„Aš esu Claudia, man 52-eji, dirbu vyresniąja gydytoja prestižinėje vidaus ligų klinikoje. Vaikų neturiu – ne iš įsitikinimo, o todėl, kad per visus tuos metus neatsirado santykių, kurie būtų atlaikę tokį žingsnį. Vietoj to kūriau karjerą – su atsidavimu ir disciplina, nepasidavusi kartėliui. Tačiau pastaraisiais metais vis dažniau savęs klausiau: ar tai jau viskas?“, – sako moteris.
Per naujo klinikos sodo projekto įgyvendinimą ji susipažino su Jensu – jam taip pat 52-eji, žavus, iškalbingas, žemiškas, sodininkystės meistras. Jau pirmojo pokalbio metu pastebėjo, kaip atidžiai jis klausosi, kaip užtikrintai juda – ne akademiškai nugludintai, yra protingas, gyvenimiškas, turintis patirties ir humoro.
„Jis dirbo su žeme, augalais ir vandeniu – aš su žmonėmis, diagnozėmis ir medicininiu tikslumu. Atrodė – dvi skirtingos visatos. Po kelių profesinių susitikimų jis pakvietė mane vakarienės. Nors viduje dvejojau, sutikau. Jau tą vakarą pajutau: čia yra kažkas tikra. Jis buvo tiesus, šiltas, nuoširdžiai susidomėjęs – ir visai neišsigandęs mano profesinės padėties. Priešingai – jis atvirai manimi žavėjosi, tačiau nesijautė menkesnis, – dalijasi moteris.
Per kitas savaites mes artėjome vienas prie kito, tačiau manęs neapleido abejonės: ką pagalvos aplinkiniai? Vyresnioji gydytoja ir „sodininkas“? Kaip į tai reaguos kolegos? Bijojau kalbų“.
Anot Claudios, jos vidinis balsas buvo garsus – ne iš puikybės, bet iš nesąmoningo statuso apmąstymo. Taip sunkiai dirbus dėl pripažinimo, buvo nelengva priimti, jog naujoji meilė profesine prasme yra visai kitame kelyje – „ir vis dėlto su manimi lygiavertis“.
„Jensas jautė mano nesaugumą ir apie tai prabilo ramiai, be priekaištų:
„Aš myliu tave, o ne tavo titulą. Gerbiu, kad ši tavo gyvenimo dalis tau svarbi. Aš didžiuojuosi savo darbu taip, kaip tu – savuoju. Mes neprivalome daryti to paties, kad būtume tinkami vienas kitam“, – vyro žodžius pagarsino medikė.
Aš myliu tave, o ne tavo titulą. Gerbiu, kad ši tavo gyvenimo dalis tau svarbi. Aš didžiuojuosi savo darbu taip, kaip tu – savuoju. Mes neprivalome daryti to paties, kad būtume tinkami vienas kitam.
Šie žodžiai moterį giliai palietė, nes ypatingu jį darė ne išsilavinimas, o laikysena, branda, pagarba.
„Jis galėjo mane palaikyti, bet nekontroliuoti. Galėjo man paprieštarauti, bet nesumenkinti. Ir galėjo mane mylėti, neprarasdamas savęs. Man prireikė dar kelių savaičių, kad iš tikrųjų atsivėriau. Turėjau paleisti vidinius vaizdinius ir visuomenės lūkesčius – ir kai tai padariau, pajutau laisvę. Pirmą kartą gyvenime jaučiausi galinti būti santykiuose visiškai savimi – kaip moteris, o ne tik kaip gydytoja ar sėkminga akademikė“, – sako Claudia.
Šiandien pora susituokusi. Gyvena name su dideliu sodu, kurį suprojektavo Jensas.
„Supratau, kad tikra partnerystė remiasi ne socialiniu statusu, o emocine branda ir abipuse pagarba. Mūsų meilė nėra kompromisas – tai sąmoningas pasirinkimas“, – pabrėžia gydytoja.
Kai patirtis susiduria su aukštais lūkesčiais
Anot santykių eksperto Stefano Woinoffo, vyresnės nei 50 metų moterys paprastai turi gyvenimiškos patirties, savarankiškumo ir aiškų supratimą, kokių santykių nori. Ši emocinė branda lemia, kad jos nebenori tenkintis paviršutiniškais ryšiais. Jos aiškiai įvardija savo poreikius – artumą, pagarbą, lygiavertiškumą, bendrus interesus ir emocinį buvimą.
„Psichologiškai tai reiškia: vidinis „filtras“ tampa griežtesnis. Daugelis moterų paprasčiausiai nebenori investuoti į santykius, kuriuose jau iš anksto jaučia, kad ilgainiui nepavyks. Tačiau ši pagrįsta aiškumo būsena sumažina galimų partnerių pasirinkimą“, – tegia S.Woinoffas
Visuomeninis moters po 50-ies įvaizdis
Jo teigimu, nors šiandien moterys po 50-ies dažnai yra gyvybingos, pasitikinčios savimi, patrauklios ir aktyvios, jos vis dar susiduria su įvaizdžio problema. Dalis visuomenės jas laiko mažiau geidžiamomis – stereotipas, paveldėtas iš ankstesnių laikų, kai 50-metė buvo laikoma „nusistovėjusia“.
„Iš tikrųjų šiandien dažnai galioja priešingai: šio amžiaus moterys rūpinasi savimi, sportuoja, keliauja, mokosi, išgyvena tarsi antrą pavasarį. Tačiau kai kurie vyrai vis dar klijuoja joms „per sena“ etiketę – psichologinę reakciją, kylančią iš jaunystės idealizavimo“, – teigia ekspertas.
Skirtingos galimybės ieškant partnerio?
Vyrai po 50-ies dažnai turi didesnį potencialių partnerių pasirinkimą. Ne todėl, kad būtinai renkasi jaunesnes moteris, o todėl, kad paprastai ieško moterų maždaug dešimčia metų jaunesnių ar keleriais metais vyresnių už save.
Moterys dažniausiai ieško panašaus amžiaus ar iki dešimties metų vyresnių partnerių. Abi lytys, apytikriai kalbant, ieško dešimties metų intervale, kuris teoriškai turėtų sutapti. Taigi sėkmės galimybės turėtų būti panašios.
Lyčių skirtumai partnerio pasirinkime
Skirtumas slypi kitur: vyrams moters socialinis statusas dažnai neturi didelės reikšmės, tuo tarpu moterys dažniau ieško partnerio, kuris būtų panašaus ar aukštesnio socialinio statuso.
Vyrams moters socialinis statusas dažnai neturi didelės reikšmės, tuo tarpu moterys dažniau ieško partnerio, kuris būtų panašaus ar aukštesnio socialinio statuso.
Anot Stefano Woinoffo, kadangi daugelis moterų po 50-ies jau yra pasiekusios tam tikrą socialinę padėtį, nemažai vyrų „iškrenta“ iš galimų partnerių sąrašo – net jei moteriai jau nereikia „išlaikytojo“. Vis dėlto pastebima teigiama tendencija, ypač internetinėse pažintyse: moterys tampa atviresnės, ypač kalbant apie vyro statusą.
Naujos perspektyvos antroje gyvenimo pusėje
Psichologiškai partnerio paieškos po 50-ies – tai pusiausvyra tarp ilgesio ir savisaugos. Tie, kurie išlieka atviri, nenusivilia ir yra pasirengę peržiūrėti senus įsitikinimus, turi geras galimybes sukurti prasmingus santykius.
Daugelis žmonių perkopę 50-metį atranda naują laisvę: jie žino, kas yra, jiems nebereikia kito žmogaus savivertei patvirtinti – ir būtent todėl gali leisti sau tikrą artumą. Dažnai tokie santykiai būna ramesni, bet ir gilesni nei bet kada anksčiau.
