Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 14d. 20:05

Mes lygūs. Kulinariją Asta iškeitė į staliaus amatą: vaikystėje baldus taisydavau vinimis

Asta Glebkienė ir jos darbai
Asmeninio archyvo nuotr. / Asta Glebkienė ir jos darbai

Asta Glebkienė pasimatavo kulinarės profesiją, padirbėjo padavėja, tačiau visą laiką kažkur paširdžiuose kirbėjo: „Na, ne man tai!“ Įsiklausiusi į savo vidinį balsą vis dėlto aiškiai suprato, kurlink linksta jos širdis. Ir nusprendė grįžti prie dar vaikystėje pamėgtos meistrystės. Šiandien jos akys tiesiog dega, kai ji pasakoja apie stalystę ir darbą su medžiu, kurio kvapas taip maloniai kutena nosį.

Asta pasitinka žurnalistę Vilniaus statybininkų rengimo centre (VSRC). Pasipuošusi darbine uniforma ji skrodžia švietimo įstaigos koridoriais, akivaizdu, jaučiasi čia kaip namie. Aprodo dirbtuves, kuriose kasdien pluša ir mokosi naujų dalykų. Čia pat ant darbastalio – ir pamažu gimstanti jos kuriama virtuvinė spintelė. Ir daugybė šlifuoklių, dulkių ir garso, nuo kurio čia užsukę slepiasi po ausinėmis.

Užsukame ir į mokyklos biblioteką, kur peržvelgiame Astos nuotraukas su jos darbais: jose puikuojasi ir jos gamintų baldų virsmas, ir iš akyto betono blokelio gamintas „auksinis“ katinas, ir Vytis, kabantis namuose ant sienos, ir kelionių, kuriose sėmėsi žinių, akimirkos...

„Atėjo laikas gyvenime, kai ėmiau galvoti, kad esu ne savo vietoje. Esu baigusi kulinariją, bet dirbusi šioje srityje mažai, nes netraukė, o ir uždarbis mažokas. Tuomet sukūriau šeimą, auginau vaikus – buvau daugiau namų šeimininke“, – pasakoja moteris.

Asmeninio archyvo nuotr./Asta Glebkienė
Asmeninio archyvo nuotr./Asta Glebkienė

Nuo mažens mėgo meistrauti

Padavėja ir virėja padirbėjusi Asta ėmė vis dažniau girdėti vidinį balsą, klausiantį, kas ji, ko norinti ir kur jos tikrasis kelias. Iš Kaišiadorių kilusi moteris prisimena, kad vaikystėje negyveno pasiturinčiai, nebuvo galimybių pirkti naujų baldų, dėl to teko galvoti, kaip juos pačiai susimeistrauti, ypač tai tapo aktualu netekus šeimos maitintojo.

„Meistrystė mane traukė nuo mažų dienų. Mirus tėčiui, kai man buvo 16 metų, tekdavo ir malkų priskaldyti nemažai, iš senų baldų pasidaryti naujus – nemokant, pasikliaujant intuicija. Paskui tai užsimiršo, bet po daug metų ėmus galvoti, kas man patinka, prisiminiau šią savo aistrą“, – atvirauja Asta.

Vaikystėje Asta, kaip pamena, nė nežinojo, kas yra medvaržtis, todėl pasikliovė vinių galia.

„Viską su jomis darydavau. Sugebėdavau paslėpti su lipniomis apdailos juostomis, lipniu tapetu. Kas ateidavo, klausdavo, iš kur čia tokį pirkai. Nuo mažų dienų jutau poreikį pasidaryti pačiai, dėl to vėliau tikriausiai permąsčiau, kad laikas išmokti pasidaryti pačiai“, – sako pašnekovė.

Nuo mažų dienų jutau poreikį pasidaryti pačiai, dėl to vėliau tikriausiai permąsčiau, kad laikas išmokti pasidaryti pačiai, – sako Asta.

Be to, jos teigimu, žvelgdama, kaip meistrauja vyrai, ji visuomet pagalvodavo: „Galėčiau geriau.“ Tiesa, ji suprato, kad tam, kad padarytų geriau, pirmiausia turėtų pasimokyti.

Netrukus sutuoktiniui pranešė – eis mokytis stalystės į Vilniaus statybininkų rengimo centrą. Vyro toks moters pasirinkimas iš pradžių nesužavėjo. Kitą dieną jam išvykus tvarkyti reikalų, žmona nuvyko ir padavė dokumentus, kad galėtų imti mokytis. Staigmena sutuoktiniui! Jam neliko nieko kita, kaip tik susitaikyti su mylimos moters norais.

Rugsėjį su visais (ne)jaunuoliais moteris pradėjo mokslo metus. „Pradėjau nuo nulio, nemokėdama nė suktuko teisingai laikyti rankoje. Atkaklumas, užsispyrimas mane vedė į priekį.

Esu baigusi stalystę su pagyrimu, dirbti kol kas nėjau, dabar esu įstojus į apdailą ir tęsiu mokslus. Mane labiau domina stalystė. Kadangi esu jau čia pabaigusi mokslus, daug pamokų man yra užskaitytų iš praėjusių mokslų, aš vis grįžtu prie savo staklių ir į dirbtuves individualiai mokytis, tobulėti – man suteikiama tokia galimybė“, – pasakoja ji.

Moteris yra atlikusi praktikas, buvo baldininke: rinko spinteles, virtuvinius daiktus iš plokščių, tačiau ši veikla jai nepatiko. Maloniausia pašnekovei dirbti su medžiu. „Teko dirbti ir su medžiu, klijuoti laiptų gaminius, ruošinius“, – pasakoja ji.

Pasak moters, pirmasis jos pagamintas daiktas buvo suoliukas.

„Pradėjome nuo suoliukų, taburečių, paskui ėjo durelės, stalas, lentynėlės... Kiekvienas, turintis viziją, padaro brėžinį ir, kai mokytojas jį palaimina, imasi darbo“, – sako ji.

Daugiau nesupratimo sulaukia iš moterų

Paklausta, ar namus jau užpildė savais baldais, moteris nusijuokia: „Yra, yra mano gamintų. Kiek reikia, tiek pasidarau.“

„Man labai patinka mokymosi procesas, kai imuosi vis sudėtingesnio dalyko, tarkime, spintelės su stalčiais, komodos. Labiausiai patinka, kai paimi paprastą lentą su žievėm ir ją obliuoji, pjaustai, matuoji... Ir galiausiai gauni iš jos daiktą.

Būna, kad kas nors pjausto, ir lieka atraižų. Pamatai tą atraižą, matai galimybes, kad dar galima iš to ką nors padaryti. Aš tai matau, o tai man patinka – kad iš nieko padarau kažką“, – sako Asta.

Būna, kad kas nors pjausto, ir lieka atraižų. Pamatai tą atraižą, matai galimybes, kad dar galima iš to ką nors padaryti.

Keisčiausia moteriai tai, kad replikų dėl pasirinkto kelio sulaukia ne iš vyrų, o iš kitų moterų. „Jos labiausiai nustemba dėl to, ką veikiu su tais vyrais, ir kaip taip galima. Tai esą nemoteriška. Tai išgirstu iš moterų. Vyrai iš pradžių žiūri skeptiškai, jiems atrodo, kad aš nepagaminsiu, nepadarysiu, bet praėjo kuris laikas, kai kurie jau gerai mane pažįsta ir net paklausia manęs patarimo. Yra tokių, kurie neklausia, pamoko.

Mokykloje iš Darbo biržos ateina žmonių mokytis stalystės. Tarp šių vyrų yra tokių, kurie ateina ir aiškina, žvelgia į tave kaip į moterį, kuri ne savo vietoje, kiti kaip tik gerbia, sako, kad didžiuojasi manimi. Visokiausių yra. Šiais laikais nieko stebuklingo, kad moteris eina „ne į savo daržą“ – prezidentė gali būti moteris ir pan.“, – įsitikinusi Asta.

Moteris yra išgirdusi, kad tokios, kaip ji, lendančios į tokias profesijas, turi vyriškų genų. Tokios kalbos, žinoma, jai kelia tik juoką. „Aš turiu du vaikus, su vyriškais genais gal nebūčiau jų pagimdžiusi“, – kvatoja ji.

„Bet pripažįstu, kad man automobilio ratą pasikeisti yra tikras kosmosas. Jei dirbu tokį darbą, aš vyriška? Anaiptol, man oro prisipūsti automobilio padangai yra sudėtinga, kaip ir daug kitų vyriškais laikomų darbų, kurių aš nesuprantu. Aš tiesiog radau sritį, kurioje galiu save realizuoti, kurioje man gerai“, – teigia ji.

Astos įsitikinimu, moterys šiandien gali pasidaryti viską, ką nori, ir tie vyrai, kurie joms sako: „Eik ir pasidaryk pati“, esą labai rizikuoja, nes jos taip ir padarys.

„Moterys dabar tokios. Jos nori viską daryti pačios. Manęs klausia ne kur nusipirkti, o kaip vaikui dviejų aukštų lovą pasidaryt. Jos nežiūri to, kad padarytų vyras. Neišgąsdins jis, jei nepadarys“, – sako ji.

Su mokykla moteris ne tik atrado save, bet ir yra leidusis ir į ERASMUS patirtį. Pabuvojo ir Čekijoje, ir Slovakijoje. Po dvi savaites trukusias keliones Asta prisimena su džiaugsmu – pasitobulinti, leistis į kultūrinę programą yra nuostabu.

Asmeninio archyvo nuotr./Asta Glebkienė išvykusi pagal „Erasmus“ programą
Asmeninio archyvo nuotr./Asta Glebkienė išvykusi pagal „Erasmus“ programą

Susidūrė su diskriminacija

Pabaigusi mokslus Asta norėtų dirbti su medžiu, o kaip ir kur, kol kas nežinia. Kol kas ieškodama darbo ji susidūrė su diskriminacija. Ne vienoje įmonėje moteris išgirdo pasiūlymą imtis šlifavimo.

„Sakau, kad galiu daryt ir baldus. Sako, galit bandyt, bet pirmiausia – šlifavimas. Ne vienoje vietoje šį pasiūlymą išgirdau, neva moteriškas lengvas darbas. Bet man tai neįdomu! Parodau savo pagamintų darbų, bet tai ne rodiklis“, – teigia Asta.

Tiesa, tokį darbdavių požiūrį ji iš dalies pateisina. Mat yra susidūrusi su tuo, ką reiškia gaminti laiptus ir kiek tai reikalauja fizinės jėgos.

„Duoda sunkiausių, storiausių lentų – susipjaustyk, obliuok. Susipjaustau, obliuoju, bet aš ne vyras, o moteris, man būna ir migrena, ir menstruacijos – moteriškų reikalų iki kaklo! Vyrams lengviau šiuo klausimu.

Aš esu moteris ir fiziškai vyrui neprilygsiu. Vyrai taip pat gal daugiau tiksliukai, o moterys kūrybiškesnės. Vyrai vadovaujasi brėžiniais, o man reikia vizualizacijos. Aš geriau pasistatysiu lentas ir pasižiūrėsiu, negu pasidarysiu sausą brėžinį ir pagal jį darysiu“, – tokius lyčių skirtumus mato pašnekovė.

Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aržuolaitienės, 2017 m. gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas. Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.

Galite pasiūlyti kitą projekto pašnekovą? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt

Visus projekto tekstus rasite ČIA.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:48
01:16
00:29

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką