Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 5d. 19:00

Mes lygūs. Pamestinukė Lina tikisi surasti savo šaknis: „Esu tarsi niekieno vaikas“

Kūdikis
Photos.com nuotr. / Kūdikis

Lina – pamestinukė. Prieš pasakodama savo gyvenimo istoriją paprašo, kad būtų pakeistas jos vardas (redakcijai jis žinomas), nebūtų atskleista jokia detalė, leidžianti ją identifikuoti šiandieninei aplinkai. Tą norą gerbiame. Iki šiandien moteris sako besijaučianti tarsi niekieno vaiku – nežinia, iš kur ir kaip atėjusiu. Būtent vedina tikslo sužinoti daugiau apie savo tapatybę – kas ji, kas jos tėvai ir kodėl nusprendė dukrą palikti, Lina nusprendė papasakoti savo gyvenimo istoriją.

Nežino tikrosios gimimo dienos

Lina buvo rasta 1974-ųjų balandžio 21 d. ankstyvą rytmetį Kauno Raudonojo kryžiaus klinikinėje ligoninėje, vaikų vidaus skyriaus antroje palatoje. Tuomet kūdikis gyveno vos trečią savo gyvenimo savaitę.

„Buvau paguldyta į lovą, suvyniota į baltos spalvos palutę ir apvilkta vienais baltos spalvos baltinukais. Ši informacija pateikta akte, kurį surašė Kauno m. Lenino r. VRS vaikų kambario (dabartinis analogas būtų – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba) vyr. inspektorė Karečkienė, Vaikų vidaus skyriaus med. sesuo Irena Ganitauskaitė ir Vaikų vidaus skyriaus vedėja Gražina Girdauskienė. Šios moterys mano gimimo datą nustatė apytiksliai“, – pastangų pareikalausiantį pasakojimą pradeda Lina.

Šios moterys sugalvojo mergaitei vardą bei pavardę. Gimimo liudijime buvo įrašyta, kad ji – pamestinukė, nes biologiniai tėvai nežinomi. Gimimo diena buvo nurodyta kaip balandžio 1-oji. Pokštais ši diena Linai nė nekvepia...

Poreikis kovoti už savo būvį išlikęs iki šiol, ypač tais momentais, kai susiduriu su sunkumais, iššūkiais, – kalba Lina.

„Taigi, iki šiol nežinau savo tikrosios gimimo dienos ir jos dažniausiai nešvenčiu. Nes ta diena, kuri įrašyta mano gimimo liudijime, greičiausiai yra neteisinga. Tačiau kartais pagalvoju, kad norėčiau švęsti savo tikrąją gimimo dieną. Ir tikrai ją švęsčiau, jeigu žinočiau“, – tikina Lina.

Pašnekovė viliasi, kad perskaičiusios straipsnį galbūt galėtų atsiliepti minėtos jai vardą suteikusios moterys – galbūt jos galėtų papasakoti daugiau apie tai, kaip mergaitė buvo rasta, be to, Lina saugo viltį, kad per šiuos metus jos bus ieškoję artimieji, kažkas teiravosi apie ją...

„Teko girdėti keletą istorijų, kad biologiniai tėvai, palikę vaikus, vėliau ieškodavo jų, bet jiems pasakydavo, kad jie įvaikinti ir apie juos nieko nežino“, – pastebi moteris.

Teko pakeisti ne vienus globos namus

Lina prisipažįsta, kad žaizdos, atsivėrusios dėl to, kad buvo palikta, kraujuoja iki šiandien ir, ko gero, niekuomet neužgis. Iki tol, kol atsidūrė pas įtėvius, jos kelias vingiavo net per tris vaikų globos įstaigas.

1974–1977 m. mergaitė augo Kauno vaiko raidos klinikoje (vėliau vadinosi Kauno kūdikių namai), 1977–1978 m. Kauno I vaikų namuose (vėliau vadinosi vaikų globos namai „Atžalynas“), 1978–1979 m. – Šiaulių logopediniuose vaikų namuose (vėliau – Šiaulių Vaivorykštės vaikų globos namai).

„Dabartiniu metu tėvų palikti vaikai įprastai auga vienoje vaikų globos įstaigoje ir nėra kilnojami iš vienos vietos į kitą, o aš, deja, buvau kilnojama iš vienų į kitus ir net neaišku, kodėl. Gaila, bet vaikų globos įstaigos neišsaugojo mano bylos, nes ją atidavė įtėviams, kurie greičiausiai ją sunaikino“, – spėja ji.

Toks gyvenimas – lyg vėjo blaškomai – atsiliepė mergaitės raidai, augo nesaugumo jausmas, nepasitikėjimas žmonėmis, išsivystė prieraišumo sutrikimas. Tai, be abejonės, turėjo įtakos ir tolesniems santykiams su žmonėmis.

„Dauguma psichologų teigia, kad vaiko asmenybės pagrindas suformuojamas iki 5 metų. Ypač skaudžiai vaiko raidai atsiliepia, jeigu vaikas patiria žalojantį suaugusiųjų elgesį.

123RF.com nuotr./Paauglė
123RF.com nuotr./Paauglė

Iki šiol man sunku gyvenime priimti iššūkius. Priimu juos kaip grėsmes savo saugumui, todėl dažnai stoju į kovą ir įvairiais būdais stengiuosi save įtvirtinti, įrodyti žmonėms, kad aš esu čia, kad mane irgi reikia pastebėti. Tiesiog poreikis kovoti už savo būvį išlikęs iki šiol, ypač tais momentais, kai susiduriu su sunkumais, iššūkiais“, – apie liekamuosius reiškinius kalba Lina.

Namai pragaras, mokykla – lyg namai

Išėjusi iš globos namų ir patekusi pas įtėvius Lina augo mažame miestelyje, lankė gerą, kaip ji pati sako, mokyklą, kurioje dirbo puikūs pedagogai. Mergaitė buvo stropi, gerai mokėsi, jautė mokytojų palaikymą – šie skatino siekti savo tikslų.

„Mokykla buvo atsvara mano gyvenimui įtėvių šeimoje. Mokykloje, nepaisant bendraamžių patyčių, jaučiausi gerai, ją laikiau savo namais, kuriuose išbūdavau mielai iki pat vakaro“, – pamena ji.

Iki šiol man sunku gyvenime priimti iššūkius. Priimu juos kaip grėsmes savo saugumui, todėl dažnai stoju į kovą.

Paprasti mažo miestelio žmonės, auginantys gyvulius ir daržoves, gyvenantys nepasiturinčiai, įsivaikino Liną, kai jai buvo penkeri – 1979 m. vasario 16 d. Vis dėlto augant šioje šeimoje neteko pajusti, ką reiškia, kai esi apgaubiama meile. Anaiptol, augti pas įtėvius buvo nelengva. Lina niekuomet nesuprato jų būdo auklėti ir auginti vaiką. „Jie siekė mano besąlygiško paklusnumo, bandė mane palaužti“, – šiandien prisipažįsta moteris.

Apie įvaikinimą įtėviai taip pat su Lina niekuomet nekalbėjo. Pradinėse klasėse šią žinią mergaitei teko išgirsti iš bendramokslių.

„Pasirodo, visi vaikai tai žinojo ir karts nuo karto man primindavo, bet aš tuo netikėdavau. Patikėjau tik tada, kai paauglystėje vienas iš giminaičių patvirtino šį faktą“, – sako moteris.

Ji nenori leistis į detales, ką teko patirti šioje šeimoje – galinti pasakyti tik tiek, kad jautėsi lyg gyventų ne savo gyvenimą.

„Mano įgytą patirtį puikiai iliustruoja Ričardo istorija, papasakota laidoje „Nacionalinė paieškų tarnyba“ 2019 m. kovo 8 d. Siūlau paklausyti ir išgirsite, kaip jaučiasi žmogus, jautęs, kad gyvena ne savo gyvenimą.

Įtėviai mane, kaip ir Ričardą, bandė nukreipti tuo keliu, kuriuo patys ėjo, bet aš mačiau kitokią savo gyvenimo viziją: stengiausi nekartoti jų gyvenimo būdo, atkakliai brėžiau savo liniją ir gana anksti žinojau, ko noriu gyvenime. Man svarbiausia buvo gerai mokytis, sėkmingai baigti mokyklą, įstoti į universitetą, rasti gerą darbą, gyventi didmiestyje. Dar vaikystėje apie tai svajojau ir ėjau link to“, – pasakoja pašnekovė.

Baigusi mokyklą ji išvyko studijuoti į Kauną. Tuomet jautėsi išties laiminga, nors verčiant naują gyvenimo puslapį laukė ir ne vienas iššūkis.

„Pradžioje stigo pinigų, nemokėjau bendrauti su žmonėmis, buvau labai uždara, nedrąsi. Laimei, man finansiškai padėjo keletas šeimų iš miestelio, kuriame užaugau. Taip pat labai padėjo buvusi bendraklasė, su kuria studijavau kartu universitete, ir jos tėvai. Iki šiol jaučiu jos paramą ir palaikymą.

Taip pat minėtos šeimos padėjo man keletą vasarų (mokyklos ir studijų metu) įsidarbinti sezoniniam darbui ir tokiu būdu užsidirbti papildomai pinigų“, – gerų žmonių dėka Linai pavyko judėti į priekį.

Su įtėviais nebendrauja

Šiandien su įtėviais moteris nepalaiko jokių ryšių. Tiesiog sako norinti gyventi savo gyvenimą ir nebūti valdoma jų lūkesčių ar įgeidžių. „Nebesu vaikas, kuris besąlygiškai jiems paklūsta“, – ribą užbrėžia ji. Ko gero, likę per daug nuoskaudų.

„Įmotė dažnai man primindavo, kad turiu būti dėkinga jai ir turėsiu pasirūpinti ja senatvėje. Manau, kad, augdama kartu su jais, savo darbu atsilyginau už tai, kad jie suteikė man maistą ir pastogę. Iš dalies galima juos pateisinti, nes jie patys augo sunkiomis sąlygomis, nepatyrė tėvų meilės, turėjo nuo mažumės dirbti“, – pateisinimų įtėvių veiksmams randa ji.

Prievartinis dėkingumas skatina besąlygišką paklusnumą, kuris žlugdo asmenybę, varžo jos laisvę, – taip šiandien į praeitį žvelgia Lina.

Įtėviai dažnai mergaitei primindavo, kad ji turinti būti jiems dėkinga už tai, kad jie priėmė į šeimą, užaugino. „Deja, man žodis „dėkingumas“ turi neigiamą atspalvį, nes susijęs su neigiama patirtimi. Prievartinis dėkingumas skatina besąlygišką paklusnumą, kuris žlugdo asmenybę, varžo jos laisvę“, – taip iš šiandienos perspektyvos į praeitį žvelgia Lina.

Lina siunčia žinutę įtėviams, globėjams ir svarstantiems jais tapti:

  • Vaikas yra asmenybė, turinti savo gyvenimo istoriją, kurią būtina branginti, vertinti ir kalbėti apie ją su vaiku.
  • Jeigu galvojate, kad priėmę tėvų globos netekusį vaiką į savo šeimą, patenkinsite savo realizacijos poreikį, nebesijausite vieniši, pajusite gyvenimo prasmę ir džiaugsmą, jūs labai klystate. Vaikas nepatenkins jūsų asmeninių poreikių ir lūkesčių taip, kaip jūs tai įsivaizduojate.
  • Kalbėkite su vaikais apie jų biologinius tėvus pozityviai ir niekada nelyginkite vaikų su biologiniais tėvais. Vaikus tai labai skaudina.
  • Besąlygiško paklusnumo reikalavimas iš vaiko, jo žeminimas, fizinės bausmės, emocinis atstūmimas sužaloja jo asmenybę, savarankiškumą, ypač jo pasitikėjimą savimi visam gyvenimui.
  • Nereikalaukite iš vaikų dėkingumo. Dėkingumas gimsta tik tada, kai vaikas patiria suaugusių nuoširdžią meilę ir rūpestį, nesavanaudišką davimą.
  • Kiekvienas vaikas nori užaugti, o ne tarnauti suaugusiesiems.

Pati dirbo vaikų globos namuose

Po studijų moteris persikraustė į sostinę – tiesiog Kaune nepavyko rasti darbo. Vilniuje ji gyvena ir šiandien.

„Galiu pasidžiaugti, kad šiuo metu gyvenu sėkmingą gyvenimą. Išpildžiau savo vaikystės svajones, įgijau išsilavinimą, dirbu įdomų darbą, dalyvauju įvairiose veiklose, plečiu akiratį, sutinku naujų įdomių žmonių“, – džiaugiasi pagaliau teisinga vaga tekančiu gyvenimu ji.

Ilgą laiką jau suaugusi Lina pati dirbo nevalstybiniuose vaikų globos namuose. Lengva nebuvo: teko susidurti su tėvų globos netekusių vaikų emocijomis, pykčiu, užgauliojimu, sudėtinga buvo padėti jiems taip, kaip ji būtų norėjusi.

„Šiame darbe supratau, kad negaliu vaiko priversti elgtis taip, kaip aš noriu, jis nebūtinai atsakys taip, kaip noriu, nebus man geras ir pan. Kiekvienas vaikas turi savo istoriją, pasaulį, suvokimą, kurio aš negaliu palaužti, daryti jam įtakos, įsiveržti į jį ir kažką keisti jame, jeigu jis pats to nenorės“, – suprato Lina.

Moteris, dirbdama vaikų globos namuose, išmoko ne vieną pamoką, bet svarbiausia likusi iki šiandien: susidraugauti su pačia savimi, priimti savo patirtį.

„Taip pat mokausi priimti kitą kitokį negu aš. Negaliu pasakyti, kad mano asmeninė patirtis labai padėjo darbe su pažeistais vaikais. Deja, aš daug jautriau išgyvendavau ir ne visada priimdavau itin pažeistus vaikus, man sunkiau sekdavosi rasti ryšį su jais, susidraugauti su jais nei kitiems darbuotojams“, – atvirauja moteris.

Jos neigiama asmeninė patirtis iki šiol daro didelę įtaką moters gyvenimui, jos santykiams su kitais, net darbui.

„Iki šiol esu kovos būsenoje ir kilus bet kokiam iššūkiui stoju į kovą su savo priešais. Pasaulis man tebėra nesaugus, baisus, keliantis daug streso ir įtampos“, – tenka pripažinti pašnekovei.

Siekia daugiau sužinoti apie save

Lina nusprendė papasakoti savo istoriją ir kreiptis į žiniasklaidą, keldama vienintelį tikslą – surasti savo artimuosius, sužinoti daugiau apie savo tapatybę – iš kur ji atėjo, kas jos biologiniai tėvai, kodėl jie paliko ją vos gimusią.

„Tai yra mano gyvenimo istorijos pradžia, mano šaknys, be kurių jaučiuosi nesaugi, nelaiminga. Esu tarsi niekieno vaikas, atėjęs nežinia, iš kur ir nežinia kaip. Man nebūtina susitikti biologinius tėvus, man bent jau norisi kažką išgirsti apie juos. Kas jie tokie, kuo užsiėmė gyvenime, kaip susiklostė jų gyvenimas? Labai norėčiau susitikti ir susipažinti su broliais, seserimis, jeigu jų yra. Būtų didelis džiaugsmas savo gyvenime sužinoti kažką apie savo gyvenimo ištakas ir pradžią“, – viliasi moteris.

Galintys suteikti informacijos apie Liną, jos ištakas, susisiekite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt. Perduosime jai jūsų kontaktus.

Galite pasiūlyti kitą projekto „Mes lygūs“ pašnekovą, nepaklūstantį standartams? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt

Visus projekto tekstus rasite ČIA.

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:07
01:20
02:44

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką