Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 1d. 10:00

Kaip reaguoti į patyčias mokykloje? Siūlomas švedo sukurtas modelis

Patyčios
Vida Press nuotr. / Patyčios

Ketvirtadienį Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje „Gelbėkit vaikus“ psichologė Silvestra Markuckienė skaitė pranešimą „Reagavimo į patyčias mokykloje rekomendacijos“. Ji patarė, kaip reaguoti, pastebėjus patyčias mokykloje.

Žeminimas ar įžeidimas dar nėra patyčios

Patyčių nereikėtų maišyti su žeminimu ar įžeidimu. Pastarasis suprantamas kaip kieno nors vienkartinis kito įskaudinimas veiksmu ar žodžiu, tačiau iš anksto neketinus taip piktavališkai elgtis.

„Žeminimas – kai kas nors vieną kartą pasako ar pasielgia taip, kad įskaudina kitą, pvz., pavadina durniumi, bet tik kartą“, – paaiškina specialistė.

Tyčiojimasis jau reiškia kieno nors pasisakymą ar elgseną, sąmoningai siekiant įskaudinti kitą ir tai darant daugybę kartų, net jei jo prašoma taip nebesielgti.

„Ne viskas, kas vyksta mokykloje, yra patyčios ir mes galime įsiterpti anksčiau, užkirsti kelią patyčioms. Kartais vaikai patys moka išspręsti problemas, bet kartais verta įsikišti“, – sakė S.Markuckienė

Būna tiesioginių ir netiesioginių patyčių formų. Tiesiogines patyčias apima žodinis įžeidimas, grasinimai, pravardžiavimas, išjuokimas, erzinimas, provokuojančios replikos, daiktų mėtymas, gadinimas, mušimas, sudavimas, grasinantys gestai, mušimo filmavimas ir paskelbimas. Netiesioginės – tai įtikinimas ir skatinimas pasišaipyti iš kito, tyčinis žeminančių gandų skleidimas, žinant, kad tai yra netiesa, anonimiški skambučiai, užgaulios žinutės, demonstratyvus nusisukimas, gąsdinimas paskelbti medžiagą internete, daiktų paslėpimas.

Dažniausiai, kai kalbama apie patyčias, dalyviai neapsiriboja tik auka ir besityčiojančiu. Į šį procesą įsitraukia ir kiti veikėjai, kaip kad neutralus stebėtojas, aukos gynėjas, aktyvus ar pasyvus šalininkas, galimas gynėjas. O kenčiantis vaikas viliasi, kad kas nors sureaguos, todėl labai svarbu pasirinkti tinkamą reakciją.

Jeigu iš gautos reakcijos skriaudžiamam vaikui pasirodys, kad niekas jo neišgirdo ir jam nepadėjo, jį apims didžiulis nusivylimas.

„Svarbu ne tik metodą parinkti, bet ir pažiūrėti, kas realiai veikia būtent toje mokykloje. Šis procesas įgauna bendruomenės poreikį, tai reiškia, kad visi pajėgūs turi prisidėti. Kitaip pastangos padėti liks tik gerais norais, išeis kaip visada, o vaikai pasijus, kad į jų problemas visiems nusispjauti“, – perspėja ji.

Taigi, pastebėjus patyčias, negalima praeiti pro šalį – būtina pasakyti tam „stop“. Tik kaip?

Svarbu neužimti puolėjo pozicijos, skriaudžiančiam vaikui ir vaikams svarbu pasakyti, kad matote tam tikrą elgesį, sulaukėte pastabų, ir šis elgesys jums atrodo nepriimtinas, tačiau lygiai taip pat negalima užimti puolančiojo pozicijos.

„Seka turėtų būti tokia: prieikite prie netinkamai besielgiančių vaikų, pasakykite, ką pastebėjote ar ką matote, įvardykite elgesį. Pasakykite, kokį poveikį tai daro skriaudžiamam vaikui. Paprašykite liautis. Jei reikia, palydėkite nukentėjusį vaiką pas auklėtoją“, – ragina pranešėja.

Pasiunčiama žinia

S.Markuckienė sako, kad sureagavus į patyčias tiek aukai, tiek skriaudėjui siunčiama žinia – kad kas nors tai pastebės ir įsikiš.

„Tiems, kurie prisideda prie patyčių, bus parodyta, kad niekada nežinai to, ar niekas nepastebės. Taip besityčiojantys vaikai bus paraginti reaguoti kitaip, bus priversti pagalvoti, kad „man tiesiog nebeapsimoka, naudos toks elgesys neatneš“. O žmonės, kurie yra potencialios aukos, ar tie, iš kurių tyčiojamasi, turės vilties, kad šis procesas gali būti sustabdytas“, – įsikišimo naudą įvardija psichologė.

Žmogus, mokykloje reaguojantis į patyčias, turėtų pasikalbėti su kitais mokytojais, darbuotojais, auklėtojais. Tuomet susėsti pakalbėti su skriaudžiamu vaiku. „Patikinkite jį, kad bet kada gali pasikalbėti su jumis ir kitu suaugusiuoju. Jei yra poreikis, pasikalbėkite su mokinio tėvais. Pasikalbėkite su kitais galimais patyčių dalyviais, žinoma, nepamirškite konfidencialumo“, – ragino ji.

Pasak psichologės, svarbu įvertinti visų pokalbių rezultatus su mokyklos administracija arba už patyčių prevenciją atsakingais asmenimis. Taip pat vykdyti kitus veiksmus, numatytus mokyklos reagavimo į patyčias programoje.

Siūlo pasiskolinti švedo metodą

Toliau Silvestra Markuckienė kalbėjo apie pasidalytos atsakomybės metodą (angl. Shared Concern Method), kurio autorius yra švedas Anatolis Pikas. Metodas, taip pat naudojamas Anglijoje, Australijoje ir kitur, kalba apie mediaciją mokykloje, reaguojant į patyčias. Tiesa, šis metodas veikia, jei nėra prieita iki smurto.

„Šis metodas orientuotas ne į baudimą, o į sprendimą. Visa bendruomenė nusprendžia gyventi kitaip. Jis grįstas pasitikėjimu, yra struktūrizuotas, skatinantis dialogą ir susitarimą. Yra nusprendžiama, kas bus, jei viena pusė nevykdys susitarimo“, – kalbėjo psichologė.

Jos teigimu, šiam metodui įgyvendinti reikia visos švietimo bendruomenės, mokytojų, gebančių ir norinčių būti mediatoriais, administracijos supratimo ir palaikymo.

„Pirmiausia reikia individualiai susitikti su agresoriais. Klausti jų, ar pastebi tokius dalykus, apie kuriuos kalbate. Pasakyti, kad kalbėsite ir su kitais vaikais. Tokiam pokalbiui skirkite 15–20 minučių“, – pataria S.Markuckienė.

Tuomet turėtų eiti individualus susitikimas su auka, tam vertėtų skirti maždaug pusvalandį. Panašų laiką – 20–30 min. – taip pat dera skirti susitikimui su agresorių grupe.

„Tada – bendras susitikimas ir susitarimo formulavimas, trunkantis apie 30–40 min. Tiesa, prieš jį reikia būti susirinkus informacijos, kiekvienas, su kuriuo kalbėjote, turi pasakyti tai, ką pozityvaus žino apie tą vaiką, iš kurio tyčiojamasi. Gal jis moksliukas, bet kažką gražaus moka padaryti? Be to, atminkite, kad kartais potenciali auka prisideda pats prie patyčių. Čia kaip šeimoje, kai skriaudėjas galiausiai paleidžia dūdą ir kitas lieka kaltas. Na, ir tuomet sudaroma rašytinė sutartis bei įvardijama, kas bus ją sulaužius“, – aiškina specialistė.

Po to einantis etapas – kontrolinis susitikimas po savaitės ar kelių dienų, vėlgi trunkantis apie pusvalandį. Esant sudėtingesnei situacijai, jos sprendimas galbūt užtruks, tačiau svarbu nepamesti veikimo struktūros.

„Koks žmogus gali tapti mediatoriumi? Neutralus, nešališkas, nepriklausomas, sąžiningas, turintis žinių, kompetentingas, tolerantiškas, atidus, gebantis išklausyti, bendrauti, kūrybiškas, aktyvus, įtaigus, kantrus, pasitikintis savimi ir turintis kitų pasitikėjimą“, – vardija ji ir atkreipia dėmesį, kad tarpininku, taikančiu šį metodą, gali būti ne bet kuris žmogus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Skanumėlis

Video

01:19
01:17
05:26

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką