„Kas būtų, jeigu būtų“: kaip nuolatinis žvalgymasis į praeitį griauna jūsų dabartį ir ateitį

Klausimai, kas galėjo būti, kaip galėjau gyventi, gali suktis galvoje be galo. Mes keistai prie jų prisirišame – kaip ir prie atsakymų, kuriuos patys susikuriame.

Pasak psichologų, mąstymą „o kas, jeigu...“ visada lydi praradimas. Įstrigę šiame minčių rate prarandame ir dabartį, ir ateitį. Kai nuolat žvelgiame atgal į praeitį, rizikuojame joje įstrigti. Praeitis tampa svarbesnė – realesnė – už dabartį. Nebepajėgiame aiškiai ir tiksliai matyti to, kas vyksta dabar.

Pasak dr. Pegės O'Connor, atsakydami sau į „o kas, jeigu...“ klausimus, paprastai įsivaizduojame aplinkybes, kurios būtų gerokai geresnės už dabartines. Įsivaizduojame daug šviesesnę ir spalvingesnę ateitį.

„Taip dabartį prarandame lygiai taip pat, kaip ją prarandame įstrigę praeityje. Įsivaizduojama rožinė ateitis užgožia dabartį, o tai veikia mūsų norą ir gebėjimą imtis veiksmų, galinčių pakeisti tiek dabartį, tiek ateitį. Kelias į ateitį visada eina per dabartį, tačiau „o kas, jeigu...“ mąstymas mus nuo dabarties nukreipia“, – sako ji.

Anot mokslininkės, tokį mąstymą dažnai lydi nuoskaudos ir nepasitenkinimas. Įstrigę praeityje galime prisipildyti apmaudo ir vis iš naujo kurstyti savo nuoskaudas. Mintyse kartojame gyvenimo epizodus ir laikotarpius, kuriems suteikėme itin didelę reikšmę. Taip pat jaučiame apmaudą ir gedime ateities, kuri, kaip kažkur giliai galbūt suprantame, taip ir liks nepasiekiama.

Nepastebime, kad būtent mes patys laikome tokią ateitį vos už savo pasiekiamumo ribos. Užuot tai suvokę, susiauriname savo pasaulį iki savo nuoskaudų ir apmaudo ribų.

Shutterstock nuotr./Emocinė sveikata

Gyvenimas su „kas yra“ nuostata

Visai kitaip gyventi leidžia „kas yra“ nuostata. Ji reiškia gyvenimą priimant tikrovę. Tai gebėjimas priimti pasaulį tokį, koks jis yra, ir pripažinti, ką galime ir ko negalime padaryti, kad pakeistume dabartinę savo situaciją.

„Praeitis yra vienintelis dalykas, kurio nė vienas iš mūsų negalime pakeisti, todėl net nebandome to daryti. Tačiau nebandyti pakeisti praeities nereiškia būti jos atžvilgiu pasyviam. Žmogus, priimantis dabartį, palaiko tinkamą ir aktyvų santykį su savo praeitimi. Jis gali mokytis iš praeities klaidų ir laimėjimų, remtis ankstesne patirtimi ir joje rasti įkvėpimo“, – pabrėžia dr. Pegė O'Connor.

Pasak jos, tinkamai vertindamas tiek praeitį, tiek dabartį, žmogus, gyvenantis pagal „kas yra“ principą, kuria ir daug sveikesnį santykį su ateitimi: "Jis supranta, kad jo ketinimai, pastangos, nuomonės ir vertinimai priklauso nuo jo paties. Tačiau veiksmai ir jų rezultatai dėl daugybės išorinių aplinkybių ne visada yra visiškai mūsų kontroliuojami.“

Pripažinimas, kad žmogus negali kontroliuoti ar iki galo nulemti savo ateities, neskatina pasyvumo. Priešingai – tai primena, kad reikia ir toliau veikti taip, tarsi mūsų veiksmai galėtų atnešti norimą rezultatą.

Kad ir kokie būtų rezultatai, pagal „kas yra“ principą gyvenantis žmogus geba priimti dabartį ir visas būsimas „dabartis“, kurias dar atneš ateitis.

„Kaip išmintingai pastebėjo Epiktetas (apie 55–135 m.): „Išmintingas tas, kuris nesielvartauja dėl to, ko neturi, bet džiaugiasi tuo, ką turi.“ Kitaip tariant, žmogus, gyvenantis su „kas yra“ nuostata, ne tik supranta turįs tai, ko jam reikia, bet ir jaučia už visa tai dėkingumą. O „visa tai“ apima ir kartėlį, ir saldumą, ir sunkumus, ir lengvas akimirkas, ir pergales, ir pralaimėjimus. „Kas yra“ nuostatos centre – dėkingumas. O jis visada praplečia mūsų gyvenimą ir suteikia jam džiaugsmo“, – įsitikinusi specialistė.

Parengta pagal „Psychology Today“