Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 24d. 20:30

Knygų mugėje paminėta ir Zuokų šeimos drama: emocinis smurtas visuomenėje įgauna vis didesnį pagreitį

Knygų pristatymo akimirka
Arno Strumilos / 15min nuotr. / Knygų pristatymo akimirka

„Smurto statistika yra šiurpi – pernai beveik 50 tūkst. žmonių kreipėsi į policijos pareigūnus dėl fizinio smurto. Tačiau fizinį smurtą atpažinti ir jį įrodyti labai paprasta. Visai kas kita yra emocinis smurtas, apie kurį su autoriais ir padiskutuosime“, – Vilniaus knygų mugėje kalbėjo Dovilė Filmanavičiūtė, į diskusiją pakvietusi rašytojus – Daivą Babilevičienę, Astą Padagaitę ir Donatą Paulauską.

Kodėl toksiškus santykius tikslingiau vadinti smurtiniais

„Kaip atpažinti toksiškus santykius?“ – taip vadinosi diskusija, tačiau dalyviai sutarė, kad žodis „toksiškas“ yra pernelyg bendras ir platus.

„Žodis „toksiškas“ yra labai abstraktus, todėl savo knygoje „Kam reikalingi verkiantys vyrai“ jo sąmoningai nevartojau, nes tuo žodžiu galima apibūdinti ir smurtinius, ir konfliktinius santykius, – kalbėjo D.Paulauskas.

– Juk konfliktas pats savaime nėra blogas, gyvendami poroje mes konfliktų neišvengsime. Tačiau konflikte partneriai yra lygiaverčiai, o štai smurtiniuose santykiuose užprogramuota nelygybė, t. y. smurtą nuolatos, sistemingai patiria kažkuris vienas žmogus.“

Arno Strumilos / 15min nuotr./Dovilė Filmanavičiutė
Arno Strumilos / 15min nuotr./Dovilė Filmanavičiutė

Diskusiją moderavusi D.Filmanavičiūtė pridūrė, kad 80 proc. smurtu (bet kokios formos – red.) besiskundžiančių žmonių yra moterys, tačiau smurtą patiria ir vyrai. O kadangi būdami aukos nemoka išreikšti susikaupusios įtampos, jie ima smurtauti.

Jai pritarė D.Paulauskas: „Tie stereotipai išties yra labai gajūs. Netgi Knygų mugėje vienas vyras priėjo, pažiūrėjo į mano knygą ir sako: „Labai negražus pavadinimas. Čia sudėti du žodžiai – vyras ir verkia. Negalima taip.“

Mano knyga ir yra apie tai, kaip vyrai nukenčia nuo tų stereotipų. Pavyzdžiui, vienas stipriausių stereotipų – vyrai neturi verkti, rodyti savo jausmų. O jei ir gali rodyti, tai tik pyktį, kuris bus tarsi vyriškumo matas.

Taip pat dar veikia raumeningo vyro įvaizdis – neva, tik toks bus vyriškas, atitiks priimtiną modelį. Knygoje yra ir daugiau vyriškumo stereotipų pavyzdžių, kuriais norėjau parodyti, kad dėl nelygaus vyrų ir moterų santykio mūsų visuomenėje vyrai irgi nukenčia, jiems irgi blogai. Ne veltui vyrai Lietuvoje gyvena 10-čia metų trumpiau, o vyrų savižudybių skaičius 6 kartus didesnis nei moterų.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Donatas Paulauskas
Arno Strumilos / 15min nuotr./Donatas Paulauskas

Kodėl? Mes sudedame į vyrus per didelius lūkesčius, o kai šie susideda į krūvą, tokio „vyriškumo paketo“ negali įgyvendinti nė vienas vyras – gali tik supermenas.

Artūras Tereškinas gerai išanalizuoja skirtingas vyrų grupes, siekdamas išsiaiškinti, ką jie išgyvena, kai neįgyvendina tų vyriškumo stereotipų. Jis randa tą patį atsakymą – vyrai patiria pažeminimą. Tarkim, praranda darbą – ir jau smūgis, vyras ima destruktyviai į save žiūrėti, nes stereotipai sako, kad vyro vertė priklauso nuo darbo.“

Kalbėti apie patiriamą smurtą – vis dar nepatogu

Į diskusiją įsitraukusi romano „Sadistas“ autorė A.Padagaitė pastebėjo, kad „absoliučiai kiekvienas žinome smurto istorijų, tik yra nepatogu ir gėda apie tai kalbėti“.

„Juk matome ir kaimynę su mėlyne, ir kokį giminaitį skriaudžiamą, tačiau nusprendžiame nesikišti. Į savo knygą sudėjau viską, kas yra toksiškiausia, tačiau viena svarbu – visos istorijos yra tiesa, jos visos žmonėms nutinka. Gyvenimą atspindėjau kaip veidrodis.

Mes fotografuojamės, dedam puikias šeimos nuotraukas prie eglutės su švariais vaikais, o kasdienybė gali atrodyti žiauri.

O kas yra toksiška? Mes fotografuojamės, dedam puikias šeimos nuotraukas prie eglutės su švariais vaikais, o kasdienybė gali atrodyti žiauri.

Poros santykiai yra itin sudėtingas dalykas. Mums reikėtų to neslėpti ir negražinti. Kuo daugiau tylėsime, tuo daugiau tų negražių dalykų už uždarų durų ir vyks“, – įsitikinusi autorė.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Asta Padagaitė
Arno Strumilos / 15min nuotr./Asta Padagaitė

Kai medijos ne stabdo patyčias, o jas skatina

D.Babilevičienės knygos „Uždaryk duris iš kitos pusės“ dalis yra skiriama smurtaujančiai visuomenei, savo emocinius protrūkius laidančiai socialiniuose tinkluose. Ta tema turėjo ką pastebėti diskusijos moderatorė D.Filmanavičiūtė.

„Dažnai mes sekame žmones, kurie skatina ne ką kita, o emocinį smurtą. Šviežiausias pavyzdys – Agnės Zuokienės šeimos drama. Ne mums spręsti, kas ir kaip, bet matome, kad moteris (A.Zuokienė – aut.) yra akivaizdžiai psichologinėje duobėje. O ką daro mūsų taip vadinami sekamiausieji? Jie juokiasi iš jos, tyčiojasi, smerkia, daužo... Vienetai tų, kurie pasakytų: „Stop, liaukitės, kas čia dabar vyksta?!“

Aišku, ne mums kalbėti apie žmones jiems nesant, bet man, kaip rinkodaros specialistei, nesuvokiama: šitas emocinis smurtas kuo toliau, tuo labiau visuomenėje įgauna pagreitį. Kur einame?“ – stebėjosi moteris.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Daiva Babilevičienė
Arno Strumilos / 15min nuotr./Daiva Babilevičienė

Socialinių tinklų fenomeną aiškino ir D.Babilevičienė: „Pirma, emocines patyčias socialiniuose tinkluose skleisti nesudėtinga, nes nereikia žiūrėti į akis žmogui, kuriam tai adresuoji. Antra, manau, daugelis mūsų pamirštame, kad toleruodami smurtą, tylėdami, kai matome patyčias, mes leidžiame tam reiškiniui vešėti, plisti. Yra netgi pramoginių laidų, kur tyčiojamasi iš kitokios pakraipos žmonių, jų liauno balso. Tai yra labai labai blogai.“

Skatinu ir kitas moteris išdrįsti prabilti. Juk už uždarų durų yra labai baisu, o kalbėti viešai – dar baisiau, – sakė B.Babilevičienė.

Jai pritarė ir D.Paulauskas, pasidalinęs asmenine patirtimi: „Tos pašaipos yra blogis. Mano atveju, paauglystėje teko netgi nutraukti gražias draugystes su vaikinais, bendraklasiais, nes vaikinų ryšys laikomas gėjišku dalyku, iš to tyčiojamasi. O juk turėti geriausią draugą yra nuostabu: su juo esi atviras, nuoširdus, nebijai susimauti ar pasirodyti geresniu, nei esi. Tuo ir paremtos draugystės – vienas kito priėmimu.

Tačiau, kai į tavo gyvenimą ateina vyriško gyvenimo taisyklės, tos draugystės tampa įtartinos. Juk vyrai vienas su kitu geriausiu atveju gali konkuruoti, o ne draugauti. Skaudu, tačiau, buvau priverstas tai padaryti, kad neatrodyčiau keistai.

Kaip yra dabar? Draugų turiu, bet to artimo ryšio privengiu. Ir viskas dėl pašaipų.“

Kaip atpažinti, kad santykiuose yra emocinio smurto?

D.Babilevičienės knyga parašyta remiantis asmenine ir profesine patirtimi.

Autorė įvertino emocinio smurto ženklus: „Norime ar ne, mes gyvename patyčių visuomenėje. Papykti ant savo antrosios pusės, kurį laiką nekalbėti su ja ar su mama, nėra nieko bloga, normalu, tačiau kai taikome nuoseklią taktiką ir taip elgiamės nuolat, tai jau yra nebesveika, be to, emocinis smurtas dažnai lydimas psichologinių manipuliacijų.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Knygų pristatymo akimirka
Arno Strumilos / 15min nuotr./Knygų pristatymo akimirka

Toksiškų santykių formų yra labai daug. Aš trečdalį knygos rašiau sudėdama atvejus iš Lietuvos moterų gyvenimo. Pati augau destruktyvioje šeimoje, tačiau to nesupratau, kol 30-ties metų atsidūriau psichoterapijoje. Tada ėmė aiškėti, kad matyti besipykstančius tėvus nebuvo normalu. Lyg to būtų buvę maža, kaip aš sakau, dar ir vyriškį gavau „pagerintą“, tačiau štai – iš viso to gimė knyga.

Tikiu – kuo daugiau apie tai kalbu, tuo labiau skatinu ir kitas moteris išdrįsti prabilti. Juk už uždarų durų yra labai baisu, o kalbėti viešai – dar baisiau”, – kalbėjo knygos „Uždaryk duris iš kitos pusės“ autorė.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Knygų pristatymo akimirka
Arno Strumilos / 15min nuotr./Knygų pristatymo akimirka

„Kas atsitiko su mūsų visuomene, kad smurtas tapo lyg savaime suprantamas?“ – klausė D.Filmanavičiūtė.

„Manau, viskas ateina iš vaikystės. Galiu prisipažinti, kad pirmuosius metus ir aš nemokėjau mylėti savo berniukų, kuriems dabar 9 ir 11 metų. Maniau, kad jie užaugs savaime – kaip ir aš užaugau. Vaikystėje pati negavau apsikabinimų, tėtis mane vadino „varna, „nevėkšla“, negerbė, žemino, kontroliavo, o mama negynė, nes buvo tėčio užguita.

Ir tokių šeimų turbūt buvo be galo daug. Visi tie dalykai priimami kaip norma, kaip auklėjimo būdas, kurį vėliau, žinoma, nesąmoningai, toliau perduodi savo vaikams. Deja, bet mūsų visuomenėje vis dar įprasta taip bendrauti. Prekybos centre mama gali ramiausiai išrėkti dukrai: „Ką, tu gal kosmonautė? Nejaugi nesupranti, kad žiemos nėra, tai nereikia ir žieminių batų?!“

Norėtum kažką pasakyti, sutramdyti, bet tuoj suveikia baimė – nesikišk ne į savo reikalus. Taip buvo prieš 20 metų, bet tai veikia ir iki šiol, nežiūrint, kad informacijos ir pagalbos apie smurtinius santykius daugėja.

Juk kai viduje nekenti savo žmogaus, tarkim, smurtaujančio vyro, įpranti kovoti prieš pasaulį, o ne ieškoti darnos su juo. Tada ir vaikus, regis, myli, bet kaip ir nelabai, nes jie tau trukdo kovoti su aplinkiniu pasauliu. Tai niekur neveda“, – smurto rato ypatumus aiškino D.Babilevičienė.

Kaip išeiti iš smurtinių santykių?

Kada bendravimo tonas santykiuose nebėra tinkamas? Kada degti tą raudoną lemputę?

„Raktinis žodis čia turėtų būti tarpusavio pagarba. Jei negerbi to žmogaus, tikėtina, kad net nejausdamas gali jį psichologiškai ir emociškai žlugdyti. Vienam kitą gerbti – būtina, tačiau, be to, svarbu gerbti ir save. Mes kartais to nemokame. Kai pagarbos nėra, pradedame emociškai smurtauti, nes savo asmeninius poreikius iškeliame aukščiau nei kito žmogaus asmeninių poreikių“, – aiškino lektorė ir knygos autorė D.Babilevičienė.

Rašytoja A.Padagaitė priminė, kad bet kokiose situacijose pats didžiausias ramstis esi sau pats: „Svarbu atrasti save, pažvelgti kritiškai ir priimti tinkamą sprendimą – kad tau nebetinka taip gyventi, kad tu nebenori. Taip nutrauksi tą smurto ratą ir nebežaisi to pavojingo žaidimo. Abejoju draugių paskatinimais, supratimais, manau, kad pats turi pripažinti problemą, susikaupti ir iš tokių smurtinių santykių išeiti.

Atsiranda tam tikros formos priklausomybė, iš kurios pačiam išeiti darosi itin sudėtinga.

Išeiti iš smurtinių santykių galima, visi žinome sėkmės istorijų. O nepavyksta, nes tai priklausomybė, tolygi priklausomybei nuo alkoholio. Sakai žmogui: „Liaukis gerti arba aš tave paliksiu“, tai žmogus dėl to emocinio spaudimo nueis ir prisigers.

Tas pats ir su smurtiniais santykiais. Atsiranda tam tikros formos priklausomybė, iš kurios pačiam išeiti darosi itin sudėtinga. Reikia sąlygų: turi būti labai brandi visuomenė, netoleruojanti smurto, gerai veikti nevyriausybinės organizacijos, galinčios operatyviai ištiesti ranką žmogui, pasiryžusiam išeiti iš smurtinių santykių.“

Išeiti – sudėtinga emocinė užduotis

Smurtinių situacijų kontekstą panagrinėjo ir D.Paulauskas: „Mes retai galime suvokti, kodėl moteris (ar vyras) negali išeiti iš smurtinių santykių, palikti partnerio. Tas santykis dažnai būna toks klampinantis, jautiesi toks sugniuždytas ir įviliotas į spąstus, kad ištrūkimas tampa labai sudėtinga emocine užduotimi. Galima sakyti, esi pavergtas tame santykyje.

Kitas dalykas, išeiti iš smurtinių santykių labai padeda ekonominis savarankiškumas – galėti pasirūpinti savimi ir vaikais, turėti, kur išeiti. Realybė tokia, kad smurtiniuose santykiuose esantieji, dažniausiai – moterys, neturi to ekonominio savarankiškumo, yra materialiai prikaustytos prie vyro.“

D.Babilevičienė paaiškino, kodėl smurtą patiriantys žmonės visgi ilgai lieka tokiuose santykiuose ir nesiryžta jų nutraukti.

„Kad ir kaip bebūtų keista, šeimoje patenkinami mūsų emociniai poreikiai, pavyzdžiui, per susitaikymo – medaus – fazę mes jaučiame meilę, tikime, kad tas žmogus gali pasikeisti; jaučiame saugumą, nes esame su tuo žmogumi, kuris kartais pratrūksta.

Antras svarbus aspektas – mes tampame priklausomi nuo tų audrų, nuo adrenalino, kuris užplūsta smurto proveržio metu. Taigi mums ima reikėti tų dramų, tų konfliktų, nes kūno chemija jų ilgisi.

Trečias niuansas – mes grįžtame ir taisome situaciją namuose, nes norime priversti smurtaujantį žmogų jaustis kaltu. Tokiu atveju dar neaišku, kas čia yra auka, o kas smurtautojas, nes prasideda dvigubas žaidimas: auka ima regzti planus, kaip padarys viską, kad tik tam smurtautojui skaudėtų, kad jis kentėtų.

Ne išimtis ir dar vienas kūniškas aspektas – seksas. Seksas yra vienas iš instinktų, kuriuo patenkiname įvairovės emocinį poreikį. O juk įvairovės sunku gauti: rutina, darbas, vaikai. O jei dar vaikystėje mergaitei lytiškumo, kūniškumo temos buvo tabu, niekas su ja nesikalbėjo apie mėnesines, apie seksą, o ji sutinka vyrą, kur tas seksas lyg koks uždraustas vaisius raškomas, tai be galo stipriai traukia. Patenkiname poreikį, kuris buvo ignoruojamas.

Seksualinio pasitenkinimo jausmas yra be galo stiprus, jis pririša. Todėl gali atrodyti keista, bet dažnai moterys būna su smurtautoju ir dėl sekso, nes tai priklausomybė, noras pajusti pasitenkinimą dar ir dar kartą“, – sudėtingus priklausomybės mechanizmus aiškino lektorė.

Tačiau D.Babilevičienė visgi pridūrė, kad svarbu ne smerkti, moralizuoti, o palaikyti tą, kuris yra smurtiniuose santykiuose: „Manau, palaikymas ir supratimas – labai svarbu. Turiu klientę, kuri jau 15 metų bando pasprukti iš smurtinių santykių. Beveik niekas netiki, net jos draugės, kad ji tai padarys, tačiau kitų moterų istorijos ją stiprina. Sako: „Manau, kad kai jums išsikalbėsiu, išgirsiu savo istoriją iš šalies, galėsiu vieną dieną pasiryžti pakeisti savo gyvenimą.“

Taigi tas palaikymas, supratimas ir žinojimas, kad kažkas tavimi tiki, yra labai svarbu. Nenuvertinkime jo.“

Kur pranešti ir ieškoti pagalbos
Jei reikia skubios pagalbos
Skambinkite pagalbos telefonu 112
Jei esate savižudybės krizėje, arba ieškote pagalbos kitam
Jei patyrėte smurtą
Jei reikalinga emocinė (psichologinė) pagalba telefonu, arba internetu
Jei esi vaikas ir tau reikalinga pagalba

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Aplinka produktyvumui

Video

11:42
10:55
10:05

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką