Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2018 gruodžio 30d. 19:00

Dr. A.Deltuva apie Vipasanos meditaciją: „Daugeliui didesnis iššūkis – ne būti tyloje 10 dienų, o atsisveikinti su telefonu“

Artūras Deltuva
Asmeninio archyvo nuotr. / Artūras Deltuva
Viena seniausių meditacijos technikų Vipasana, pasak meditacijos mokytojo, psichologo dr. Artūro Deltuvos, žmogų skatina giliau pažvelgti į savo vidinį pasaulį. Savanoriškų aukų pagrindu rengiami dešimties dienų Vipasanos kursai, skirti mokytis šios technikos, nepaisant sudėtingumo, nereikalauja jokio išankstinio pasiruošimo – tik žmogaus noro ir ryžto.

„Kas ryžtasi medituoti Vipasaną, turi suprasti, kad tai – rimta meditacija, neturinti jokių fejerverkų, palengvinimų. Žmogus savo kūnu ir protu pereina visą valymosi kelionę, kuri kartais gali būti įdomi, bet dažniausiai yra sunki“, – apibrėžia dr. A.Deltuva.

15min interviu jis supažindina su Vipasana bei per savo patirtį atskleidžia meditacijos prasmę ir poveikį kasdieniam gyvenimui.

– Kuo pasižymi Vipasanos meditacija?

– Pirmiausia, Vipasanos meditacija tūkstantmečiais buvo praktikuojama vienuolynuose ir tik XX a. pradžioje Birmoje ji tapo prieinama labai siauram ratui pasauliečių.

Nuo XX a. antros pusės Vipasana pasklido po Indiją, Vakarų pasaulį (Europą, JAV, Australiją). Dabar ši praktika plačiai prieinama pasauliečiams.

Vipasanos meditacija per sąmoningumo didinimą leidžia pastebėti mumyse slypinčius ir mums trukdančius mechanizmus; padeda vaduotis nuo mums ir aplinkiniams kančią sukeliančių vidinių įpročių.

Šios meditacijos galutinis siekis yra išvystyti gebėjimą gyventi darnoje su savimi ir aplinkiniais. Tikima, kad teisingai medituojant negatyvūs įpročiai kinta link pozityvių: pyktį, priešiškumą keičia geranoriškumas; nerimą ir baimę – viltis; kaltę – atlaidumas.

– Kokie būna tie kančią sukeliantys, mums trukdantys vidiniai įpročiai?

– Apibendrinant, juos galima išskirstyti į dvi „lentynas“: troškimas to, ko neturime, ir pasišlykštėjimas tuo, kas yra. Tai mums ir sukelia liūdesį, pyktį bei kitus negatyvumus, kurie iškyla įvairių pojūčių, skausmą keliančių elgsenų pavidalu. Tiesa, kiekviename iš mūsų šie dalykai pasireiškia skirtingai – tai labai individualu.

– Ar dėl šių priežasčių žmonės ir pradeda medituoti?

– Dauguma pradeda medituoti dėl to, kad jiems smalsu, ir tik vėliau ima suprasti, ką jie iš tikrųjų veikia; pradeda atpažinti tai, ko ieškojo ar nemanė iešką.

Dažnai žmonės, nusprendę mokytis Vipasanos, jaučia, kad gyvenime yra daugiau, nei tik objektyviai matomas pasaulis; supranta, kad žmogui reikia daugiau, nei tik sočiai pavalgyti ar patenkinti bazinius poreikius. Visgi tokių, kurie labai sąmoningai suprastų, koks šios meditacijos tikslas, yra mažuma.

Fotolia nuotr./Joga
Fotolia nuotr./Joga

– Lietuvoje organizuojami dešimties dienų Vipasanos kursai. Kokia jų esmė?

– Dešimties dienų kursas yra pradinis, per kurį galima išmokti šios meditacijos. Kadangi gyvename intensyvų gyvenimą, manoma, jog dešimt dienų yra minimali trukmė, per kurią galima pasinerti į gilesnį susikaupimą.

Šios meditacijos galutinis siekis yra išvystyti gebėjimą gyventi darnoje su savimi ir aplinkiniais.

Jų metu praktikuojamos trys pagrindinės Vipasanos technikos: dėmesingumo, susikaupimo, geros valios.

Per šias praktikas į sąmonę iškyla pasąmonėje slypintys išgyvenimai, ir užuot juos slopinę ar nuneigę, mokomės juos stebėti. Praėjus kursus, rekomenduojama praktikuoti Vipasaną kasdien, po valandą ryte ir vakare; kartą per metus patariama kartoti dešimties dienų kursus.

Tuo tarpu žmonės, kurie rimtai įsitraukia į meditaciją, gali dalyvauti ir ilgiau trunkančiuose Vipasanos kursuose: 20, 30, 45 ar 60-ies dienų. Taip pat vyksta ir vienos, trijų dienų kursai, skirti norintiems atnaujinti žinias.

– Papasakokite plačiau, kokia yra Vipasanos metodika?

– Dešimties dienų kursų metu medituojama kasdien po beveik 10 valandų. Devynias iš dešimt dienų žmonės būna visiškoje tyloje ir tik dešimtą dieną leidžiama tarpusavyje bendrauti.

Pirmuoju etapu, kuris užima trečdalį kurso (pusketvirtos dienos), mokomasi stebėti savo kvėpavimą: žmogus atsisėda, užsimerkia ir sutelkia savo dėmesį į kvėpavimą. Tokiu būdu lavinamas dėmesingumas, išmokstama pastebėti savo proto, minčių veiklą.

Toliau, kai jau protas šiek tiek nurimsta, tampa pastabesnis, pereinama prie susikaupimo praktikos, kuri vyksta penkias su puse dienos.

Asmeninio archyvo nuotr. /Artūras Deltuva
Asmeninio archyvo nuotr. /Artūras Deltuva

Tuo metu mokomasi stebėti realybę savo viduje. Tai reiškia, jog žmogus stebi savo pojūčius (pvz., skausmą, kutenimą) kūno ribose ir tokiu būdu jam pradeda aiškėti jį kankinantys emocinio reagavimo, mąstymo įpročiai. Kitaip tariant, protas pasineria į dar gilesnius vidinius klodus.

Susikaupimo praktikos esmė yra ta, jog pastebėti įpročiai tampa silpnesni ir po truputį mus palieka. Trečioji praktika yra geros valios treniruotė. Žmogus mokosi suprasti savo geranoriškumą aplinkinių atžvilgiu.

Manoma, jog iš prigimties mes esame geranoriški, tačiau dėl aplinkos poveikio visa tai užmirštame ir neretai net kaimynų atžvilgiu negebame būti geri. Taigi, šiuo paskutiniu etapu treniruojamasi atgaivinti tą gebėjimą.

Susikaupimo praktikos esmė yra ta, jog pastebėti įpročiai tampa silpnesni ir po truputį mus palieka.

Geros valios praktika vyksta tik paskutinę kursų dieną, kadangi manoma, jog per dešimt dienų tie negatyvūs reagavimo įpročiai, būdingi žmogui, nuslopsta, ir yra daugiau tikimybių, kad geranoriškumo praktika bus nuoširdi, o ne savitaigos pagrindu.

– Buvimas su savimi visiškoje tyloje daugeliui turbūt yra nemenkas iššūkis?

– Taip, tai nelengva ir intensyvi praktika, trunkanti daug valandų per dieną, reikalaujanti daug atsidavimo; žmogus praktiškai tampa vienuoliu.

Kasdienybėje esame įpratę didžiąją dalį savo dėmesio kreipti į išorę: kasdien kalbamės, stimuliuojame protą įvairiais garsais, kvapais, vaizdiniais, nuolat būname įsistebeiliję į ekranus.

Ir staiga kursuose visi šie dalykai dingsta. Tad ypač pradžioje – pirmas penkias, šešias dienas – būna sunku, nes pradedi daryti tai, ko nesi daręs.

Kyla įvairios stiprios emocijos, dažniausiai tos, kurios vyrauja kasdienybėje: jei esi pavargęs – nuovargis iškyla į sąmonės paviršių, jei irzlus, pasipiktinęs – stipriai tai jauti.

Pasireiškia tai malonūs, ramūs, kulminaciniai, netikėti išgyvenimai, tai – gąsdinantys, sunkūs, baimingi prisiminimai. Kita vertus, žmonės gan greitai prie to apsipranta ir jau dešimtą kursų dieną, kada galima tarpusavyje kalbėtis, kai kurie netgi to vengia, nes jau būna gerai įsikūrę tyloje.

Pastebiu, jog daugeliui žmonių didesnis iššūkis nei buvimas tyloje yra tai, jog kursų pradžioje jie turi atiduoti savo mobiliuosius telefonus.

Pastebiu, jog daugeliui žmonių didesnis iššūkis nei buvimas tyloje yra tai, jog kursų pradžioje jie turi atiduoti savo mobiliuosius telefonus. Dažnu atveju telefonas žmogui būna tapęs tarsi kūno, proto dalis.

– Koks buvo jūsų kelias atrandant Vipasaną bei meditaciją apskritai?

– Medituoti pradėjau kažkur nuo 1992–1993 metų, tačiau nesijaučiau pakankamai rimtai tai darąs. Ieškojau žmonių, kurie, mano supratimu, rimtai meditavo.

Tiesa, apie Vipasaną išgirdau gerokai anksčiau iš draugo Ričardo Diržio, kuris buvo meditavęs Prancūzijoje. Bet tuo metu man tai nerezonavo, nesusidomėjau.

Ir tik praėjus daugiau nei dešimčiai metų – 2004-aisias – pirmą kartą dalyvavau dešimties dienų Vipasanos kursuose Vokietijoje. Pamenu, viena bičiulė Gintė atsiuntė informacijos apie tuos kursus; užsiregistravau ir vykau ten su dviem draugais, dabar kolegomis, Žilvinu ir Pauliumi.

Vida Press nuotr./Meditacija
Vida Press nuotr./Meditacija

Nors nelabai įsivaizdavome, kur važiuojame, galiausiai nuvykome ir pameditavome. Visi trys daugiau ar mažiau medituojame iki šiol. Beje, iki tol jau buvau išbandęs šiek tiek kitokią Vipasanos techniką Lietuvoje, kada studijavau Vilniaus universitete. Tuo laiku į VU atvykdavo daug amerikiečių dėstytojų, ir buvo keletas, kurie praktikavo Vipasaną.

Po kursų Vokietijoje, grįžęs į Lietuvą sužinojau, kad Sigitas Baltramaitis jau seniai medituoja Vipasaną ir netgi planuoja organizuoti kursus Lietuvoje. Gavau jo kontaktus, susisiekėme ir jau tais pačiais metais buvo pradėti organizuoti kursai Lietuvoje.

– Ką jums suteikia meditacija?

– Kursų metu patiriami išgyvenimai – kurie yra išties vertingi – sunkiau pasiduoda žodžiams. Tai gan asmeniška.

Tuo tarpu kalbant apie kasdienę praktiką, manau, kad tai padeda man tapti mažiau skausmingu aplinkinių atžvilgiu.

Žinoma, tikrai negaliu pasakyti, kad meditacijos pagalba kažkas visiškai išsisprendė – juk gyvenimas intensyvus, ir tos neigiamos reakcijos pasireiškia labai greitai, – tačiau manau, kad aplinkinius skaudinu daug mažiau, nei tą dariau anksčiau.

Kai apsėstas piktumo ar didelio negatyvumo sėsdavau pamedituoti, kelis kartus man artimi žmonės yra pasakę: „Gerai, kad pameditavai, nes buvo baisu į tave žiūrėti.“ Pavyzdžiui, užuot užpykęs ir aprėkęs vaikus – pameditavęs galiu užmegzti visiškai kitokį santykį, bendravimą.

Užuot užpykęs ir aprėkęs vaikus – pameditavęs galiu užmegzti visiškai kitokį santykį, bendravimą.

Be to, dėl kasdienės meditacijos labai pagerėjo susikaupimas, dėmesio koncentracija, sumažėjo miego poreikis.

Pastebiu, jog atsirado toks ilgalaikis kryptingumas: atsisijoja dalykai, kurie yra iš tikrųjų svarbūs ir verti ilgalaikio dėmesio, o dėl kurių nėra ko vargintis. Pavyzdžiui, šeimoje svarstėme parduoti butą ir persikraustyti į namą, bet aš ilgą laiką dėl to blaškydavausi. Medituojant pasidarė aišku, kad tai yra prioritetas.

Lygiai taip pat ir su darbais: kai susiduriu su dideliais iššūkiais, tarkime, kažkokiu projektu, daug ramiau į tai žvelgiu, lengviau pakeliu didesnius krūvius.

Kartais nustembu, kiek neįtikėtinai daug padarau per trumpą laiką. Atrodytų, paradoksalu, juk papildomai kasdien skiriu porą valandų meditacijai. Bet kadangi lengviau susikaupiu ir susikoncentruoju ties sprendžiama užduotimi, daugiau pavyksta padaryti.

– Kaip patartumėte žmogui savo kasdienybėje įtraukti meditacines praktikas?

– Manau, kad kiekvienas gali išbandyti dėmesio koncentravimo treniruotę. Pamenu, vienas mano bičiulis vis parašydavo susierzinimo kupinų laiškų; kartą jam pasakiau: „Nusisuk nuo kompiuterio ekrano ir vieną minutę pastebėk savo kvėpavimą.“ Po to jis entuziastingai atrašė, kad ta minutė jam pakeitė nuotaiką.

Tad patarčiau retsykiais nors minutę sustoti ir pastebėti savo kvėpavimą. Kartais naudinga ir prieš miegą gulint lovoje susikoncentruoti į savo kvėpavimą. Tokiu būdu mes tarsi plaukdami pasroviui iškeliame galvą iš vandens; padarome pauzę, sukurdami galimybę pažvelgti į save tarsi iš šalies.

Kartais nustembu, kiek neįtikėtinai daug padarau per trumpą laiką.

Kai pastebi save iš šalies, šiek tiek nusiramini, kitu kampu pažvelgi į situaciją, ir aplinka atsiskleidžia kitaip. Kartais verta atsisėdus patogiai kad ir 10–15 minučių pastebėti, kas vyksta su kvėpavimu. Tai jau nebloga praktika, ir, jei pasijus, kad norisi daugiau, galima ją intensyvinti.

Jei remčiausi tuo, kaip meditacija veikia mane, tai stočiausi ant statinės Katedros aikštėje ir liepčiau visiems medituoti, bet, žinoma, kiekvienas renkasi pagal save. Nenoriu sakyti, kad visiems reikia pulti medituoti, tačiau jei žmogui smalsu, jis jaučia tam polinkį – smarkiai rekomenduoju pabandyti.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

14:52
00:26
00:21

Esports namai

Kiekvienas gali

Maistas

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką