Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 20d. 17:02

Kodėl „ne“ ir yra „ne“: svarbiausia, ką apie seksualinį smurtą turi žinoti vaikai ir paaugliai

Sekstingas
123RF.com nuotr. / Sekstingas
Stambulo konvencija ir dėl jos kilusios diskusijos į viešumą sugrąžino ir seksualinio smurto temą. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad #MeToo ir panašios istorijos susijusios tik su suaugusiais žmonėmis, tačiau iš tiesų seksualinio smurto ir lytinio priekabiavimo tema yra viena tų, su kuria susiduria daug vaikų ir paauglių.

„Tai, ką mes sužinome iš policijoje užfiksuotų pranešimų – 150–200 atvejų seksualinės prievartos prieš vaikus šalyje per metus – yra tik ledkalnio viršūnė, kuri yra matoma. Labai dažnai žmonės apie savo vaikystės patirtį gali atsiskleisti tik suaugę, kai įgyja daugiau jėgų pasipriešinti, ar kai smurtautojai netenka savo galios“, – sako Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docentė dr. Neringa Grigutytė.

Vilniaus universiteto UMI doktorantė, Lytiškumo ugdymo specialistė ir lytiškumo ugdymo bendruomenės „Ne kopūstų vaikai“ įkūrėja Akvilė Giniotaitė primena, kad apie asmenines ribas ir tvirtą NE su vaikais reikėtų kalbėti nuo ankstyvos vaikystės. „Gebėjimas pasakyti tvirtą NE ir gebėjimas išgirsti bei gerbti tą NE yra sritis, apie kurią vaikams augant kalbame per mažai. Nors vyrauja nuomonė, kad tai yra savaime suprantama, deja, taip nėra“, – sakė lytiškumo ugdymo ekspertė.

Ką svarbiausio apie seksualinį smurtą turėtų žinoti vaikai, paaugliai ir suaugusieji? Apie tai pasakoja 15min pašnekovės.

Seksualiai smurtauti gali ir tėvai, ir bendraamžiai

Remiantis apibendrintais įvairių tyrimų, kuriuos Europos šalyse inicijavo ir įgyvendino UNICEF, Tarptautinė darbo organizacija ir Pasaulio sveikatos organizacija, duomenimis, vienas iš 5 vaikų Europoje yra patyręs seksualinę prievartą vaikystėje: 1 iš 4 mergaičių ir 1 iš 6 berniukų yra seksualiai išnaudojami iki 18 metų.

„Trečdalis vaikų dar iki brandos patiria vienokios ar kitokios formos seksualinę prievartą, nors atskleisti ją gali tik paauglystėje. Yra nustatyta, kad tik apie 15 proc. vaikų yra išnaudojami nepažįstamų žmonių, o 30–40 proc. seksualinę prievartą patyrusių vaikų išnaudotojai – šeimos nariai“, – pažymi N.Grigutytė.

123RF.com nuotr./Sugniuždytas vaikas
123RF.com nuotr./Sugniuždytas vaikas

Pasak jos, kai kalbame apie seksualinį smurtą ir priekabiavimą, pirmiausia būtina suvokti, jog tai yra nusikaltimas. Be to, kaltas yra ne nukentėjęs paauglys, o asmuo, kuris elgėsi seksualiai netinkamai. Seksualinė prievarta dažnai eina kartu su fizine ir (ar) psichologine prievarta.

Seksualinis smurtas ne visada turi turėti akivaizdų jėgos ar agresijos atspalvį, kai tiesiogiai naudojama prievarta.

„Reikia suvokti, kad tai yra asmeninių ribų – tiek fizinių, tiek psichologinių – pažeidimas. Patyrus seksualinį smurtą ar priekabiavimą kyla daug pasekmių – tiek trumpalaikių, tiek trunkančių ilgai, gal net visą gyvenimą. Galimi fiziniai sužalojimai, psichologiniai ar elgesio sunkumai, pasireiškia seksualizuotas elgesys, sutrinka pasitikėjimas savimi ir kitais, gebėjimas megzti ir palaikyti artimus santykius ir kt. Taip pat svarbu žinoti, kad ne kiekvienas asmuo, patyręs seksualinę prievartą, gali susitvarkyti pats, kartais reikia specialistų pagalbos“, – pažymėjo VU docentė.

Anot jos, paaugliams svarbu žinoti, kas yra seksualinis smurtas ir priekabiavimas, kokios galimos jo formos, mokėti jį atpažinti, žinoti kaip elgtis, kai kyla grėsmė, ir kur kreiptis, jei prievarta įvyko.

„Paaugliams taip pat svarbu suvokti, kad seksualinis smurtas ne visada turi turėti akivaizdų jėgos ar agresijos atspalvį, kai tiesiogiai naudojama prievarta. Gali būti piktnaudžiaujama jų priklausomumu nuo suaugusiųjų, pažeidžiamumu, pasitikėjimu ar suaugusiojo įtaka (taip pat ir šeimoje, pvz., „visi tėčiai taip elgiasi su savo dukromis, siekdami, kad ji taptų tikra moterimi“ – tėvo žodžiai paauglei dukrai be jos sutikimo mergaitę liečiant)“, – kalbėjo pašnekovė.

Pasimatymuose negali būti spaudimo

Ji atkreipė dėmesį ir į kitas gana dažnas situacijas, į kurias patekę jauni žmonės neretai nesupranta, kad prieš juos smurtaujama. Paauglystėje ir jauname suaugusiojo amžiuje yra išskiriama taip vadinama pasimatymų prievarta, kai manipuliuojama tokiais ar panašiais pasakymais, kaip „mes jau tris savaites draugaujam, tu man patinki, aš tave myliu, turime pereiti į kitą etapą...“, arba „mūsų draugai X ir Y tai jau daro, mums irgi reikia, kaip aš tarp draugų atrodysiu“. Būna, kad atėjus į pasimatymą sakoma: „Ko čia laužaisi, taigi žinojai, kur eini, tu pati to nori, nevaidink skaistuolės...“ ir pan. Tai – jau smurtas.

„Scanpix“ nuotr./Paaugliai
„Scanpix“ nuotr./Paaugliai

Kita vertus, paauglystė yra jautrus savęs tyrinėjimo ir eksperimentavimo etapas, kuriame mokomasi suprasti save bei būti santykiuose su kitu, taip pat – atrasti savo asmenines ribas ir priimti kito.

„Tad ne kiekvienas eksperimentavimas artimame santykyje yra seksualinė prievarta. Tačiau svarbu suvokti, kad jei atliekami veiksmai, kurių asmuo nenori, jis turi teisę nubrėžti ribą ir sakyti „ne“, – sakė dr. N.Grigutytė, priminusi, kad pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, pilnamečio asmens (nuo 18 m. amžiaus) lytiniai santykiai ar lytinės aistros tenkinimas su jaunesniu nei 16 m. amžiaus asmeniu užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Ką apie seksualinį smurtą ir prievartą turi žinoti kiekvienas vaikinas ir mergina?

  • Seksualinio smurto, seksualinio priekabiavimo tema yra labai plati. Vis dėlto, lytiškumo ekspertė Akvilė Giniotaitė išskyrė keletą pagrindinių dalykų, ką turi žinoti kiekvienas žmogus, nepaisant amžiaus ir lyties:
  • Ribos. Kiekvienas vaikas ir paauglys turi žinoti, kaip gebėti brėžti savo ribas, kaip turėti drąsos ir įgūdžių pasakyti tvirtą NE, kai kokia nors situacija jam yra nemaloni, kaip liepti kitam žmogui sustoti. Taip pat, kaip atpažinti ir gerbti kito asmens ribas. Juk kartais kitas asmuo nesako NE, tačiau įsitempusi kūno kalba atskleidžia, kad tam žmogui dabar nėra jauku, malonu ir saugu. Ir suaugusieji, ir paaugliai vis dar ganėtinai stipriai kliaujasi su seksualiniu smurtu susijusiais mitais, pavyzdžiui, kai mergina sako „ne“, iš tikrųjų ji turi galvoje „taip“; merginos apranga išprovokuoja vaikinus kažkaip netinkamai elgtis; kai švilpia gatvėje arba pliaukšteli per užpakalį – tai rodo dėmesį, simpatiją. Tai yra mitai, palaikantys seksualinės prievartos kultūrą.
  • Sutikimas. Svarstant apie intymią veiklą su kitu žmogumi ar jos imantis, svarbu įsitikinti, kad abu žmonės nori to paties. Tai yra seksualinės komunikacijos dalis, kuomet siekiame įsitikinti, kad žmogus, kurį apkabiname, glamonėjame, bučiuojame, tikrai nori to paties. Neretai paaugliai pasakoja, kad nežino, kaip išeiti iš intymių situacijų, kaip išsisukti nuo bučinio ar netgi ko nors rimtesnio, bijo nuvilti, galvoja, kad jeigu iki šio momento atėjo, tai privalo tęsti. Svarbu suvokti, jog intymiame gyvenime niekas neprivalo nieko daryti, jei nenori. Intymus gyvenimas turi kelti malonumo ir saugumo (emocinio ir fizinio) jausmus. Jeigu tokių nekelia, tai ženklas, kad metas pasakyti STOP.
  • Smurtauti gali bet kas. Labai didelė seksualinio smurto patirčių dalis įvyksta su žmonėmis, kuriuos pažįstame, namie arba arti namų, pas draugus ir panašiai. Kaip tai nutinka? Žmonės, patyrę seksualinį smurtą ar priekabiavimą, dažnai būna sutrikę, negeba tiksliai suvokti, kas čia įvyko ir kodėl taip nemalonu, negera ir neramu po visko. Dažnai siekdami rasti paaiškinimą situacijai, žmonės teigia, jog „nesusikalbėjo“, nors tai yra akivaizdūs ribų peržengimo, entuziastingo sutikimo negavimo atvejai. Visuomenėje turime seksualinės prievartos stereotipą: kad ji turi vykti naktį, panaudojant fizinę jėgą, kažkur parke, su nepažįstamu žmogumi. Realybėje seksualinis smurtas dažnai įvyksta visai kitokiomis aplinkybėmis.

Mano kūnas – mano tvirtovė

Dažnai tėvai pokalbius apie intymumą ir su juo susijusias grėsmes atideda iki paauglystės. Lytiškumo ugdymo ekspertės A.Giniotaitės nuomone, tada toks pokalbis gali būti pavėluotas, t.y. vaikai jau būna susidūrę su seksualinio smurtu ir priekabiavimu. Todėl idealu, jei šeimoje šios temos būtų aptariamos nuo vaikystės, žinoma, turinį pritaikant vaikų amžiui.

Idealu, jei šeimoje šios temos būtų aptariamos nuo vaikystės, žinoma, turinį pritaikant vaikų amžiui.

Apie ribų atpažinimą ir gerbimą mokome (sąmoningai arba ne) jau pačius mažiausius vaikus. Apie lytiškumą (o seksualinio smurto prevencija yra viena iš lytiškumo ugdymo temų) vaikus taip pat mokome labai anksti. Kaip tai padaryti? Per kasdienes situacijas. Pavyzdžiui, ar privalau dalintis žaislais, jeigu nenoriu? Ar privalau apsikabinti (pasibučiuoti) su artimu giminaičiu, jeigu nenoriu? Ar privalau žaisti su kitu vaiku, jeigu nenoriu? Ar privalau būti mylinčių tėvų glėbyje, jei tuo metu nenoriu? Ar sustabdau savo vaiką, jeigu šis įkyriai sekioja kitą vaiką ir negirdi to vaiko noro nežaisti kartu?

„Šie klausimai turi tiesioginę sąsają su paauglyste ir tuo, kaip ugdome vaiko įgūdžius sąmoningai suvokti, jog mano kūnas yra mano tvirtovė ir tik aš galiu suprasti ir nuspręsti, kas, kada ir kaip jį turi teisę liesti“, – sakė A. Giniotaitė.

123RF.com nuotr./Vaikas, brėžiantis asmenines ribas
123RF.com nuotr./Vaikas, brėžiantis asmenines ribas

Pasak jos, per tokius, rodos, eilinius kasdienybės pavyzdžius padedame vaikui išmokti išgirsti ar pastebėti kito žmogaus sakomą NE bei išmokti išbūti su atstūmimo jausmais, kurie aplanko išgirdus „ne“.

„Tai yra seksualinio smurto prevencija, kurią, akivaizdu, pradedame labai anksti. Deja, gebėjimas pasakyti tvirtą NE ir gebėjimas išgirsti bei gerbti tą NE yra sritis, apie kurią vaikams augant kalbame per mažai. Mano sutikti paaugliai neretai pasidalija, kad jiems apskritai nėra lengva atsisakyti kvietimo nueiti į parką, pažiūrėti filmo, padaryti paslaugos ir pan. Suvedant NE su lytiškumu – kalbame apie kūno autonomijos temą. Kitaip tariant, apie sampratą, jog žmogaus kūnas yra žmogaus nuosavybė, kurią tas žmogus turi teisę saugoti ir puoselėti, o kitas žmogus privalo pagarbiai elgtis“, – kalbėjo lytiškumo ugdymo specialistė.

Pokalbiui temą gali padiktuoti ir tinkamas filmas ar „pažįstamam“ nutikusi situacija

Kaip inicijuoti pokalbį su vaikais? Pasak pašnekovių, yra išleista nemažai rekomendacinio pobūdžio literatūros, filmų, elektroninių mokymų ar patarimų socialinėse svetainėse, kaip bendrauti su vaikais brendimo metu, kalbėti su vaikais ir paaugliais seksualumo temomis, apie kūną ir saugumą, bendravimą internete ir panašiomis temomis. Pvz., puslapiai www.vaikystebesmurto.lt, www.draugiskasinternetas.lt, www.e-etika.lt bei socialiniame tinkle „Facebook“ esantis tinklaraštis „Ne kopūstų vaikai“.

Psichoterapeutė dr. N.Grigutytė atkreipė dėmesį, kad tėvams labai svarbu perduoti vaikams žinią, kad ir kas benutiktų, vaikas visuomet gali kreiptis į juos, ir tėvai jam padės atsakyti į klausimus apie ribų nustatymą, emocinę ir moralinę seksualumo pusę, savęs paieškas ir kitus vaikui kylančius klausimus.

„Šiuo atveju yra auksinė taisyklė – reikia ne tik žodžiais deklaruoti, bet ir savo veiksmais rodyti savo nusiteikimą. Įsivaizduokime situaciją, kad tėvai su ikimokyklinio amžiaus vaiku žiūrėdami televizorių, kai veiksmas pradeda krypti „link lovos“, vaikui liepia užsimerkti, nueiti į virtuvę ką nors atnešti, uždengia akis ir pan. Atrodytų, tai yra tinkama reakcija siekiant apsaugoti vaiką nuo potencialiai žalingos informacijos, kuri gali pradėti jam kelti klausimus, į kuriuos tėvai nežinos, kaip ir ką atsakyti. Tačiau tokie tėvų veiksmai vaikui gali sukelti ne tik smalsumą, bet ir perduoda žinutę, kad su tėvais tokiomis temomis kalbėtis negalima, t.y. tėvai negali kalbėti. Todėl šiuo atveju būtų naivu tikėtis ir iš paauglio reikalauti, kad vieną dieną jis ateitų ir aptartų jam rūpimus su seksualumu susijusius klausimus“, – priminė psichoterapeutė.

Tėvams reikia ne tik žodžiais deklaruoti, bet ir savo veiksmais rodyti savo nusiteikimą.

Apie tai kalbėti reikėtų daugiau: sekstingas ir pornografija

123RF.com nuotr./Paaugliai ir vaikai labai dažnai susiduria su netinkamu turiniu internete
123RF.com nuotr./Paaugliai ir vaikai labai dažnai susiduria su netinkamu turiniu internete

Su seksualiniu smurtu ir priekabiavimu vaikai gali susidurti bet kur, taip pat ir internete, kuriame vaikai ir paaugliai praleidžia daug laiko. Kaip atkreipė dėmesį A.Giniotaitė, gaila, tačiau būtent internetinei sferai, kurioje yra dar mažiau taisyklių, nuo kurių atsispirdami paaugliai gali pažinti savo lytiškumą saugiai, be skaudžių pasekmių sau ar kitiems, labai trūksta tinkamo dėmesio.

„Kalbame apie internetinius komentarus, sekstingą, pornografijos vartojimą neskiriant kritinės minties tam, ką ten matau, internetines pažintis ir t.t. Pavyzdžiui, kalbant apie sekstingą dažniausiai bauginame merginas, kad šios šiukštu nesiųstų apsinuoginusios nuotraukos niekam. Tačiau pamirštame pakalbėti su paaugliais ar dar į paauglystę kopiančiais jaunais žmonėmis, kad yra netinkama daryti spaudimą kitam asmeniui atsiųsti nuotrauką, taip pat netinkama tą nuotrauką persiųsti kitam žmogui be gauto sutikimo. O intymaus atvaizdo persiuntimas kitiems žmonėms yra ne kas kita, o seksualinis priekabiavimas – asmens ribų negerbimas ir nepaisymas. Nesvarbu, kad tos ribos ne fizinės, o skaitmeninės“, – pažymėjo lytiškumo ugdymo specialistė.

Intymaus atvaizdo persiuntimas kitiems žmonėms yra ne kas kita, o seksualinis priekabiavimas – asmens ribų negerbimas ir nepaisymas.

Kur ieškoti pagalbos nukentėjusiam paaugliui ir jo artimiesiems?

Jau minėta statistika neleidžia abejoti: seksualinio smurto aukomis tampa labai daug vaikų ir paauglių. Kur ieškoti pagalbos, jei jūs ar jūsų artimas žmogus patyrė seksualinę prievartą? Pasak dr. N.Grigutytės, svarbiausia, kad seksualinį smurtą ar priekabiavimą patyręs vaikas ar paauglys neliktų vienas. „Žalą sukelia ne tik pats prievartos faktas, bet ir slaptumas – jeigu vaikas su savo išgyvenimais lieka vienas ir/arba juo nepatiki kiti, ypač artimiausi jam žmonės. Tad paaugliams pirmiausiai patarčiau kreiptis pagalbos ir pasitarti su suaugusiu žmogumi, kuriuo jis/ji pasitiki. Jei įmanoma – iškart po patirtos seksualinės prievartos – svarbu, kad ir prievarta būtų sustabdyta, ir vaikas būtų apsaugotas. Tačiau visada patariu kreiptis, net jei seksualinė prievarta ar priekabiavimas buvo patirtas praeityje ir šiuo metu nevyksta“, – sakė pašnekovė.

123RF.com nuotr./Mama guodžia dukrą
123RF.com nuotr./Mama guodžia dukrą

Jei vaikas gali kreiptis į tėvus – tai būtų pirmas žingsnis. Tačiau neretai gali būti nedrąsu pasipasakoti artimiesiems. „Pavyzdžiui, santykiai su tėvais yra labai įtempti, netinkama seksualinė patirtis įvyko ten ar tuo metu, kai tėvai neleido, vaikas nerimauja, kad mama susijaudins ir jai pablogės sveikata ir pan. Tad paauglio baimės jausmas, kad juo nepatikės, jį patį apkaltins, nerimas, kad kas nors gali atsitikti jam ar artimiesiems (ypač jei buvo grasinama), kaltės, gėdos jausmai trukdo atsiskleisti“, – pasakojo pašnekovė.

Pasipasakoti apie savo jausmus ir situaciją galima mokytojui, treneriui, giminaičiui ar bet kuriam suaugusiam žmogui, kuriuo vaikas pasitiki. Jei tokio nėra arba jo reakcija nuvilia, tuomet galima paskambinti į Vaikų ir Jaunimo linijas.

„Paaugliams irgi visada patariu, jeigu jūsų draugas ar draugė jums atsiskleidė apie patirtą seksualinę prievartą ar priekabiavimą – palaikykite jį/ją, ir kartu galite pasitarti su suaugusiu žmogumi, kuriuo pasitikite, kaip elgtis toliau. Ir čia yra dar vienas svarbus aspektas – kartais suaugę žmonės, ypač ne specialistai, nežino kaip reaguoti tokioje krizinėje situacijose, ir jų reakcijos gali būti netinkamos, tad paauglius visada skatinu nenuleisti rankų ir ieškoti pagalbos toliau, net jei vienos durys, į kurias buvo beldžiama, liko uždarytos“, – sakė psichoterapeutė.

Pasak jos, artimiesiems sužinoti apie vaiko patirtą seksualinę prievartą, ypač iš artimo asmens, yra skaudus ir sukrečiantis įvykis. Tad jie patys pirmiausiai turi susitvarkyti su pačiomis įvairiausiomis savo reakcijomis, kurios krizinėse situacijose kyla natūraliai, pvz., negalėjimas patikėti, kad prievarta iš tiesų įvyko, neigimas, pyktis, net savęs kaltinimas, kad esi blogas tėvas, kažko nepadarei ir pan.

„Kai kuriems tėvams vaiko atsiskleidimas gali sukelti jų pačių skaudžius trauminius išgyvenimus, dėl kurių tampa sunku tinkamai reaguoti į vaiką ir jo poreikius. Tačiau, jeigu vaikas atsiveria jums pasakodamas savo skaudžius išgyvenimus, kurie kelia sunkius jausmus, klausykitės jo, palaikykite jį, tikėkite juo, ir jei reikia, pasiimkite sau „pertraukėlę“ susidėlioti savo mintis ir jausmus. Taip pat nelikite vieni, kreipkitės pagalbos į specialistus – mokykloje, savo rajone ar kur kitur, kad galėtumėte padėti savo vaikui įveikti patirtą traumą“, – patarė specialistė.

Kur kreiptis pagalbos?

  • Vaikų linija teikia anoniminę pagalbą telefonu 116 111, el. laiškais bei internetu (visą parą).
  • Tėvų linija teikia anoniminę pagalbą telefonu 8 800 900 12 (kiekvieną vakarą, darbo dienomis nuo 17 iki 21 val.).
  • Jaunimo linija teikia pagalbą telefonu 8 800 28888, el. laiškais ir tiesiogiai internetu (visą parą).
  • Paramos vaikams centras (registracija konsultacijoms - telefonu 8 611 22612).
  • Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centras „Užuovėja“.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

00:20
02:37
01:14:11

Esports namai

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali
Kiekvienas gali

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

15MAX
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką