Dabar populiaru
Publikuota: 2020 liepos 13d. 18:08

Emocinis intelektas – lyderių savybė. Kaip padėti vaikams valdyti emocijas?

Mama su dukra paplūdimyje
123RF.com nuotr. / Mama su dukra paplūdimyje

Parduotuvėje, negavęs norimo saldainio, vaikas pradeda rėkti ir krenta ant žemės. Supykęs ant brolio kumščius į darbą paleidžia trimetis. Tai tik keletas puikiai tėvams atpažįstamų situacijų, kai vaiko emocijoms imant viršų, tikrinamos ir suaugusiųjų kantrybės ribos. Ankstyvojo ugdymo psichologė, darželio „Istorijų namai“ Kaune įkūrėja Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė pataria, kaip padėti vaikams suprasti savo emocijas ir išvengti nemalonių situacijų bei kodėl apie emocinio intelekto ugdymą turime galvoti jau nuo mažų dienų, rašoma išplatintame pranešime.

Emocinis intelektas išpopuliarėjo tik XX amžiaus pabaigoje, o šiandien jo svarba mokslo bendruomenė neabejoja. Paprastai kalbant, emocinis intelektas – tai gebėjimas suvokti savo ir kitų emocijas, jas įvardinti ir pagal tai atitinkamai valdyti savo poelgius.

Aukštu emociniu intelektu pasižymintys žmonės geba greitai reaguoti ir spręsti problemas, prisitaikyti prie pokyčių, bendradarbiauti, yra empatiški. Tyrimai rodo, kad būtent tokie žmonės paprastai užima labai aukštas pareigas, o Pasaulio ekonomikos forumas minėtus gebėjimus įvardija kaip vienus reikalingiausių ateities kartoms.

Asmeninio archyvo nuotr./Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė
Asmeninio archyvo nuotr./Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė

Emocijos mus lydi nuo pat gimimo. Jau kūdikystėje vaikai labai jaučia tėvų emocijas, tad jeigu suaugusieji sunkiai tvarkosi su savosiomis, nelengva bus ir vaikui. Žinoma, tai nėra paprasta užduotis. Lietuvoje ilgą laiką gyvenome priespaudoje ir nebuvome mokomi rodyti ar suprasti savo emocijas, tad ypač vyresniajai kartai persilaužti yra sunku. O kalbant apie emocinį intelektą ankstyvajame ugdyme, reikia suprasti, kad tai kitoks, lėtesnis procesas nei įprasto intelekto (IQ) ugdymas.

Pirmi žingsniai – emocijos priėmimas ir įvardijimas

Tad kada ir kaip reikėtų pradėti kalbėti su vaiku apie emocijas? Mano atsakymas paprastas – kuo anksčiau, tuo geriau. Net ir su vienerių metų vaiku galime susikalbėti emociniais signalais – veido mimika, kūno kalba. Kiek vėliau galime kalbėtis ir pradėti įvardinti vaiko jausmus.

Dažnai vaikams kartojame „nebūk piktas“, „nebijok“ ir pan. Tačiau labai svarbu atkreipti dėmesį ir paskatinti teigiamas vaiko emocijas – „kaip džiugu, kad tu linksmas“ ir pan. Kuo daugiau dėmesio kreipsime į vieną ar kitą vaiko emocijos išraišką, tuo labiau skatinsime ją kartoti. Taip pat svarbu prie vaiko nepamiršti įvardinti ir savo emocijų. Tokiu būdu vaikui parodysime, kad jis ne vienas, visi mes išgyvename tą patį ir su tuo tvarkomės.

Aukštu emociniu intelektu pasižymintys žmonės geba greitai reaguoti ir spręsti problemas, prisitaikyti prie pokyčių, bendradarbiauti, yra empatiški.

Emocijų neigimas turės neigiamų padarinių

Tiesa, kartais net ir įvardijus emociją vaikui dar gana sunku suprasti, kas tai yra ir ką jis turėtų daryti. Vaiko nesugebėjimas valdyti savo emocijų yra natūralus, nes jo psichikos ir smegenų branda dar tik formuojasi.

Galime kalbėti apie emocijas ir per kūno dalių įvardijimą. Pavyzdžiui, jei vaikas pradeda mosuoti rankomis ir nori muštis, nevertėtų sakyti, „tu blogas, jog mušiesi“. Verčiau sakyti „tavo ranka supyko ir trenkė – pasikalbėk su ja, nes atrodo įniršusi“. Tuomet vaikas suvoks, kad jis gali valdyti ranką, t. y. savo emociją.

123rf.com nuotr./Vaikas pyksta
123rf.com nuotr./Vaikas pyksta

Tuo tarpu neigdami vaiko emocijas ir tokias pasakymais kaip „vyrai neverkia“ ir pan. tarsi parodome, kad vaiko emocijos yra netinkamos ir jis neturėtų jų jausti. Tai nėra natūralu žmogaus prigimčiai, todėl vaikui jo emocijų nepripažinimas yra traumuojantis išgyvenimas. Be to, tai trukdo ir geriems santykiams tarp vaiko ir suaugusiojo – neigiantis vaiko emociją su juo turės prastesnį tarpusavio ryšį.

Vaiko emocijų pliūpsniai – kaip į juos reaguoti?

Suprantama, kad norint tinkamai reaguoti į vaiko emocijas ir patiems reikia daug kantrybės. Grįžkime prie daugeliui iki skausmo pažįstamos situacijos prekybos centre. Ar toks elgesys, kai vaikas supykęs rėkia ir krenta ant žemės yra normalus? Paprastas atsakymas būtų: taip.

2–4 metų amžiaus vaikams būdingi stiprūs emociniai proveržiai. Jie bando išgyventi kuo daugiau emocijų ir suvokti, kaip reikėtų elgtis. Kitaip tariant, praktikuojasi. Na, o jei patys labai emocingai reaguosime tokioje situacijoje, jos greičiausiai kartosis.

Be to, tokiu būdu neleidžiame emocijai nuslūgti, priešingai – tik dar labiau ją pakurstome. Emocija turi tam tikrą ciklą. Jai prasidėjus, ji arba kils aukščiau, arba leisis, tad šiuo atveju nuo mūsų reakcijos priklauso, ar gesinsime ugnį, ar ją dar labiau pakurstysime. Jeigu iš tokios situacijos išeisime ramiau, vaikas tiesiog supras, kad tokia jo reakcija nesulaukė didelio dėmesio ir nesieks jos kartoti.

Mokykimės paleisti neigiamas emocijas

Po tokio emocinio krūvio labai svarbu visiems pasikalbėti. Ką galime daryti kitaip kitą kartą? Kaip reikėtų elgtis, kai supykstame? Šaukti ar pasakyti, kas negerai? Jei vaikas jau yra pradėjęs kalbėti, tokiu būdu skatiname ir kalbos ugdymą, kuomet reaguojame į kalbėjimą, o ne į rėkimą.

Tiesa, kaip ir kitose gyvenimo situacijose, taip ir su emocijomis svarbu neperlenkti lazdos. Todėl padedant vaikui tvarkytis su savo emocijomis, ne mažiau svarbu ne tik jas priimti, bet ir mokytis iš jų „išeiti“. Skatinkime iškart ieškoti sprendimo. Jeigu liūdna, kas galėtų padėti pasijusti geriau? Jeigu dėl bet kokio mažmožio visuomet vaiką tik guodžiame ir neskatiname ieškoti problemos sprendimo, jis gali pereiti į aukos poziciją ir dažnai pradėti verkti tiesiog norėdamas dėmesio.

Kuo vaikas vyresnis, tuo sunkiau šio aukos modelio atsikratyti. Tai turi reikšmingos įtakos ir asmenybės formavimuisi, nes vaikas auga galvodamas, kad jis nieko negali pakeisti, atsiranda bejėgiškumas, nenoras priimti ryžtingesnių sprendimų. Paprastai tėvai puikiai atskiria, kada vaikas verkia dėl to, kad jam kažką skauda ar liūdna, o kada tiesiog verkšlena dėl užsispyrimo. Aš pati tokiais atvejais savo vaikų stengiuosi per daug neraminti. Leidžiu susitvarkyti su emocija patiems ir suvokti, kad į tokį užsispyrimą nebus labai stipriai reaguojama.

Vida Press nuotr./Stalo žaidimas
Vida Press nuotr./Stalo žaidimas

Emocijų pažinimas žaidžiant

Atpažinti ir mokytis valdyti savo emocijas vaikams puikiai padeda ir žaidimai, jų herojai. Pastebiu, kad kai žaislai susipyksta ar nuliūsta, vaikams tai įdomu, jie noriai įsitraukia į žaidimą. Tokiu būdu su vaikais kalbame jiems suprantama kalba ir leidžiame pažvelgti į save į šono.

„Istorijų namuose“ organizuodami teminius naratyvinius žaidimus stengiamės sugalvoti tokį siužetą, kuris padėtų atskleisti ir išgyventi visą emocijos ciklą. Iš pradžių sukeliame stiprią emociją, kurią išgyvename visi kartu, o tada planuojame, ką darysime toliau ir kaip spręsime iškilusius sunkumus.

Pavyzdžiui, žaidžiant gaisrą iš pradžių visi būname sunerimę, šiek tiek išsigandę, tačiau pasitarę greitai suplanuojame veiksmus – imame kibirėlius ir keliaujame gesinti gaisro. Atvykę randame apdegusius namus – emocija vėl pakyla, tačiau suprantame, kad iš apdegusių namų galime išgelbėti gyvūnėlius. Taip vyksta emocijos bangavimas – ji pakyla ir vėl leidžiasi. Žaidimų metu vaikai nebijo reikšti emocijų, įsijaučia į siužetą ir randa problemos sprendimo būdus. Vėliau ir patys sugalvoja įvairiausių situacijų ir būdų, kaip jose galėtų veikti.

Gyvenime taip pat reikėtų stengtis su emocija susigyventi iki galo. Ne tik leisti jai pakilti ar nusileisti. Juk dažnai ir mes patys apsipykstam, pasibaram ir išsiskirstom. Vis tik emocijoms nurimus reikėtų nepamiršti pasikalbėti, pasitarti, kaip kitą kartą spręstume panašų klausimą.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis
Skanumėlis

Video

01:42
00:58
00:28

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką