Tiesiogiai
Publikuota 2022 08 28, 11:04

Gintarė save vadina užkietėjusia žveje: dabar jėgas išbando varžybose

Nuo senų laikų tarsi įprasta, kad žvejybos entuziastai dažniausiai būna vyrai. Vis dėlto neseniai šį užsiėmimą atradusi Gintarė Makauskaitė laužo stereotipus – greitai įsisavinusi žinias, dabar moteris ne tik savo malonumui žvejoja laisvalaikiu, bet ir dalyvauja įvairiose varžybose. Nors kiti žvejai jau priima Gintarę kaip lygiavertę žveję, pradžia buvo sunkesnė. „Vienas vyras sakė, kad boba sektoriuje atneš nelaimę“, – prisimena ji.
Gintarė Makauskaitė
Gintarė Makauskaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Labiausiai žavi poledinė žvejyba

Gintarė žvejoti pirmą kartą pabandė tik prieš 4 metus, tačiau noras joje glūdėjo ilgą laiką. Tik, kaip pati sako, niekas iš šeimos ar draugų rato tuo neužsiėmė, todėl negalėjo paprašyti pagalbos.

„Vėliau vienas draugas ėmė važiuoti į žvejybą, o aš vis zyzdavau, kad pasiimtų mane kartu. Kai žmogui įkyrėjau, pasakė, jog nusipirkčiau meškerę – parodys man, kaip reikia. Nuo to viskas ir prasidėjo“, – šypsosi G.Makauskaitė.

Asmeninio albumo nuotr./Gintarė Makauskaitė save atrado žvejyboje
Asmeninio albumo nuotr./Gintarė Makauskaitė save atrado žvejyboje

Pirmą dugninės žvejybos bandymą Gintarė prisimena kaip ne itin vykusį – tą kartą ji nieko nesuprato, viskas susipynė.

„Poledinė žvejyba man iš karto patiko. Pirma žuvis buvo mažytis ešeriukas. Kiti juokiasi, kad aš džiaugiuosi mažomis žuvytėmis, nes patys bando pagauti, pavyzdžiui, lydeką“, – sako G.Makauskaitė.

Pajautusi malonumą žvejoti, Gintarė ėmė tą daryti savaitgaliais arba po darbo. Vasarą ji įprastai užsiima dugnine žvejyba, o žiemą – poledine.

„Ant ledo galiu būti nuo ryto iki vakaro – man ten labai patinka. Jeigu tik darbas ir sąlygos leidžia, visada važiuoju. Dabar jau itin laukiu žiemos, – juokiasi G.Makauskaitė. – Tik pas mus žiemą nebelabai būna ledo. Jei taip bus ir toliau, galvoju, reikės kur nors keliauti, kad jo rasčiau – gal į Antarktidą?“

Atradusi save žvejyboje, Gintarė iš artimųjų sulaukė įvairių reakcijų. Anot jos, kol nedalyvavo varžybose, tol visi laikėsi neutralios pozicijos.

„Kai ėmiau važiuoti į varžybas, girdėjau klausimų, kokiomis nesąmonėmis užsiiminėju. Tėvai, žinoma, ne piktai, bet irgi sakė, kad galbūt tai labiau tinka vyrams. Su laiku jie priprato, bet didelio palaikymo bei susižavėjimo nebuvo“, – neslepia G.Makauskaitė.

Vos pradėjusi žvejoti, Gintarė daug žinių apie tai neturėjo, bet jai padėjo kitų žvejų patirtys ir pamokymai. Kaip ji sako, žmonės noriai atsakė į jos klausimus, padėjo.

„Prisimenu, per varžybas Alytuje prie manęs priėjo buvęs Lietuvos poledinės žūklės rinktinės treneris Linas Žvaliauskas. Sako, žiūriu, kažkas tyliai ešeriukus traukia. Susipažinome, jis man suteikė labai daug informacijos. Vėliau vienas jo mokinių taip pat man padėjo.

Jeigu nori mokytis pats, išeitis yra žiūrėti įvairius vaizdo įrašus – vien stovėdamas ant kranto nelabai ką sužinosi, – sako G.Makauskaitė. – Mane mokė kantriai, nes tikrai buvo akimirkų, kai galvojau, kad viską mesiu, nebenoriu, nesuprantu, neišeina. Esu jiems labai dėkinga.

Be to, kadangi esu žūklės klubo narė, vaikinai man taip pat daug padeda, pataria. Žvejų bendruomenė yra draugiška, čia nekyla jokių problemų. Jei mato, kad ką nors ne taip darau, visada prieina. Taip ir mokomės vieni iš kitų.“

Savo jėgas išbando žūklės čempionatuose

Paklausta, kokią vietą dabar jos gyvenime užima žvejyba, Gintarė, sekundėlę pasvarsčiusi, atsako, kad antrą. Pirmoje yra įsitaisęs darbas.

„Aš esu darboholikė – darbas man tikrai svarbus. Vis dėlto jis yra tolygiai su žvejyba. Jeigu nereikėtų dirbti, tuomet žvejočiau“, – šypsosi G.Makauskaitė.

Asmeninio albumo nuotr./Gintarė Makauskaitė save atrado žvejyboje
Asmeninio albumo nuotr./Gintarė Makauskaitė save atrado žvejyboje

Save jau užkietėjusia žveje vadinanti Gintarė vasarą žvejoja kone kiekvieną savaitgalį, per atostogas, o kartais ir vakarais. Žiemą, kai būna ledas, moterį ant jo galima sutikti dar dažniau – šį šaltąjį sezoną ji net ketina pasiimti atostogų ir jas praleisti žvejodama.

„Ant ledo dažniausiai užlipu, kai jau švinta, o nulipu, kai ima temti. Jei vykstu į treniruotę, tuomet irgi žvejoju nuo ryto iki pavakario. Kadangi varžybos vyksta tokiu metu, joms ruošiuosi irgi tokiu pačiu laiku. Žinoma, dar užtrunka, kol pasiruoši, susineši inventorių. Nėra taip, kad pasistatai kėdutę, pasiimi meškerę ir žvejoji iš karto, – pasakoja G.Makauskaitė.

– Naktinės žvejybos nemėgstu, nors esu kelis kartus bandžiusi. Noriu viską matyti, o naktį reikia miegoti.“

Nėra taip, kad pasistatai kėdutę, pasiimi meškerę ir žvejoji iš karto.

Žvejojant Gintarę labiausiai traukia Nemunas – ją galima rasti Rusnėje, prie Kauno, o anksčiau ir Birštone, kol ten neįrengė prieplaukų laiveliams. O štai ežerų ar tvenkinių dugninėje žvejyboje moteris nelabai mėgsta.

„Per poledinę žvejybą būnu ežere – man patinka Kupiškio marios, – išskiria G.Makauskaitė. – Šie metai gana įtempti, nes dalyvauju keliuose čempionatuose, todėl važiuoju ten, kur vyksta varžybos.“

Pagautą laimikį Gintarė paprastai paleidžia – tik kartais žuvis pasilieka sau. Moteris priduria, kad žvejodama visada griežtai laikosi visų taisyklių.

„Kitiems žvejoti labai sekasi, bet aš, jei pavyksta, laimiu tik todėl, nes treniruojuosi, vargstu, esu kantri. Įdedu daug darbo“, – savo sėkmės paslaptį atskleidžia G.Makauskaitė.

Asmeninio albumo nuotr./Gintarė Makauskaitė save atrado žvejyboje
Asmeninio albumo nuotr./Gintarė Makauskaitė save atrado žvejyboje

Didžiausias šių metų Gintarės laimėjimas žvejyboje – pagautas 13 kg sveriantis karpis. Tiesa, per varžybas kreipiamas dėmesys ne į tai, kas pagauna didelę žuvį.

„Žinau žmonių, kurie specialiai važiuoja ten, kur galima pagauti, pavyzdžiui, didelių karšių. Kadangi vykstu dažniausiai ten, kur vyksta varžybos, man didesnių laimikių nepasitaiko, – aiškina G.Makauskaitė. – Būna organizuojamos įvairios komercinės varžybos arba vyksta Lietuvos čempionatai. Žiemą buvo poledinės žūklės čempionatas, dabar – dugninės ir „Method feeder“.

Čempionatą sudaro keturi etapai – po kiekvieno išrenkamas nugalėtojas, o etapų metu gauti taškai sumuojasi ir sezono pabaigoje skelbiamas čempionas. Kiekvienas žvejas savo sektorių gauna burtų keliu – jis negali pats sugalvoti ir eiti kur nors žvejoti. Po varžybų žuvis sveriama – žiūrimas ne dydis, o svoris.“

Daug dėmesio treniruotėms skiriančią Gintarę yra aplankęs ir atpildas – jai pavyko laimėti kelerias varžybas, užimti prizines vietas.

„Per treniruotes bandome įvairias jaukų kombinacijas, masalus. Stengiamės atrasti, kaip įmanoma pagauti daugiausia žuvies“, – sako G.Makauskaitė.

Žvejodama gali pilnai atsipalaiduoti

Gintarė pasakoja, kad su kitais žvejais dabar sutaria draugiškai, tačiau iš pradžių buvo visko.

„Per pirmas varžybas iš sektoriaus kaimyno, su kuriuo dabar gerai sutariame, sulaukiau neigiamos reakcijos – piktinosi, kad nesąmonė, kodėl čia yra moteris. Girdėjau, jog man reikėtų eiti į virtuvę. Yra buvę, kai vienas vyras sakė, kad boba sektoriuje atneš nelaimę. Vėliau jis per savo pažįstamą perdavė linkėjimus prisipažindamas, jog nelabai gražiai pasielgė. Tą kartą tikrai labai skaudžiai sureagavau į komentarą.

Iki tol realiai vykdavo vien vyrų varžybos, o tada atėjau aš. Jie nelabai suprato, ką čia darau, kodėl pasirodžiau. Tačiau visada sakiau, kad man nereikia jokių palengvinimų, nuolaidų – esu lygi su kitais. Aš tiesiog noriu žvejoti, – tikina G.Makauskaitė. – Su laiku mane priėmė ir, manau, priprato, nebelabai reaguoja.“

Anot Gintarės, žvejyba jai yra puikus poilsio būdas, kurio metu pailsi galva, išsivalo mintys. Kaip pati sako, tai yra turbūt vienintelė veikla, kai gali tikrai 100 proc. atsipalaiduoti.

„Kiek esu bandžiusi, daugiau niekur taip nepavyksta, – šypsosi G.Makauskaitė. – Po keturių varžybų dienų grįžtu labiau pailsėjusi nei pavargusi. Esu gana azartiška, todėl varžybos man patinka ir dėl to.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką