Dabar populiaru
Publikuota: 2018 kovo 27d. 19:00

Mes lygūs. Lietuvos muzikos scenoje žibanti Nombeko Augustė: mokėjimas pasijuokti iš savęs – priešnuodis prieš patyčias

Nombeko Augustė Khotseng
Foto Pro nuotr. / Nombeko Augustė Khotseng

​​​​​​​Nombeko Augustė Khotseng ne vienam iš jūsų veikiausiai pažįstama iš televizijos ekranų, ypač tiems, kurie arčiau jų prisislenka per „X Faktoriaus“ ar „Eurovizijos“ transliacijas. Yra ir tokių, kurie viešoje vietoje su Auguste pirmiausia pasisveikina angliškai, manydami, kad ji – užsienietė. Bet tai vienintelis kuriozas, kylantis iš merginos egzotiškos išvaizdos. Aplinkiniai Kaune gyvenančią merginą visuomet sutinka svetingai. Augustė tvirtina niekuomet diskriminacijos dėl odos spalvos nepatyrusi, bet, jos galva, tai, ar žmogus patiria patyčias, labai daug lemia aukšta savivertė, pasitikėjimas savimi ir pažiūros. O jei dar moki pasijuokti iš savęs...

Dažnai apsilankius parduotuvėse, restoranuose ar kitose viešose vietose žmonės su Auguste pokalbį bando užmegzti anglų kalba. Tai jau Augustei tapę kasdienybe. „Taip nenutinka tik tada, jei lankausi kur nors ne pirmą kartą“, – nusišypso ji. Tad, jei išgirsta anglišką pasisveikinimą, Augustė nepasimeta, iškart atsako lietuviškai, o tai išverčia žmones iš koto.

„Žmones iki dabar beveik visuomet nustebina ir suglumina, kad ne lietuviškos išvaizdos žmogus moka jų kalbą ir dar be jokio akcento“, – pasakoja ji. Kaune gimusios ir užaugusios Nombeko Augustės mama – lietuvė, tėtis kilęs iš Pietų Afrikos Respublikos. Būtent pastarajam labiau, o kartu ir abiem tėvams ji gali dėkoti už nestandartinę išvaizdą.

„Akivaizdu, kad nebūčiau tamsesnio gymio, jei ne šaknys Afrikoje, tačiau už savo išvaizdą esu dėkinga abiem tėvams“, – sako Augustė.

Praradimus padėjo ištverti seneliai

Vis dėlto gyvenime viskas susidėliojo taip, kad jai neteko ilgai džiaugtis savo gimdytojais. Abu jie mirė, kai Nombeko Augustė buvo dar vaikas.

„Tėčio netekau būdama penkerių, tą laikotarpį pamenu labai blausiai. O mamos – 12 metų. Apie tai, kas jiems nutiko, kalbėti nenorėčiau“, – pasakoja ji, pasilikdama asmenines detales sau. Nuo to laiko mergaite rūpinosi močiutė su seneliu.

Anot merginos, kiekvienam vaikui augant reikia tėvų, juk jie – artimiausi žmonės, kurie dalyvauja kiekvienoje gyvenimo akimirkoje nuo pat gimimo.

„Ryšys su jais yra stipresnis. Be to, kadangi tarp manęs ir senelių gana didelis kartų skirtumas, kildavo šiokių tokių sunkumų sprendžiant kai kuriuos klausimus, bet visada rasdavome kompromisą. Tuo pačiu norėčiau labai jiems padėkoti už tai, kad dėl jų buvimo šalia praradimai buvo ne tokie sunkūs“, – savo artimiausiems žmonėms dėkoja ji.

Sulaukė klausimų, ar namie neturi muilo

Augdama Nombeko Augustei atėjo suvokimas, kad išvaizda nelemia to, koks žmogus ji yra, todėl dabar visiškai apie savo išskirtinę išvaizdą ji negalvoja ir neteikia jai reikšmės. Su diskriminacija susidurti merginai, laimė, nėra tekę, o jei ir buvo panašių apraiškų, tai jai būnant dar mažai.

Pradžioje sulaukdavau gana juokingų klausimų, ar pamiršau nusiprausti, ar namie neturime muilo, aišku, vaikiškas smalsumas nepiktybiškas.

„Rimtesnių patyčių taip pat niekada nepatyriau. Lankant darželį vaikams natūraliai buvo keista, kodėl vieno vaiko oda perpus tamsesnė už visų likusių. Pradžioje sulaukdavau gana juokingų klausimų, ar pamiršau nusiprausti, ar namie neturime muilo, aišku, vaikiškas smalsumas nepiktybiškas“, – prisimena vaikystę ji.

Tuo laikotarpiu padėjo mama. Būtent ji buvo tas žmogus, kuris patarė, ką tokiais atvejais atsakyti, kaip reaguoti ir nepriimti tokių komentarų į širdį, todėl visi, kam iš pradžių kildavo klausimų, labai greitai jų nebeturėjo.

Svarbu parodyti, kad įskaudinti nepavyks

Pradinėje ir vidurinėje mokykloje Augustė replikų apie odos spalvą sulaukdavo mažai ir buvo pripratusi prie galbūt keistos žmonių reakcijos, todėl praleisdavo tokias kalbas pro ausis arba leisdavo suprasti, kad jokios neįprastos reakcijos aplinkiniai tiesiog iš jos nesulauks.

„Savivertė, pasitikėjimas savimi ir pažiūros, mano manymu, yra didžiausi faktoriai, lemiantys patyčių įtaką žmogui. Žinoma, saviironija, mokėjimas pasijuokti iš savęs tikrai labai padeda tokiose situacijose“, – šypsosi ji. Juk žmonės, pasak merginos, ir tikisi savo žodžiais įskaudinti, o jei mato, kad jums tai nerūpi, supranta nieko nepasieksiantys.

Dievas gali neturėti vardo

Po keturių klasių mama Augustę nuvedė į katalikišką mokyklą Kaune – Šv. Mato vidurinę. Baigusi devynias klases, ji rimtai svarstė pereiti į licėjų, mintyse „matavosi“ kitas Kaune prestižinėmis laikomas mokyklas, tačiau, viską pasvėrus, svarstyklės vis dėlto nusvėrė į mokyklą, su kuria jau buvo susigyvenusi – jos sprendimą nulėmė mokslo kokybė, pažįstama aplinka ir puiki lokacija.

Vis dėlto katalikišką mokyklą baigusios merginos gyvenime tikėjimas niekada neužėmė svarbios vietos, nors nuo mažų dienų su močiute lankydavosi bažnyčioje, suprato, kad tai – ne jos kelias.

Nusprendžiau, kad konkreti religija man nereikalinga, juk Dievas gali ir neturėti vardo. Būtent todėl, mokydamasi, maldai ir kitoms katalikų apeigoms daug reikšmės neteikiau, – sako ji.

„Nusprendžiau, kad konkreti religija man nereikalinga, juk Dievas gali ir neturėti vardo. Būtent todėl, mokydamasi, maldai ir kitoms katalikų apeigoms daug reikšmės neteikiau. Supratau, kad ne tai, ar mes visi esame tikintys, mus vienija. Ugdoma plati pasaulėžiūra, tolerancija vieni kitiems ir kiekvienam, maloni aplinka paverčia mokyklą bendruomene, kurioje jautiesi saugiai, jaukiai, turi visas galimybes augti ir tobulėti“, – apie buvusią mokyklą gražiai atsiliepia ji.

Šiuo metu Augustė studijuoja džiazo vokalą VDU muzikos akademijoje ir savo ateitį, žinoma, sieja su muzika. „Kadangi esu gana spontaniškas žmogus, kur toliau mane išvysite, atsakyti negaliu. Turiu kelis artimos ateities planus, tad nuo jų ir priklauso, kokiose platformose ar projektuose atsirasiu. Liko tik susidėlioti prioritetus ir konkretų planą“, – sako ji.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Kotryna Juodzevičiūtė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Kotryna Juodzevičiūtė

Ji prisipažįsta visuomet maniusi, kad muzika kaip meno šaka neturi ribų. „Kiekvienas kūrinys yra skirtingas, turi savo emociją ir skleidžiamą žinutę. Svarbu, kad klausytojas atrastų joje ką nors jam artimo, sukeliančio jausmus ir jaustų atlikėjo nuoširdumą“, – įsitikinusi Augustė.

Judame į priekį

Paklausta, ar mūsų šalyje tolerancijos kuo nors „kitokiems“ žmonėms daugėja, mergina sako, kad, palyginti su situacija prieš keletą, o ką jau kalbėti apie kelias dešimtis metų, tikrai judame pirmyn – tolerancijos daugėja.

„Lietuva atviresnė Europos ir viso pasaulio kultūrai, sulaukia vis daugiau turistų, studentų iš įvairių šalių, į viešumą keliamos problemos, aktualios mažumoms. Dėl šių priežasčių bėgant laikui įvairios „kitokiais“ laikomos žmonių grupės turėtų natūraliai įsilieti į visuomenę ir nebūti išskiriamos dėl savo religijos, išvaizdos ir bendro pasaulio suvokimo“, – įsitikinusi Augustė.

Mergina Lietuvoje jaučiasi visiškai saugi, o ir priežasčių ko nors baimintis ji neranda.

„Ne tie laikai, kad žmonės nedrįstų eiti į gatvę, jei jie bent truputį skiriasi nuo daugumos. Žinoma, pavojų yra visur, tad jei kas ir atsitinka, dažniausiai to galima protingai išvengti“, – sako ji. Lietuvoje gyventi, anot Augustės, smagu: „Ir žmonės draugiški, ir aplinka miela, pažįstama, vis aktyviau svarstomos žmonėms aktualios problemos. Judame į priekį (šypteli).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką