiai.
Žurnalistų šaltinio paslapties užtikrinimas taip pat dar nėra tinkamai suvoktas, ir deja, ne tik visuomenės, bet ir teisėsaugos institucijų, ir netgi teismų. Kalbu apie kažkiek žiniasklaidoje nušviestą atvejį, kai redakcijai atsisakius atskleisti žurnalisto šaltinį, redakcija jau kitą dieną gavo prokuroro nutarimą ir teisėjo rezoliuciją, įpareigojančią šaltinį atskleisti, nors tiek europinė, tiek nacionalinė teisė sako, kad toks sprendimas yra visiškai ultima ratio, kai jis būtinas dėl ypač reikšmingų visuomenės interesų, o visos kitos priemonės yra išnaudotos, jis priimamas motyvuotu teismo sprendimu, posėdyje išklausius ir žurnalistą (redakciją).
Dėl rizikų visuomeninio transliuotojo nepriklausomumui praėjusių metų pabaigoje – šių pradžioje turėjome realią galimybę stebėti, kaip skirtingai atskiros mūsų visuomenės grupės vertina tiek visuomeninio transliuotojo vaidmenį, tiek įvairiausius jo nepriklausomumo aspektus, ir čia visiškai pagrįstai buvo prisimintas ir Europos žiniasklaidos laisvės aktas.
-
Žiniasklaidos indekso kritimą bendruomenė vertina skirtingai, bet pabrėžia LRT pataisų įtaką
-
Klauskite teisininko: ar asmuo gali prieštarauti, kad TV laida paviešintų vaizdo įrašą su jo atvaizdu?
-
Džina Donauskaitė: jei žiniasklaida prisitaikys tik prie algoritmų, nebeliks skirtumo tarp jos ir socialinių tinklų
– Žvelgiant iš žiniasklaidos teisės, ar šiandien žurnalistui dirbti sudėtingiau ar lengviau nei, tarkime, prieš dešimtmetį?
– Su įvairiomis žiniasklaidos priemonėmis dirbu beveik 15 metų ir galiu pasakyti, kad profesionalūs žurnalistai gebėjo ir geba dirbti taip, kad esminių klaidų nepadarytų. Mano požiūriu, daugelis žurnalistų, su kuriais dirbu, yra puikiai išmanantys esminius žiniasklaidos teisės principus ir net nežinodami teisinių niuansų, 99 proc. iš 100 proc. geba atskirti viešą interesą nuo smalsumo tenkinimo, nuomonę nuo žinios, kaip ir atpažinti ribinius atvejus ir dėl jų pasikonsultuoti.
Kaip sakau mokymų žurnalistams metu, žiniasklaidos teisė yra labai intuityvi. Daugeliu atveju, jei būdamas sąžiningas ir nuoširdus, manai, kad kažkokios informacijos nederėtų skelbti, nes ji privati ir pridėtinės viešosios naudos tavo žurnalistiniam kūriniui neduoda, greičiausiai taip vertins ir ginčo sprendėjas.
Todėl aš nemanau, kad grynai profesine prasme dirbti žurnalistui dabar sunkiau nei prieš dešimtmetį. Sunkiau nebent ta prasme, kad greta savo profesinių užduočių – parengti profesionalų žurnalistinį kūrinį, žurnalistas dažnai yra priverstas kovoti papildomas kovas ir savo turinį apginti kitose „kovos aikštelėse“, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose ar aiškindamasis ginčų sprendėjams.
– Tikrai nemažai žurnalistų šiuo metu greta profesijos užsiima ir kita veikla (pvz., visuomenine, taip pat kuria turinį socialiniuose tinkluose). Kur šiandien riba tarp asmeninės žurnalisto ir redakcijos atsakomybės?
– Atsakymas priklauso nuo to, apie kokį žiniasklaidos subjektą ir kokią atsakomybę kalbame. Pačia paprasčiausia prasme atsakingas tas, kuris paskleidė informaciją, atitinkamai ir turėjo galimybę bei pareigą užkirsti kelią neteisėtos informacijos skleidimui. Jei kalbame apie klasikinę visuomenės informavimo priemonę, vaidmenys gana aiškūs: žurnalistas rengia informaciją, o atsakingasis redaktorius priima sprendimą ją skelbti, vadinasi, žurnalistinis kūrinys pereina taip vadinamąjį „keturių akių“ filtrą, todėl redakcinė atsakomybė tenka žiniasklaidos priemonei.
Kai kalbame apie socialinių tinklų turinį, tokio filtro nebelieka, ir viešosios informacijos rengėjas bei skleidėjas sutampa, yra tas pats asmuo, todėl jis ir tampa atsakingas už neteisėtos informacijos paskleidimą.
Šis klausimas talpina savyje užuominą ne tik apie teisinę atsakomybę už neteisėtos informacijos paskleidimą, bet ir apie tai, kad žurnalistas, net ir veikdamas socialinėje (ne darbinėje) erdvėje, informacijos vartotojo neretai tapatinamas su žiniasklaidos priemone, todėl žurnalisto socialinė veikla gali turėti reikšmės ir visuomenės informavimo priemonės vertinimui.
Tai, ką žurnalistas komunikuoja ne darbinėje sferoje, gali paveikti žiniasklaidos priemonę, kuri yra ne tik viešosios informacijos skleidėjas, bet ir žurnalisto darbdavys. Tokiu atveju jau turime kalbėti apie visuomenės informavimo priemonės nustatytas taisykles dėl žurnalistų raiškos socialiniuose tinkluose ar kitų visuomeninių veiklų, o čia taisyklių ar susitarimų gali būti įvairių.
– Kas teisiniu požiūriu atsako už klaidą, netikslią informaciją ar žmogaus teisių pažeidimą – informaciją surinkęs žurnalistas, ją paskelbusi redakcija, redaktorius?
– Jei kalbame apie klasikinę visuomenės informavimo priemonę, civilinės atsakomybės prasme garbės ir orumo ar dalykinės reputacijos pažeidimo, privatumo pažeidimo bylose atsakovas yra visuomenės informavimo priemonė. Juk žurnalistas ar redaktorius yra tik darbuotojai, veikiantys darbdavio – visuomenės informavimo priemonės vardu ir interesais.
Tačiau tai nereiškia, kad žurnalistas nėra atsakingas už pažeidimus, nustačius pažeidimą jam gali būti taikoma drausminė ar sutartinė atsakomybė.
– Kaip dirbtinis intelektas (DI) keičia žurnalisto ir redakcijos teisinę atsakomybę? Jei DI naudojamas informacijai ieškoti, tekstui rengti, versti, apibendrinti ar vaizdui kurti, kas atsako už jo padarytas klaidas, šališkumą ar galimus autorių teisių pažeidimus?
Ar užtenka aiškumo tiek žiniasklaidos lauko darbuotojams, tiek jos vartotojams: skaitytojams, žiūrovams ir klausytojams?
– Dirbtinis intelektas, o tiksliau – jo naudojimas niekaip nekeičia žurnalisto ar redakcijos teisinės atsakomybės. DI gali palengvinti informacijos paiešką, padėti parengti informaciją, tačiau už informacijos atitiktį teisiniams reikalavimams yra atsakingas ne dirbtinis intelektas, o žmogus.
Ar užtenka aiškumo žiniasklaidos lauko darbuotojams? Priklauso nuo darbdavio. Tai, kokius dirbtinio intelekto įrankius ir kaip pasirinkti, kaip juos įvertinti, ar reikia kontroliuoti, kaip jie naudojami, šiandien didžiąja dalimi yra darbdavio pasirinkimas.
Už informacijos atitiktį teisiniams reikalavimams yra atsakingas ne dirbtinis intelektas, o žmogus.
Mano požiūriu, atsakingas darbdavys, ypač atsakinga visuomenės informavimo priemonė, kuri neišvengiamai susiduria su didele apimtimi įvairiausios informacijos, negali leisti sau palikti dirbtinio intelekto įrankių pasirinkimo savieigai ar darbuotojų nuožiūrai.
Privatumo arba asmens duomenų apsaugos aspektu paprastas transkribavimo (garso ar vaizdo įrašo išrašymas - past.) įrankis, verčiantis garsą tekstu, yra susijęs su pašnekovo asmens duomenų (balso, pokalbio turinio) perdavimu kitam asmeniui – dirbtinio intelekto įrankio tiekėjui, todėl parenkant galimas naudoti dirbtinio intelekto sistemas turėtų būti atliktas vertinimas, kaip tvarkomi įvesties/išvesties duomenys, kur ir kiek saugomi, kur gali būti perduodami, ar yra naudojami mašininiam mokymuisi ir pan.
Dėl aiškumo skaitytojams, žiūrovams, klausytojams nuo šių metų rugpjūčio jau taikomi Dirbtinio intelekto akte įtvirtinti skaidrumo reikalavimai, įpareigojantys ženklinti dirbtinio intelekto sugeneruotą arba pakeistą vaizdo arba garso turinį, jei jis tikroviškai imituoja žmones, daiktus ar įvykius, kuriuos informacijos vartotojas gali klaidingai palaikyti tikrais (vadinamąjį deepfake turinį).
Pažymėti reikalaujama ir dirbtinio intelekto sukurtą ar pakeistą tekstą, kuriuo viešai informuojama visuomenė svarbiais viešojo intereso klausimais tuo atveju, jei tekstas nėra išsamiai peržiūrėtas žmogaus (pvz., automatiniai dirbtinio intelekto padaryti teksto vertimai, automatinė garso ar vaizdo transkripcija ir pan.).
– Kokias naujas teisines rizikas žurnalistams kuria dabartinis informacijos greitis ir skaitmeninė aplinka? Ar didžiausi iššūkiai šiandien susiję su privatumu, asmens duomenimis, autorių teisėmis, socialiniais tinklais, dezinformacija, o gal atsiranda visai naujų problemų?
– Siekis būti pirmam paskelbusiam naujieną nėra naujas. Prieš daugiau nei dešimtį metų teko atstovauti žiniasklaidos priemonių ginče, kai jos kaltino viena kitą dėl praktikos, kai vieno interneto naujienų portalo publikacija buvo nežymiai pakeičiama ir publikuojama kitame portale. Tuomet kilo klausimas dėl autorinio kūrinio ir įprastinio pranešimo apie įvykius skirties, citavimo ir atgaminimo bei kitų su autorių teisėmis susijusių klausimų.
Šiandien „lenktynės“ dėl informacijos greičio taip pat vyksta, tik jose dalyvauja nebe tik tradicinė žiniasklaida, bet ir kiekvienas, turintis socialinio tinklo paskyrą.
Profesionalus žurnalistinis kūrinys visada buvo ir bus apie pareigą patikrinti faktus, suteikti kritikuojamajam atsakymo teisę, pasverti privatumą ir visuomenės teisę žinoti, o tai sunkiai koreliuoja su noru naujieną paskelbti tuojau pat.
Mano manymu, profesionali žiniasklaida negali sau leisti aukoti pagrindinių visuomenės informavimo principų (teisingumo, tikslumo, privatumo apsaugos ir kitų) greičio vardan, nes tik tai šiandien dar ją skiria nuo visos kitos informacijos gausos.
Todėl sakyčiau, kad būti pirmam ir nebūtinai teisingam, tiksliam, tinkamai paisančiam privatumo ar priešingai – lėtesniam, bet ramiam dėl skelbiamo turinio – šiandien yra pasirinkimas, kurį daro kiekvienas viešosios informacijos skleidėjas.
Vienas iliustratyviausių pavyzdžių man buvo šių metų pradžioje paviešinti taip vadinami „Epsteino failai“ ir labai skirtingas redakcijų požiūris į šiuose dokumentuose paskelbtų asmenų privatumą. Su tam tikra nuostaba stebėjau redakcijų lenktynes dėl „Epsteino failuose“ rastų žmonių istorijų paviešinimo, į skirtingas etikos lentynėles susidėdama tas redakcijas, kurios bent jau pamėgino spręsti, kurie iš paminėtų asmenų gali būti laikomi aukomis, o kurie – asmenimis, kurių elgesys yra vertas viešo tyrimo.
Būti pirmam ir nebūtinai teisingam, tiksliam, tinkamai paisančiam privatumo ar priešingai – lėtesniam, bet ramiam dėl skelbiamo turinio – šiandien yra pasirinkimas.
– Žvelgiant į artimiausius metus, kokių pokyčių žiniasklaidos teisėje ir žurnalisto kasdieniame darbe galima tikėtis? Ką žurnalistai ir redakcijos jau dabar turėtų keisti savo darbo procesuose, kad technologijų raida neaplenktų profesinių ir teisinių standartų?
– Jau minėjau pagrindinius naujesnius europinius teisės aktus, reguliuojančius žiniasklaidos sektorių (Europos žiniasklaidos laisvės aktą, Dirbtinio intelekto aktą).
Iš sąlyginai naujų, bet jau veikiančių institutų paminėtini ir taip vadinami SLAPP ieškiniai. Prieš keletą metų turėjau galimybę atstovauti žiniasklaidos priemonei ir jos žurnalistams, kai iš žurnalistinio tyrimo viena tema apie politikų ir verslo simbiozę „gimė“ daugiau nei 20 ginčų turbūt visoms įmanomoms ginčų institucijoms, skundai ir ieškiniai buvo teikiami vis skirtingų tos pačios istorijos herojų tiek visuomenės informavimo priemonei, tiek žurnalistams, praeinant visus įmanomus etapus.
Tuomet pirmą kartą susidūriau su reiškiniu, labai panašiu į strateginį bylinėjimąsi, tačiau SLAPP ieškinių instituto Lietuvos teisinėje sistemoje dar nebuvo.
Šiuo metu jau turime ne tik teisinę bazę, bet ir teismų praktiką, suformulavusią kriterijus, leidžiančius vertinti, kada ieškiniu siekiama ne apginti pažeistą teisę, bet užkirsti kelią visuomenės informavimo veiklai, nuo jos atgrasyti ar už ją nubausti.
Prie svarbių pokyčių žurnalistinėje veikloje verta paminėti ir nuo šių metų birželio taikoma teismų duomenų teikimo žiniasklaidai tvarka, leidžianti žurnalistams gauti nenuasmenintus teismų sprendimus. Tai neabejotinai palengvina tiriamosios žurnalistikos darbą, tačiau tuo pačiu ir užkrauna papildomą atsakomybę atsakingai pasverti asmens privatumo ir viešojo intereso skelbti atitinkamą informaciją vertybių pusiausvyrą.
Atsakant į paskutinį klausimą, ką žurnalistai ir redakcijos jau dabar turėtų keisti savo darbo procesuose, kad technologijų raida neaplenktų profesinių ir teisinių standartų, linkėčiau nepamiršti, kad technologijų raida gali palengvinti kasdienį informacijos rinkimo, sisteminimo, tvarkymo darbą, tačiau redakcinė atsakomybė, informacijos patikra ir žurnalistinės etikos reikalavimai negali būti deleguoti algoritmams.
Mano giliu įsitikinimu, ilgainiui laimės tos redakcijos, kurios technologinius pasiekimus naudos kaip pagalbininką, bet sprendimų priėmimą ir vertybinius pasirinkimus išlaikys profesionalaus žurnalisto rankose.
„Žurnalistika mato daugiau“ tai turinio skiltis, kuri yra projekto „Tikra žurnalistika atneša tikrus pokyčius“ dalis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas – skirta 220 000 Eur.
