Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Michelangelo nenorėjo tapyti Siksto koplyčios?

Siksto koplyčios lubos
Fotolia nuotr. / Siksto koplyčios lubos
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
A A

Vatikano muziejuje visi lankytojai skuba į vieną tikslą – pamatyti garsiosios Siksto koplyčios. Beje, šis lapkritis garsiajam meno šedevrui ypatingas – minimas 500-asis jubiliejus, kai joje pirmąkart laikytos mišios. Kuo ši koplyčia tokia ypatinga? Kai pakeli akis į jos lubas, klausimų nebelieka – jos tiesiog pribloškia meno didybe. Sunku net patikėti, kad šį meną sukūrė žmogus. Ir vis dėlto jis buvo žmogus – Michelangelo Buonarroti...

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!
Michelangelo
Michelangelo

► Labai dažnai žmonės, skaitydami legendinių asmenybių biografijas, dega smalsumu iškapstyti kokių nors pikantiškų detalių: įvairių ydų, keistenybių, nuodėmingų meilės nuotykių. Kažkodėl tokie faktai ir fakteliai traukia, intriguoja ir asmenybės istorijai suteikia savito žavesio. Jei to paties tikitės ir iš Michelangelo, greičiausiai nusivilsite. Šis žmogus visą savo gyvenimą paaukojo menui. Ir jei reikėtų išsamiai nušviesti privatų jo gyvenimą, nedaug ką įdomaus teiškapstytume. Menininkas neturėjo šeimos, sakoma, beveik nesidomėjo moterimis. Iš to, su kokia aistra sukūrė tobulumu pribloškiantį Dovydo skulptūros kūną, intrigų ieškotojai mėgsta pasvarstyti, kad jis nebuvo abejingas vyrams... Visgi tiesa greičiausiai yra kita – didžiausioji Michelangelo gyvenimo meilė buvo sparnuotoji mūza, atskraidinanti jam kūrybos įkvėpimą. Taigi šio vieno talentingiausių visų laikų kūrėjo gyvenimo istorija tuo ir įdomi – ji pasakoja apie genijų, išskirtinį talentą, kokių šioje žemėje gimsta nedaug.

► Kad iš Michelangelo (visas vardas Michelangelo di Lodovico Buonarroti Simone) išaugs išskirtinis talentas, tapo aišku jau tada, kai jis buvo vaikas. Nors likimas jo nelepino... Kiek žinoma, Michelangelo nepatyrė motiniškos meilės – mama paliko šį pasaulį, kai jis buvo dar visai mažutis. Kol tėvas vedė antrąkart, būsimąją meno garsenybę globojo kita šeima. Tačiau berniuko žemiškos negandos tarsi nepaliesdavo – jis augo susitelkęs savo pasaulyje, lyg būtų nepavaldus šios žemės dėsniams.

► Tėvui sukūrus naują šeimą, iš atokaus Toskanos kampelio vaikas buvo perkraustytas į Florenciją. Čia pirmąkart ir išvydo tikrą meną. Kaip žinia, tuo laikotarpiu (Michelangelo gimė 1475 m. kovo 6 d.) Toskanoje virė aktyvus kultūrinis gyvenimas, knibždėte knibždėjo freskų tapytojų, skulptūros meistrų. Mažąjį Michelangelo taip apžavėjo meno pasaulis, kad jis dienų dienas daugiau nieko neveikdavo, tik akis išpūtęs spoksodavo, kaip iš marmuro luito ar vieno kito kibiro dažų gimsta nuostabūs kūriniai.

► Perkopęs per dešimt, mažasis genijus jau ir pats miklino ranką tapydamas, atidžiai tyrinėjo šaltą marmurą vaizduodamasis jausmingus atvaizdus. Trylikametį aistra menui degantį jaunąjį talentą pastebėjo ir po savo sparnu priglobė žinomas to meto freskų meistras Domenico Ghirlandaio. Padedamas mokytojo, Michelangelo išmoko tapyti freskas, jo užtarimu buvo įtaisytas į skulptūros studijas.

► Beįsižiebiančia meno žvaigžde susidomėjo ir įtakinga Medici šeima. Negailėdama lėšų, ji parėmė gabaus mokinio studijas, žinoma, su viltimi, kad investicijos vieną dieną atsipirks (tiesą sakant, ir atsipirko – menininkas sukūrė savo patronams antkapius, kurie šiandien laikomi neįkainojamomis meno vertybėmis). Tačiau reikia pripažinti, kad Michelangelo buvo ne itin pavyzdingas studentas. Pasak biografų, mėgo ignoruoti autoritetus, o medžiagos studijoms, kaip ir jo amžininkas Leonardo da Vinci, mieliau ieškojo realiame gyvenime, pavyzdžiui, skrosdamas lavonus. Tik jį, skirtingai nei L. da Vinci, domino ne tai, kaip sukurtas ir funkcionuoja žmogaus organizmas, – Michelangelo atidžiai studijavo raumenų ir kaulų struktūrą, kad vėliau galėtų tiksliai perteikti skuptūroje.

► Žengdamas į pilnametystę, Michelangelo jau buvo pripažįstamas kaip rimtas meno atstovas. Deja, kaip tik tuo metu Florencijoje prasidėjo politiniai neramumai. Tad kurti pirmuosius šedevrus jaunuolis pasitraukė į Romą. Vos 23-ejų per ne visus dvejus metus iš marmuro nukaldino garsiąją Šv. Petro Pietą, kuri iki šiol sutraukia nesuskaičiuojamas minias į Vatikaną atvykstančių meno gerbėjų.

Fotolia nuotr./Dovydo skulptūra
Fotolia nuotr./Dovydo skulptūra

► Baigęs šį įspūdingą darbą, Michelangelo į Florenciją grįžo jau kaip garsus talentas. Patvirtindamas savo genialų meistriškumą, padovanojo miestui vieną įstabiausių kūrinių – penkis metrus siekiančią nuogo Dovydo skulptūrą. Trejus metus menininkas ją kūrė be atokvėpio. Į jo dirbtuvę buvo nevalia niekam kelti kojos. Kai kūrinys išvydo dienos šviesą, visi neteko amo iš susižavėjimo. Iki smulkiausio preciziškumo nugludintas balto marmuro Dovydas stojo prieš pasaulį visu gražumu kaip tobulo kūno etalonas.

► Dovydo skulptūra galutinai pavergė meno mylėtojus, o Michelangelo tapo vienu iš geidžiamiausių Europos menininkų. Jo paslaugų įsigeidė net popiežius Julijus II. Garsėjęs kaip garbėtroška pontifikas panūdo, kad meistras jam sukurtų įspūdingiausią visų laikų pomirtinį mauzoliejų. Michelangelo buvo pažadėta kūriniui tiek lėšų, kiek jis pageidaus. Deja, kol kūrėjas projektavo didingą mauzoliejų, popiežius persigalvojo ir... pasiūlė jam ištapyti Siksto koplyčios lubas. Michelangelo toks pasiūlymas buvo tarsi smūgis į paširdžius: baisiai įsižeidęs ir įniršęs jis atšovė, kad yra skulptorius, o ne kažkoks tapytojas. Metė viską ir apleido dirbtuvę.

► Kai įniršis kiek atlėgo, Michelangelo visgi buvo įtikintas susitaikyti su popiežiumi ir norom nenorom galiausiai ėmėsi koplyčios lubų. Ir... netikėtai užsidegė tokia kūrybos aistra, kokią sunku net įsivaizduoti. Jis atsisakė asistentų ir koplyčioje dirbo vienui vienas. Kadangi darbas vyko prie lubų, menininkas daugiausia dirbo užlaužęs galvą ar gulomis ant pastolių. Veidu tekėdavo upeliai dažų, o jis tapė pamiršęs viską pasaulyje. Ištisus ketverius metus. Siksto koplyčia Michelangelo kainavo labai daug sveikatos, bet kai darbas buvo pristatytas visuomenei, tai tapo tikra meno bomba, kuria žavimasi iki šių dienų. Kasmet legendinį Michelangelo kūrinį aplanko saugiau nei 5 mln. žmonių. Tiesa, jo nutapytos freskos, pasakojančios svarbiausias Senojo Testamento istorijas, išgyveno ir ne tokių gerų dienų. Michelangelo Šventojo Sosto atstovų buvo apkaltintas kone šventvagišku amoralumu, mat freskose pavaizduoti visiškai nuogi žmonės. Po menininko mirties vienam mokinių netgi buvo liepta paslėpti nepadorias nuogybes. Originalus freskų vaizdas buvo grąžintas tik 1994 metais.
Įdomu, kaip į tokius patobulinimus būtų reagavęs pats Michelangelo Buonarroti?..

► Menininkas mirė prieš pat 89-ąjį gimtadienį. Įspūdingi darbai jam pelnė didžiulę šlovę ir pripažinimą, bet Michelangelo neleido sau tuo mėgautis. Jis visiškai ignoravo materialią gerovę, valgydavo tik iš būtinybės, tą patį drabužį dėvėdavo, kol šis visai nudriksdavo. Kalbama, kad neretai menininkas miegodavo apsirengęs ir nenusiavęs batų. Be to, bėgant metams, šis meno genijus darėsi vis šiurkštesnis ir uždaresnis. Sako, aplinkiniai jo netgi bijodavo ir vengdavo. Savo jausmus kūrėjas išliedavo tik per poeziją. Yra išlikęs pluoštas jo sonetų. Tiesa, jie išleisti tik po menininko mirties.

 

Taip pat skaitykite:

9 faktai apie Leonardo da Vinci

Kokias paslaptis slepia „Monos Lizos“ šypsena

Borgia klano galva – popiežius Aleksandras VI
 

 

Žurnalas „JI“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Siksto koplyčia
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką